Praradę realybės jausmą

Kremliaus elitą apėmė tikra euforija dėl kylančių naftos kainų pasaulyje. Didėjančio nestabilumo Artimuosiuose Rytuose akivaizdoje patys aukščiausi Rusijos politikai vis dažniau ima kalbėti apie augantį Rusijos vaidmenį tarptautinėje politikoje ir atvirai demonstruoja savo „naftos raumenis“. Tačiau daugelis specialistų ir analitikų, netgi pačioje Rusijoje, pataria Kremliui taip beatodairiškai nesielgti ir gerai pagalvoti, kokį iš tiesų vaidmenį gali suvaidinti Rusija šiame visą pasaulį drebinančiame naftos kainų kilime.

Apie tai pareiškė labai įtakingas Rusijos užsienio reikalų ministerijos mokslinės tarybos narys ir Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto direktorius akademikas Nodaris Simonija. Jo manymu, eskaluojant temą apie tai, kad Rusija, kylant naftos kainoms, gali ne tik pakelti savo šalies ekonomiką, bet ir dėl to spausti kitas valstybes reikalaudama įvairiausių nuolaidų Maskvai, nereikėtų pūstis iš pasitenkinimo ir vertėtų atsigręžti realybėn. Pasak akademiko, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje yra daugiau kaip 90 proc. ištirtų naftos atsargų. Iš tiesų taip ir yra. Vien Irake naftos atsargų yra 11,7 proc., o Rusijoje – tik apie 6 proc. Ir nors stambiausieji pasaulio naftos ir dujų vartotojai labai suinteresuoti kaip nors sumažinti savo priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos, Rusija jokiu būdu negali pakeisti šių naftos tiekėjų. Rusiška nafta – tai tik lašas pasaulio „juodojo aukso“ jūroje. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos per metus sunaudoja ir perdirba 561 mln. tonų naftos. O iš Rusijos ir kitų NVS šalių gauna tiktai apie 10 mln. tonų. Todėl JAV nepaprastai svarbu išlaikyti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose. Tai visiškai suprantama. Juk ji sunaudoja kas ketvirtą pasaulyje išgaunamą naftos statinę.

Aišku, visi pripažįsta, kad nafta visada buvo pačia labiausiai politizuota ir, deja, kruviniausia preke. Todėl įvykiai Irake nėra vien tik amerikiečių siekis įtvirtinti arba bent jau sukurti šioje šalyje demokratinius pradus. Ir ne tik Irake, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose. JAV pirmiausia rūpi jai gyvybiškai svarbi šio regiono nafta.

Tačiau nedera pernelyg sureikšminti ne tik amerikiečių, bet ir kitų šalių reiškiamų baimių dėl Artimųjų Rytų naftos ir jos telkinių likimo. Bent jau Jungtinėms Valstijoms Artimųjų Rytų nafta dar toli gražu ne gyvenimo ar mirties klausimas. JAV turi pakankamai įvairią savo naftos „pintinę“. Pakanka paminėti, kad iš Kanados, Meksikos, Pietų ir Centrinės Amerikos bei Afrikos JAV gauna net 360 mln. tonų naftos per metus. O iš visų Artimųjų Rytų šalių – tik 114 mln. tonų. Be to, nors tai ir nereklamuojama, pačios Jungtinės Valstijos turi daugiau kaip 10 proc. išžvalgytų naftos atsargų. Tuo pačiu amerikiečiai, naudodami savo naftos atsargas, labai racionalūs ir atsargūs. Kai tiktai naftos kainos pasaulinėje rinkoje ima mažėti, amerikiečiai bemat užšaldo ir užkonservuoja savo naftos gręžinius. Užtat kainoms kylant, ypač pastaruoju metu, JAV pradeda eksploatuoti netgi pačius mažiausius savo naftos gręžinius. Be to, nereikia pamiršti, kad amerikiečiai turi ir „atsarginius“ naftos paieškų ir importo variantus, pirmiausia Aliaskos draustinių regione. Taigi savo naftos žaliavos politikoje JAV turi iš ko pasirinkti.

