Varšuvos sukilimas: nepadėjo
nei Rytai, nei Vakarai…

Česlovas IŠKAUSKAS,

politikos apžvalgininkas

Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis rodo specialų medalį, kuriuo apdovanojo Varšuvos sukilimo dalyvius EPA-ELTA nuotraukos

Varšuvos sukilimo dalyviai apžiūri jiems sukilimo 60-mečio proga įteiktus medalius

Rugpjūčio 1-ąją Lenkijoje paminėtos 60-osios Varšuvos sukilimo prieš vokiečių okupantus metinės. Per 1944 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjusį ir spalio 2 dieną užgniaužtą, tai yra 63 dienas trukusį, Varšuvos sukilimą žuvo apie 200 tūkst. žmonių, daugiausia taikių gyventojų.

Palikti likimo valiai…

Sukilimo kodinis pavadinimas buvo „Audra“. Visiškai slaptai jį organizavo Lenkijos emigracinė vyriausybė, kuri tuo metu bazavosi Londone. Sukilėliai, kurie sukilimo planą parengė Varšuvos gete, prieš metus nesėkmingai pakėlusiame žydus maištui, daug vilčių dėjo į „Armija krajova“ ir „Armija liudova“. Tačiau jų vadai ne iš karto įsijungė į pasipriešinimą, nes abejojo jo sėkme. Jų vienybę trikdė ir sovietinė žvalgyba, kuri J.Stalinui perdavė pranešimus, esą sukilėliai šitaip nori užbėgti už akių jau iš Rytų artėjančiai SSRS kariuomenei ir paimti valdžią į savo rankas dar iki išvadavimo.

Sukilime dalyvavo apie 50 tūkstančių žmonių ir tik apie 10 proc. jų turėjo ginklus. Bet per keturias dienas jie užėmė didesnę Varšuvos dalį. Tiesa, puolime išsilaikyti jiems pavyko tik penkias dienas: rugpjūčio 5-ąją sukilėliai perėjo į gynybą, nes vokiečiai prieš juos metė apie 50-tūkstantinę gerai ginkluotą ir taktiškai parengtą reguliariąją armiją.

Pasipriešinimo apimta teritorija vis siaurėjo, nors sukilėliams į pagalbą artėjo sovietinė kariuomenė, kuri kartu su Lenkijos daliniais rugsėjo viduryje užėmė placdarmus Vyslos dešiniajame ir kairiajame krantuose, išlaisvino Pragos rajoną. „Armija krajova“ atvirai pasipriešino sovietinės kariuomenės invazijai, o viena su sukilėliais negalėjo sulaikyti hitlerininkų spaudimo. Jos lyderis T.Bur-Komarovskis pasirašė kapituliacijos aktą. Nors pavienės sukilėlių grupės dar priešinosi, tačiau ir jos buvo išblaškytos, taip ir nesulaukusios nei sovietinės, nei sąjungininkų iš Vakarų pagalbos.

Iš tiesų sukilimo dalyviai siekė išvyti nacius iš Varšuvos ir apsaugoti Lenkiją nuo kito totalitarinio režimo – stalinistinio komunizmo. Tačiau, nusileisdami priešui skaičiumi ir ginkluote, sukilėliai, taip ir nesulaukę pagalbos iš Lenkijos sąjungininkų, buvo priversti kapituliuoti.

Numalšinus sukilimą, Lenkijos sostinė nacių lyderio Adolfo Hitlerio įsakymu buvo sulyginta su žeme. 1944-ųjų pabaigoje Varšuva skendėjo griuvėsiuose ir gaisruose: kito tokio sugriauto miesto Europoje nebuvo…

Pralaimėjusi Lenkija patyrė ir kitą nelaisvę: 45 metams atsidūrė už geležinės uždangos.

Lyg atgaila, lyg ir ne…

Į Lenkijos sostinę sugužėjo garbingų svečių. Susidarė įspūdis, kad jie čia atvyko tarsi ir pasiteisinti, tarsi ir atgailauti, bet kartu ir užtikrinti lenkus dėl ateities.

Žiauriai nuslopinto sukilimo metinėse pirmą kartą kaip garbės svečias dalyvavo Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Šrioderis. Iškilminguose renginiuose taip pat buvo JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas, Didžiosios Britanijos vicepremjeras Džonas Preskotas ir daugiau kaip du tūkstančiai buvusių pogrindžio kovotojų.

Tuo tarpu Lenkija paragino Didžiąją Britaniją ir kitas jos Antrojo pasaulinio karo sąjungininkes atsiprašyti už tai, kad neparėmė Lenkijos pasipriešinimo judėjimo. Svečiams lyg ir buvo suteikta galimybė kritiškai įvertinti 60 metų senumo tragediją.

Sukilimo minėjimas vyko svarbiu Lenkijos ir jos vakarinės kaimynės Vokietijos santykių raidos etapu. Juk Berlynas aktyviai rėmė Lenkijos pastangas įstoti į Europos Sąjungą, bet šalių santykius aptemdė, viena vertus, Lenkijos dalyvavimas Irako kare, kita vertus, Lenkijos susirūpinimas dėl didelės Vokietijos įtakos ES.

