Apie Lietuvos užsienio politiką

Vytautas Landsbergis

Sumąstymai, neva buvusioji Lietuvos užsienio politika pasibaigė, - atseit reikia naujos – remiasi klaidingomis prielaidomis.

Pirmoji jų ta, kad NATO ir Europos Sąjunga buvo tartum tikslai, kurie jau pasiekti. Iš tikrųjų tai ne tikslai, o pagrindinės priemonės, kurių lyg pasiekėme, kad toliau sėkmingiau dirbtume žmonių labui ir efektyviau vykdytume Lietuvos politiką. Ten tikslai.

Kita klaidinga prielaida, neva dabar jau kiti mus apsaugos, dėdė mumis rūpinsis. Arba Josvainių grafas.

Lietuvos politika pirmiausia turi būti Lietuvos politika. Su Europos Sąjunga, Europos Sąjungoje, per Europos Sąjungą. Tai labai svarbi dalis mūsų šalies tapatybės, svarbesnė už cepelinus ir klumpakojį. Pritariu A. Griciaus mintims („Lietuvos rytas“, 2004 07 08), kad nebūtina mums grabalioti tamsoje ko nepamesta. Turėjom, turėkim, turėsim. Ir užsienio politiką, ir Lietuvos vardą.

Dabar atsiprašau, kad teks kai ką priminti ir siūlyti, kad nepamirštume.

Siekėme atsigauti Europos demokratijose. Tai naudingas kelias ir mūsų artimiesiems kaimynams rytuose bei vakaruose. Reikia jiems padėti, visiems bus geriau, o Lietuvai saugiau. Šalies saugumu prisiekdama privalo rūpintis kiekviena Lietuvos Vyriausybė.

Antai nuosekliai siekėme, kad iš Baltijos erdvės būtų išvesta Eurazijos kariuomenė. To reikia siekti ir toliau, iki galo. Posovietinę kariuomenę teks išvesti ir iš Karaliaučiaus-Kaliningrado krašto, svarbiausia, ten gyvenančių žmonių labui. Tarša ir ligų duobė, kokių Europoje sunku surasti, skurdas ir mafijų prieglobstis. (Jei ne placdarmas joms į Europą.) Tegu randasi ten pilietinė bendruomenė, kol nevėlu, kol nepaėmė kriminalai. Šį kraštą verta, tiesiog būtina demilitarizuoti (kartą Jungtinėse Tautose apie tai kalbėjo A. Brazauskas) ir dėl aplinkinių šalių saugumo. Neabejotina, kad jos tam nesipriešintų, lengviau atsikvėptų. Ir tolimajai Rusijai nukristų išlaikymo našta – išties beprasmė, nes nei ta kariuomenė ką nors puls (nors kasmet mankštinasi), nei ją kas nors puls.

Kitas Lietuvos užsienio politikos tęstinumas būtų siektina vieninga Baltijos regiono nuostata dėl Baltarusijos ateities ir Baltijos valstybių santykių su Rusija. Kol kas Baltarusijos klausimas – tai Rusijos klausimas. Ko iš mūsų – iš Europos – nori Rusija, kad laiko tokią Baltarusiją? Nebent pasidarė ten poligoną seno tipo naujai demokratijai išmėginti – ir jau įsisavina sukauptą patirtį. Bet yra gyvi žmonės; mums neuždrausta ir netgi privalu rūpintis, kad jie turėtų geresnės ateities perspektyvą. Pirmiausia Baltarusijoje, apie kurią turime visur kalbėti – netylėti.

Nepavykusi valstybė, taip, tačiau kas jai surišo rankas ir kojas? Tikriausiai kita nepavykusi valstybė, neįvykusi demokratija, o juk čia visko pagrindas. Būtent santvarkoje.

