"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 15 (84)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jis buvo dovana kitiems

Stanislovas Poniškaitis

Vincas Natkevičius

Žodis didis ne visada reiškia tą patį, ką išgarsėjęs ar įžymus. Didieji žmonės yra savitos asmenybės. Įžymybės aureolė anaiptol nėra vienintelis tikrasis asmens veiklos rodiklis. Taip Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. Egidijus Aleksandravičius apibūdino lietuvių išeivijos kultūros ir visuomenės veikėją Vincą Natkevičių (1918-1999), kurio penktųjų mirties metinių proga birželio 22 dieną buvo surengtas atminimo vakaras minėtame institute. Kreipdamasis į Pasaulio lietuvių bendruomenės menę susirinkusius V. Natkevičiaus artimuosius, pažįstamus ir bendraminčius, direktorius pasidžiaugė, kad Lietuvių išeivijos institute formuojasi savotiška bendruomenė, į kurią susitelkę žmonės puoselėja lietuvių egzodo asmenybių atminimą ir išties gerai suvokia, ką per ilgus dešimtmečius lietuvių kultūros labui yra nuveikę svetur atsidūrę mūsų tautiečiai. Minėjimo dalyviams prof. E. Aleksandravičius pristatė literatūrologijos, filosofijos ir istorijos žinovus, pakviestus pasidalyti savo mintimis ir žiniomis apie V. Natkevičių, jo kultūrinę bei visuomeninę veiklą. Pranešimus skaitė dr. D. Kuizinienė, M. Drunga, dr. L. Saldukas ir dr. M. Bloznelis. Savo prisiminimais dalijosi V. Natkevičiaus žmona Irena.

Viena šio atminimo vakaro rengėjų literatūrologė dr. Dalia Kuizinienė pažymėjo, jog 2002 metais ,,Aidų“ leidykloje išleistas V. Natkevičiaus straipsnių filosofiniais, literatūrologiniais, visuomenės bei politikos klausimais rinkinys, pavadintas ,,Plyksniai ateitin“, – tai bene pirmoji galimybė skaitytojams Lietuvoje deramai susipažinti su šia šviesia asmenybe. Kaip ir kitų išeivijos atstovų, V. Natkevičiaus gyvenimas ir veikla yra padalyti į du tarpsnius – tėvynėje ir svetur. Jaunystė, studijų metai prabėgo Lietuvoje: mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei filosofiją. Antrojo pasaulinio karo metais mokytojavo Alytaus ir Kauno gimnazijose. 1944-aisiais pasitraukė iš Lietuvos ir apsistojo Vokietijoje. Filosofijos studijas tęsė Tiubingeno universitete, mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, ilgus metus (1967-1980) buvo šios gimnazijos direktoriumi. Be to, nuo 1972 metų dar dėstė lietuvių kalbą bei literatūrą Frankfurto universitete. Šie biografiniai faktai tarsi įrėmina V. Natkevičiaus visuomeninius užmojus. Jis aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, buvo ateitininkų organizacijų vadovu. Tai, kad nuo 1954-ųjų Europoje buvo pradėtos rengti Lietuviškųjų studijų savaitės, buvo didžiulis V. Natkevičiaus nuopelnas – jis buvo vienas aktyviausių rengėjų, paskaitininkų. Atkūrus nepriklausomybę, V. Natkevičius su žmona Irena nuolat lankydavosi Lietuvoje. Mielai ir aktyviai dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, įvairiuose literatūriniuose renginiuose, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Bičiuliavosi su daugeliu įžymių kultūrininkų (Vaidotu Dauniu, Viktorija Daujotyte), su kuriais susipažino Europos lietuviškųjų studijų savaičių metu ir kitomis progomis tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje.

Kaip kultūros ir literatūros tyrinėtojas V. Natkevičius subrendo išeivijoje, kur ir buvo parašyti pagrindiniai straipsniai, skirti literatūros, filosofijos, visuomenės ir politikos temoms. V. Natkevičius tęsė savo kolegos, netgi mokytojo Jono Griniaus puoselėtą vertinimo tradiciją. Aptardamas literatūros kūrinius, vadovavosi vertybiniais matais, moralės ir tautiškumo nuostatomis. Tiesai, gėriui ir grožiui, kaip pamatinėms vertybėms ir būtiniems kūrybos principams, skyrė straipsnį ,,Didžiųjų vertybių problema“.