Dabar paaiškėjo ir Maskvos taktika. Nors Varšuvoje tuo metu vyko sukilimas, sovietų armija nutraukė puolimą vakarų kryptimi, sustodama Lenkijos sostinės prieigose. Nauja archyvinė medžiaga rodo, kad Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos nedarė sovietų lyderiui Josifui Stalinui jokio didesnio spaudimo, kad jo armija įsikištų į kruvinus įvykius Varšuvoje arba leistų nusileisti Vakarų sąjungininkų lėktuvams.

„Pradėkime nuo pripažinimo ir tada bus galima paskelbti kokį nors atsiprašymą. Aš nežinau, ar atsiprašymas yra tinkamas žodis, bet mes turėtume ištaisyti istorinę netiesą, – BBC sakė Lenkijos premjeras M. Belka. – Aš nežinau, ar žmonės Didžiojoje Britanijoje, Europoje ar kur kitur supranta, kokią didelę simbolinę reikšmę visiems Lenkijos žmonėms, kiekvienai lenkų šeimai turi Varšuvos sukilimas“. Didžioji Britanija ir kitos Vakarų sąjungininkės turėtų prisipažinti nepadėjusios pakankamai sukilimui, kuris buvo nuslopintas po 63 dienų, sovietų armijai iš toli stebint, kaip miestas liepsnoja, griežtai pasakė ministras pirmininkas.

Nei Rusijos, nei JAV, nei Didžiosios Britanijos pareigūnai niekaip nekomentavo M. Belkos žodžių.

Berlynas neturi pretenzijų

Tačiau G.Šrioderis Varšuvoje ištarė žodžius, kurių laukė lenkai. Savo kalboje, pasakytoje Varšuvos sukilimo 60-ųjų metinių paminėjimo iškilmes užbaigiančio koncerto metu, Vokietijos kancleris atsiribojo nuo iš Lenkijos vakarinių žemių iškeldintų vokiečių reiškiamų pretenzijų į dabartinėje Lenkijos teritorijoje paliktą turtą.

„Mes, vokiečiai, gerai žinome, kas pradėjo karą ir kas buvo jo pirmosiomis aukomis. Todėl negali būti jokių Vokietijos restitucinių reikalavimų, iškreipiančių istoriją. Čia, lenkų šlovės ir vokiečių gėdos vietoje, tikimės susitaikymo ir taikos“, – pareiškė Vokietijos kancleris. Šia oficialia deklaracija G.Šrioderis atsakė į Lenkijos vadovų lūkesčius, kad Vokietijos vyriausybė galutinai išspręstų turto kompensacijų klausimą, keliantį įtampą Lenkijos ir Vokietijos santykiuose. Kancleris patikino, kad nei federalinė vyriausybė, nei jokios kitos rimtos politinės jėgos neparems individualių vokiečių pretenzijų ir tokia bus Vokietijos vyriausybės pozicija tarptautinių teismų atveju.

Vašingtonas: vieni daugiau neliksite

Nuo Vokietijos vadovo neatsiliko ir Vašingtonas. JAV valstybės sekretorius K.Pauelas lenkams Varšuvoje pasakė, kad jie daugiau niekada nebus palikti likimo valiai, kaip buvo palikti per Antrąjį pasaulinį karą, kai nacistų pajėgos niekieno netrukdomos malšino jų sukilimą.

„Lenkija daugiau niekada nebus viena, kaip buvo prieš 60 metų. Su Lenkija visados bus Jungtinės Valstijos“, – po susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Vlodzimežu Cimoševičiumi patikino K. Pauelas. Pasiteiravus, ar nemano, kad JAV per Varšuvos sukilimą išdavė Lenkiją, jis atsakė: „Nemanau, kad čia tiktų žodis „išdavė“. Buvo sunku pasiekti Lenkiją, nors buvo bandoma padėti. Bet tarptautinė bendruomenė negalėjo suteikti ir nesuteikė reikiamos paramos“.

Nauja archyvinė medžiaga rodo, jog Londonas ir Vašingtonas nedarė sovietų lyderiui Josifui Stalinui jokio didesnio spaudimo, kad jo armija įsikištų į kruvinus įvykius Varšuvoje, o sovietų vadovybė iki pat sukilimo pabaigos neleido Didžiajai Britanijai ir JAV pasinaudoti savo oro uostais ir atgabenti paramos lenkų kariuomenei. Dėl to sąjungininkams teko apsiriboti dažnai netiksliu krovinių išmetimu iš oro.

Nuoskaudas užgožia saugi rytdiena

Daugelis lenkų dabar vertina Varšuvos sukilimą, kurio dalyvius po karo persekiojo prosovietinio režimo parankiniai, kaip simbolį nepripažintų kančių, kurias jų šalis patyrė nuo savo kaimynių.

„G. Šrioderio vizitas galbūt suteiks po 60 metų šiokį tokį palengvėjimą, – sakė Lešekas Vodzinskis, kuris, būdamas 15 metų paauglys, kovojo su nacistais, o vėliau kalėjo komunistų kalėjimuose už oponavimą jų valdžiai. – Sąjungininkai nepasirūpino mumis, ir atsiprašymas būtų gražus gestas istorinio teisingumo prasme“. Atsiprašymo tarsi ir nebuvo. Bet kaimynai lenkai linkę užmiršti patirtas skriaudas. Atrodo, kaip ir lietuviai, jie labiau vertina garantijas ateičiai: mes – su Vakarais, vadinasi, – saugūs.

© 2004 "XXI amžius"