Vakaruose už sienos turim Rusijos salą, veikiau koloniją; dabar tokias vadina užjūrio teritorijomis. Ten gyvenančių žmonių padėtis galėtų būti geresnė, jei būtų laisvesnė, jei kraštas daugiau atsivertų Europos Sąjungai. Verslo, kapitalo, informacijos ir žmonių judėjimo laisvė (įvedus atskirus pasus) artintų Kaliningrado-Karaliaučiaus kraštą prie Europos. Mat į Europos vidurį įmestas gabalas Eurazijos – tai vis labiau aiškėjanti geopolitinė anomalija. Kodėl ten žmonės negalėtų normaliau gyventi, europietiškai? Mintys krypsta jų autonomijos link. Yra tolimų vietų, iš kur nenorima duoti jiems nors kiek autonomijos (kurią B.Jelcinas žadėjo 1992 metais), bet mes turbūt ne iš tų vietų. Skatinkim vietinę demokratiją, čia visko pagrindas.

Savo ruožtu tarša skalauja ne tik Lietuvos krantus. Gamtoje nėra sienų. Eikim užstoti, ginti kaliningradiečių gamtos, ir bus humaniškiausia užsienio politika. Galim tai daryti Europos įgalioti, galim ir patys – Europos labui. Pasaulio paveldo labui. Kartu su visais mumis ir kaliningradiečiais – visų labui. Prieš taršos grėsmes dera stovėti petys į petį, kaip Sąjūdžio pakilimo laikais dėl jūsų ir mūsų laisvės.

O kada baigsime reguliuoti santykius su Rusija? Padarėm labai daug, bet vienas klausimas bemaž nė nesprendžiamas. Tai karo ir okupacijos palikta žala, žmonių kančios ir netektys, užnuodytos žemės žaizdos, valstybės nuostoliai. Kalbant iš esmės, tai žmogaus teisės, žmonių teisės, kurių nevalia niekinti, jei nenorim, kad mus niekintų. Juk ligi šiol net indėlių neatiduoda.

Antai Vokietija ir Austrija per okupaciją į prievartos arba vergų darbus išvežtiems žmonėms šį tą išmoka. Rusija dar nepradėjo, nors prezidentai A. Kvašnievskis ir V. Putinas iš principo buvo sutarę. Antai Prancūzijoje žmonės ir šiandien klausia, ieško, siekia atgauti per karą atimtą turtą. Ar jiems kas pamokslauja, ar patarinėja viską pamiršti?

Apie SSR Sąjungos padarytą žalą kalba Lenkija ir Lietuva (abi nuo 1992 metų), prabilo Latvija ir Estija. Netruks nė Suomija, galbūt. Tad ar ne čia Lietuvos tęstinės užsienio politikos uždavinys, grindžiamas anuo tautos referendumu? Užduotis telkti tarptautines pastangas ir neprarasti kantrios vilties, vis pakalbinant Rusiją, kad būtų europietiškesnė. Juk jai, vienai su savo arogancija pasilikusiai, galas. Padėkime Rusijai.

Be abejo, mes žinome, kad dabartinė Rusija – neįvykusios demokratijos kapas – nori visai kitokios Lietuvos ir kitokios mūsų užsienio politikos krypties. (Išplauta Rusijai geresnė negu konkreti). O kokios užsienio politikos nori Lietuvos politinės partijos? Štai kur klausimas. Kokios nori, kokią vykdytų Darbo partija? Kiekvienos praverstų paklausti, tegu konkrečiai pasisako programose.

Buvo laikas, dalyvavome visų tautų išsivadavime. Paskui mums priekaištavo, kad nuėjom vieni. Kiti liko, juos įtraukė bala. Gali ji dar ir mus įtraukti. Bet jeigu neįtrauks, tai dabar, turėdami jau tvirtesnį krantą, stiprėdami ekonomiškai ir pasirūpindami savo žmonėmis, galėsime ir kitiems ranką ištiesti. Nežinau, kokią dar turim išradinėti naują užsienio politiką.

© 2004 "XXI amžius"