V. Natkevičių, kaip literatūros tyrinėtoją, bene labiausiai domino lietuvių literatūros klasika (K. Donelaitis, Maironis, J. Aistis, J. Baltrušaitis, V. Mykolaitis - Putinas, M. Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana ir kt.) ir lietuvių išeivių kūryba (V. Ramono ir A. Vaičiulaičio beletristika, P. Orintaitės romanai, A. Jasmanto (Maceinos) lyrika ir kt.). Savo straipsnius jis daugiausia skelbė ,,Aidų“ kultūros žurnale, ,,Draugo“ kultūriniame priede ir ,,Europos lietuvyje“. Be to, V. Natkevičius rašė ir apie Lietuvos šiuolaikinių autorių kūrybą. Visiškai kitu – neideologizuotu – žvilgsniu gilinosi į sovietmečiu kurtą prozą. Didžiausias darbas – tai monografija apie Joną Grinių Neatsitiktinai V. Natkevičius atstovauja ,,griniškajai“ kūrybos vertinimo linkmei, vadovaudamasis filosofijos ir literatūros sandūros perspektyva. Jaučiama J. Griniaus išplėtotos grožio sampratos ir meno estetikos atraminių taškų įtaka. V. Natkevičius, kaip ir J. Grinius, atstovauja krikščioniškojo humanizmo idealams. Jiems būdinga ir panaši literatūros kritikos samprata. Tai estetinės intuicijos ir objektyvizmo dermė. J. Griniaus ir V. Natkevičiaus dėmesio centre neretai atsidurdavo tie patys autoriai, kurių kūryboje puoselėjamas krikščioniškasis humanizmas.

V. Natkevičius buvo gerai išstudijavęs fenomenologinę Makso Šelerio filosofiją, ieškojo šio filosofo minties atspindžių ir poveikio lietuvių filosofų veikaluose. Daugelyje straipsnių nuolat ieškojo paralelių tarp Vakarų ir lietuvių filosofinės minties. Viename filosofinių straipsnių palygino A. Maceinos ir H. G. Gadamerio kalbos filosofijas. Filosofiniu žvilgsniu V. Natkevičius atsigręžė ir į lietuvių rašytojų kūrybą (Jasmanto (A. Maceinos), V. Mykolaičio - Putino, J. Baltrušaičio, V. Mačernio poeziją). Kūryboje visų pirma reikia ieškoti religinių, dorinių ir tautinių vertybių – tai V. Natkevičiaus – žmogaus ir literatūros tyrinėtojo – nuostata bei išeities taškas.

V. Natkevičius buvo visumos ieškotojas. Žmogus ir jo kūryba – tai tarsi vienas nedalomas pasaulis. Rašydamas apie Maironį, K. Donelaitį, Vaižgantą, jis nuolat ieško sąsajų tarp jų charakterių, asmeninio gyvenimo vingių ir jų kūrybos. Be to, tyrinėdamas autorius, patyrusius įvairias įtakas, V. Natkevičius ne tik siekė atpažinti vakarietiškų ir rytietiškų tradicijų atspindžius, bet ir bandė įžvelgti tai, kas yra esmingiausia. Štai straipsnyje apie J. Baltrušaitį jis rašo: ,,Apskritai vakarietiškoji dvasia laimi Baltrušaičio lyrikoj, nes joje dominuoja valingasis, kūrybingasis žmogus, kuris stato Dievo nebaigtą šventyklą, nepalaužtas skausmo ir nevilties, kelia rankas aukštyn, jungdamas Žemę su Dangumi“.

Pasak dr. D. Kuizinienės, V. Natkevičių kaip asmenybę bene taikliausiai apibūdina V.Daujotytė, asmeniškai pažinojusi šį išeivijos lietuvį ir parašiusi įvadą Lietuvoje išleistam jo straipsnių rinkiniui ,,Plyksniai ateitin“: ,,Religingumas, pasaulėžiūros tvirtumas, nuoseklumas, pareigingumas, patriotizmas, įsipareigojimai tautai ir jos kultūrai - visa tai būdinga Natkevičiui. Bet tai viršutinis, principų sluoksnis. Viduje – jautrus, užsidegantis, emociniu reagavimu išduodantis su menu, kūryba susijusią prigimtį. Palankus žmonėms, žvelgęs į naujai sutiktą su simpatija, bandydamas suprasti, bet neskubėdamas atsiverti. (...) palankus talentingiems, intelektualiai pajėgiems žmonėms; kaip mokytojas – ypač jauniems“.