Pasak akademiko N.Simonijos, Jungtinių Valstijų naftos „hareme“ – keturios pagrindinės „žmonos“ – Meksika, Kanada, Saudo Arabija ir Venesuela. Todėl Vašingtonas, nepaisydamas jokių „šeimyninių“ skandalų, niekada nepradės „skyrybų“ su šiomis šalimis. Aišku, vartojant „šeimyninį“ terminą, Vašingtonas visomis išgalėmis siekia susirasti ir naujų „nuotakų“. Pirmiausia Afrikoje. Amerikiečiai labai aktyviai ėmėsi Afrikoje ieškoti naftos. Suradę naujus naftingus rajonus, jie bemat stato naftos gręžinius. Anot vieno Prancūzijos laikraščio ekonomikos apžvalgininko, be jokių ceremonijų jie alkūnėmis išstumia tradicinius senus afrikietiškus žaidėjus – Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Šiuo metu amerikiečių naftininkai ypač aktyviai dirba Ekvatorinėje Gvinėjoje. Ir visai nesvarbu, kad ten viešpatauja vienas labiausiai represinių diktatorinių režimų, ne ką geresnis nei buvo Irake Sadamo Huseino laikais. Vašingtonui nacionaliniai interesai visada buvo svarbiausi.

Todėl akademikas N.Simonija priminė Kremliui, kad visos kalbos ir prezidento V.Putino bravūriškumas, teigiant, kad Rusija galėtų savo naftos tiekimo padidinimu pakeisti arabų naftą, tėra paprastas blefas. Tuo labiau jog V.Putinas, žadėdamas per artimiausius dešimt metų padvigubinti bendrąjį vidaus produktą, privalo žinoti, jog, norint tai pasiekti, reikės padvigubinti ir naftos produktų sunaudojimą pačioje Rusijoje, tai yra vidaus rinkoje. Todėl neišvengiamai tektų apriboti ir naftos eksportą, kurios išteklių, kaip jau minėta, nėra tiek daug. Tuo tarpu pačios Rusijos ekspertų duomenimis, valdžia visiškai nesirūpina Rusijos energetine ateitimi, visų pirma įsisavinant Rytų Sibiro naftingus rajonus. O dabartinių jau ištirtų naftos atsargų geriausiu atveju pakaktų tiktai 20-25 metams.

Aišku, norint pradėti įsisavinti šio atšiauraus regiono – Rytų Sibiro žemės turtus, reikalingi milžiniški kapitalo įdėjimai. O be jų, kaip sako N.Simonija, Rytų Sibiras virs demografine dykuma. Arba jame bus girdėti tiktai korėjiečių, japonų ir kinų kalbos. Todėl net kai kurie Vakarų analitikai, komentuodami Kremliaus puolimą, pirmiausia prieš naftos kompaniją „Jukos“, teigia, jog Rusijos naftos magnatams absoliučiai nerūpi nacionaliniai interesai. Per paskutinįjį dešimtmetį naftos oligarchai, siekdami vien milžiniškų pelnų, nekreipdami dėmesio į valstybės interesus, sudarė sau šiltnamio sąlygas, kokių neturi jokių kitų valstybių naftos gavėjų ir eksportuotojų kompanijos. Pavyzdžiui, Norvegijoje naftos kompanijų pelno mokestis siekia net 78 proc. Tuo pačiu Rusijos oligarchai tebekuria mitą, kad jie yra rūpestingi šeimininkai, investuoja į naujausias naftos gavybos technologijas. O iš tiesų tiktai negailestingai eksploatuoja telkinius, visiškai nesirūpindami naujų verslovių paieška. Todėl iš dalies galima ir pateisinti Rusijos prezidento V.Putino puolimą prieš „Jukos“. Tačiau ši naftos kompanija buvo bene vienintelė, kuri išties rūpinosi naujų technologijų diegimu, naftos gavybos modernizavimu. Vargu ar, perėjus „Jukos“ valstybės žinion, reikalai pagerės. Visi puikiai žino rusišką tvarką.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"