Pasak filosofo, žurnalisto ir visuomenės analitiko Mykolo Drungos, V. Natkevičius pašaukimo požiūriu buvo visų pirma mokytojas. Tai liudija ir jo mokslinė bei visuomeninė veikla, ir tiesioginis pedagoginis darbas. M. Drunga atkreipė dėmesį į glaudžias V. Natkevičiaus sąsajas su unikaliu lietuvių išeivių bendruomenės Vokietijoje indėliu į lietuvybės puoselėjimo užmojį. V. Natkevičius trylika metų buvo vienintelės išeivijoje lietuviškos mokymo įstaigos - Vasario 16-osios gimnazijos – direktoriumi. Antras svarbus dalykas, kuriam šiemet sukanka penkiasdešimt metų, - tai Europos lietuviškųjų studijų savaitės. Tarp šių savaičių sumanytojų ir uoliausių dalyvių buvo V. Natkevičius ir jo bendraminčiai Kajetonas Čeginskas ir Alina Grinienė. Nors katalikai intelektualai lietuvių bendruomenėje Vokietijoje dažnai skyrėsi ne tik charakteriu, bet ir idėjomis, vis dėlto sugebėdavo susitelkti bendram tikslui toje pačioje katalikiškoje šeimoje. V. Natkevičius tarsi įkūnijo tą tolerancijos, atvirumo kritikai ir bendruomeniškumo dvasią. Jis buvo taikintojas - mokėjo įžvelgti gėrį net ir smerktiname dalyke. Antra vertus, nevengdavo pareikšti ir kritinių pastabų, jei turėdavo kitokią nuomonę. Tai tikro mokytojo nuostata – skatinti mokinius tikrovę vertinti visapusiškai. M. Drunga pažymėjo, kad V. Natkevičius išdrįso pakritikuoti ir savo mokytoją J. Grinių, nors šiaip jį gerbė ir daug ko iš jo mokėsi. Monografijos apie J. Grinių ,,Žydrojo romantizmo besiilgint“ pratarmėje V. Natkevičius rašė: ,,Šis darbas galėtų būti pavadintas monografija. Lietuviškos literatūrinės monografijos dažnai rašomos taip, kad aprašomasis autorius esti iškeliamas į padanges, nedrįstant apie jį pasakyti kritiškesnio žodžio. Ši monografija tokia nėra. Ji gal kiek labiau iškelia dr. J. Griniaus asmenį, bet apie jo kūrybinius darbus joje ne kartą pareiškiama kritinių minčių, nes autorius daugeliu atvejų yra kitokios nuomonės nei J. Grinius. Tas kitokias nuomones stengiamasi pagrįsti ir tuo paliesti kai kurias estetines problemas. Bet ir kitokių nuomonių sraute J. Grinius man lieka įžymiu lietuvių literatūros kritiku ir reikšmingu literatūros mokslo specialistu“. Čia atsiskleidžia idealus mokinio požiūris į savo mokytoją toje pačioje krikščioniškąsias vertybes išpažįstančioje bendruomenėje. V. Natkevičius visada mokėjo suderinti kritiką ir toleranciją.

Istorikas dr. Linas Saldukas apžvelgė V. Natkevičiaus veiklą rengiant Europos lietuviškąsias studijų savaites. Tai unikalus reiškinys tiek savo trukme, tiek ir pobūdžiu. Šiemet Vokietijoje įvyks jau 50-oji studijų savaitė. Vargu ar kas 1954 metais tikėjosi, kad Vokietijoje pradėtos rengti minėtos studijų savaitės bus kasmetė tikrovė ir galiausiai pasieks pačią Lietuvą. Šis lūkesčius pranokęs lietuviškosios kultūros reiškinys yra ir V. Natkevičiaus atkalumo bei išradingumo vaisius. Visiems laisvojo pasaulio lietuviams, bent kiek prisidėjusiems prie šio renginio, žinojusiems, skaičiusiems apie jį, ir kai kuriems studijų savaičių dalyviams iš laisvėjančios ar jau išsilaisvinusios Lietuvos buvo sunku įsivaizduoti, kad V. Natkevičius gali jose nedalyvauti. Kita aktyvi studijų savaičių rengėja A. Grinienė viename laiške jam rašė: ,,Neįsivaizduoju, kad Tu nedalyvautum 40-oje Europos lietuviškųjų studijų savaitėje. Nors tu sakei, kad tuo metu ketini būti Lietuvoje, tiek širdies ir triūso įdėjęs beveik visose savaitėse, logiškai turėtum dalyvauti ir jubiliejinės, gal paskutinės mūsų savaitės rengime ir galbūt uždaryme“.

V. Natkevičius suvokė tam tikrą Europos lietuviškųjų studijų savaičių novatoriškumą - tai buvo visai naujas intelektualų darbo ir bendravimo būdas, ko nebuvo nepriklausomoje Lietuvoje ir netgi didžiausioje lietuvių išeivių bendrijoje JAV. Studijų savaitės nebuvo vien tik malonus intelektualinis bendravimas ar intelektualinis ,,turizmas“. Jų rengimas buvo ir yra gana sunkus darbas, juolab prieš kelis dešimtmečius, kai ryšio priemonės buvo daug menkesnės. V. Natkevičius dešimt kartų yra buvęs studijų savaičių vadovu, ir gerai žinojo šio darbo naštą. Daug kartų Lietuviškosios studijų savaitės buvo rengiamos įvairiose įspūdingose Europos vietose ir tik paskutiniajame dešimtyje - beveik vien Hiutenfelde, prie Vasario 16-osios gimnazijos. I. Natkevičienės dovanotas ir Lietuvių išeivijos institute saugomas V. Natkevičiaus archyvas parodo, kiek teko parašyti laiškų kviečiant į studijų savaites pranešėjus, derinant jų atvykimo aplinkybes, ieškant renginiui tinkamos vietos. Nėra abejonės, jog buvo susirašinėjama laisvalaikio, o gal ir nakties poilsio sąskaita. Pasirengimo studijų savaitėms reikalus V. Natkevičius tvarkė net ir tada, kai 1967-1980 metais ėjo Vasario 16-osios gimnazijos direktoriaus pareigas ir rūpinosi jos išlikimu bei išplėtimu. Tai puikus pavyzdys, ne vieną kartą patikrintas išeivijoje, jog visi svarbiausi bendruomeniniai darbai buvo atliekami aukojant savo laisvalaikį. Be to, rengiant studijų savaites, pasitaikydavo ir nenumatytų problemų: buvo keli atvejai, jog studijų savaitė galėjo neįvykti dėl pasikeitusios renginio vietos, jei nebūtų buvusi surasta alternatyva. Didelėmis V. Natkevičiaus ir kitų rengėjų pastangomis, 1975-aisiais alternatyvi vieta buvo surasta, kai, likus apie trims mėnesiams iki planuotos studijų savaitės, Stasys Lozoraitis (vyresnysis) pranešė negalėsiąs jos surengti numatytoje vietoje - Romoje. Net po tokio savotiško akibrokšto V.Natkevičius sugebėjo išlikti tikrai bendruomeniškas ir, siekdamas studijų savaitės sėkmės, pakvietė skaityti pranešimą ir S.Lozoraitį. V.Natkevičių dažnai vargino finansiniai studijų savaičių rengimo reikalai, nepaisant, kad ir kur renginys būdavo planuojamas. Kelionių paskaitininkams finansavimo požiūriu nelengva buvo 1977 metais Londone rengta savaitė, kai reikėjo padengti ne vieno prelegento iš JAV kelionės išlaidas, o ,,angliškoji“ organizacinio komiteto dalis finansines problemas iš dalies perkėlė V. Natkevičiui ir Vokietijos lietuvių bendruomenei. Tebuvo skirta vos 120 Didžiosios Britanijos svarų... Renginiai dažniausiai būdavo finansuojami Vokietijos ir kitų kraštų, kuriuose vykdavo studijų savaitės, lietuvių aukomis ir dalyvių mokesčiais. Finansinės problemos ir nulėmė, kad paskutinį dešimtmetį studijų savaitės vyko Hiutenfelde, siekiant maksimaliai sumažinti išlaidas. Iškilusius sunkumus šiek tiek atsverdavo daugelio kviestųjų prelegentų sutikimas atvykti arba jų nuoširdus apgailestavimas, jeigu to padaryti negalėdavo. V. Natkevičiaus archyve esantys jo gauti laiškai liudija didelį Europos lietuviškųjų studijų savaičių populiarumą ir išeivijos lietuvių didžiai vertintą V. Natkevičiaus įnašą į lietuvybės puoselėjimą ir lietuvių bendruomenės išeivijoje stiprinimą.

Dr. Mindaugas Bloznelis pratęsė M.Drungos mintį, kad V. Natkevičius siekė tikrovę suvokti visapusiškai ir įžvelgti gėrio daigus ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nematyti. Nesižavėdamas postmodernistine literatūra, kurioje neretai pasireiškia nihilistinės pasaulėžiūros atspindžiai, vaizduojami moraliniai išsigimėliai, nedorėlių gyvenimas, V. Natkevičius yra pažymėjęs, jog tokie šiurpūs vaizdai gali sukelti ir kitokio – doro krikščioniško gyvenimo ilgesį. Tokiu būdu nūdienis rašytojas netiesiogiai tarnauja tradiciškai suprastam gėriui ir grožiui, net jei ir nekelia sau tokio tikslo.

M. Bloznelis atkreipė dėmesį į krikščioniška tolerancija persmelktą V. Natkevičiaus požiūrį į ateizmą. ,,Naujojoje Romuvoje“ komentuodamas J. Girniaus knygoje ,,Žmogus be Dievo“ išreikštas mintis, V. Natkevičius ateizmo plėtrą siejo ne tik su komunizmu, bet ir liberalizmu.

Be to, jis yra pažymėjęs, jog žodis ateistas šiandien pernelyg greitai ,,prisegamas“ nepatikusiam žmogui: juo neretai tiesiog plūstamasi, pamirštant, jog net ir tikrasis ateistas yra toks pat žmogus, kaip ir tikintysis, tik tikėjimu neatsiliepęs į Dievo malonę. Cituodamas J. Griniaus teiginį, kad savuoju prasmės ieškojimu žmogus liudija Dievą tikėdamas, abejodamas ir neigdamas, V. Natkevičius manė, jog tarp tikinčiojo ir ateisto nėra tokios bedugnės, kuri tarp jų atsivėrė maždaug XIX a. viduryje.

V. Natkevičiaus žmona Irena Natkevičienė, padėkojusi vakaro rengėjams, pranešėjams ir visiems dalyviams už tokį šiltą vyro atminimo pagerbimą, papasakojo apie paskutiniuosius jo gyvenimo metus, sunkią ligą, kuri vis dėlto nepajėgė pakirsti susidomėjimo viskuo, kas vyko Lietuvoje.

Lietuvių išeivijos instituto direktorius prof. E. Aleksandravičius, apibendrindamas atminimo vakarą, pažymėjo, jog V. Natkevičius priklausė tai lietuvių kartai, kuri vadovavosi S. Šalkauskio puoselėtu intelektualinės veiklos ir visuomeninio įsipareigojimo neatskiriamumo principu. Atsiejus šiuos du dalykus, nukenčia ne tik visuomenė, bet skursta ir pats intelektas. Antras to paties imperatyvo bruožas – žmogaus gyvenimas turi būti ir dovana kitiems. V. Natkevičiaus gyvenimas iš tiesų buvo dovana kitiems. Prof. E. Aleksandravičius prisiminė V. Kavolio įžvalgą, jog tas, kuris gauna tą dovaną, turi jausti moralinį įsipareigojimą ne tiek atsilyginti dovanotojui, kiek pačiam tapti dovanotoju kitiems. Tiktai tada atmintis nedingsta ir žmogaus, aukojusio savo gyvenimą kaip dovaną kitiems, principai išlieka gyvi ir atminimas iš tikrųjų yra tikras. Šiomis mintimis Lietuvių išeivijos instituto direktorius pristatė ir pakvietė atlikti muzikinę programą Vaidoto Daunio dukteris: tarptautinio konkurso Paryžiuje laureatę Joaną Daunytę (arfa), Vitą Mariją Daunytę (fleita), tarptautinio vaikų konkurso laureatę Latvijoje Eleną Daunytę (violančelė) ir Kotryną Daunytę (smuikas). Su V. Daunio šeima V. Natkevičius artimai bendravo, todėl, pasak E. Aleksandravičiaus, jaunosios atlikėjos, kurias V. Natkevičius yra supęs ant kelių, gerai žino, kas yra V. Natkevičiaus gyvenimo dovana.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija