„Vilties“ komanda?

Petras KATINAS

Senatoriai Džonas Keris ir Džonas Edvardsas - JAV Demokratų partijos kandidatai į prezidento ir viceprezidento postus.

Senatoriaus Džono Kerio dukterys Aleksandra (kairėje) ir Vanesa pristato savo tėtį JAV demokratų partijos suvažiavimui

Bostone pasibaigė JAV Demokratų partijos suvažiavimas, kuriame formaliai buvo patvirtinti šios partijos kandidatai į prezidento ir viceprezidento postą. Nors demokratų kandidatas Džonas Keris laikomas labai rimtu dabartiniu prezidento Džordžo Bušo varžovu, tačiau jo netikėtas sprendimas pasirinkti į viceprezidento postą Pietų Karolinos valstijos senatorių Džoną Edvardsą sukėlė JAV spaudoje didžiulę komentarų bangą. Kai kuriuose įtakinguose dienraščiuose iškart pasirodė karikatūrų, kuriose pavaizduotas iki ausų besišypsantis guliveris Edvardsas, laikantis savo delne mažytį, kojelėmis makaluojantį liliputą – galbūt būsimąjį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą Dž.Kerį. Šis piešinys gana gerai atspindi pikantišką situaciją. Taigi visos viltys dedamos į Pietų Karolinos senatorių. Tai išties įdomi situacija. Juk dar sausio mėnesį Dž.Keris taip charakterizavo tuomet irgi planavusį tapti Demokratų partijos kandidatu Dž.Edvardsą: „Senate jis sėdi tik ketverius metus. Ir tai visas jo politinės veiklos stažas. Nei jokios tarptautinės, nei karinės veiklos patirties. Nežinau, ar 1969 metais, kai aš grįžau iš Vietnamo, Edvardsas buvo išaugęs iš vystyklų“. Iš tiesų, kai Dž.Keris kariavo Vietname, Edvardsas mokėsi vidurinėje mokykloje. Toliau Dž.Keris kalbėjo dar aštriau: „Visa jo rinkimų kampanija finansuojama specialių interesų lobistų advokatų“. Tai reiškia, kad prieš kelis mėnesius Dž.Keris pavadino Edvardsą stambiojo kapitalo tarnu, o tai padoriam demokratui visiškai nepriimtinas dalykas.

Ir štai tas pats Dž.Keris, pristatydamas elektoratui Dž.Edvardsą, prakalbo visiškai kitaip. Esą tai visiškai subrendęs politikas, nuoseklus viduriniosios klasės interesų gynėjas. Tiesa, kol įvyko tokia metamorfozė, daug kas atsitiko. Mat rinkimų kampanijai startuojant, Demokratų partijos vadovybė visas viltis dėjo ne į Dž.Kerį, o į buvusį Vermonto valstijos gubernatorių Hovardą Diną. Labai iškalbingą, mokantį uždegti publiką populistine demagogija. Jį netgi buvo bandoma mokyti, kaip kalbėti apie tarptautines problemas, nors H.Dinas apie jas absoliučiai nieko nenusimanė, o savo kalbose sumaišydavo netgi didelių valstybių sostinių pavadinimus. Teko atsisakyti tokio kandidato. Metų pradžioje atrodė, kad Dž.Edvardsas iš tiesų yra rinkimų lenktynių favoritas. Jis traukė žmones savo gražbylyste, dėl kurios, beje, uždirbo milijonus dirbdamas advokatu. Tiesa, savo karjerą ir gerovę jis pasiekė pats. Paprasto darbininko sūnus, kuris iš visos giminės pirmasis gavo universitetinį išsilavinimą, savo valstijoje greitai įgijo visų nuskriaustųjų gynėjo reputaciją. Jis sugebėjo priteisti iš stambių korporacijų milijonines sumas gindamas tų korporacijų nuskriaustus paprastus darbuotojus. Aišku, didžioji tų priteistų sumų dalis atiteko ne jo klientams, o jam pačiam.

1998 metais jis užtikrintai laimėjo rinkimus į Senatą, tiesiog sutriuškinęs buvusį valstijos senatorių respublikoną. Ir tikriausiai Dž.Edvardsas ir būtų tapęs Demokratų kandidatu šių metų rinkimuose, jeigu ne jo nuolat kartoti ambicingi pareiškimai, kad jis yra vienišas politikas ir nuo nieko nepriklausantis. To partijos vadovybei jau buvo per daug. Todėl ir buvo pasirinktas Vašingtono „ilgasėdis“ Dž.Keris, kuris jau seniai suvokė, kad, norint laimėti, reikia žaisti komandoje. Kodėl Dž.Keris kandidatu į viceprezidento postą pasirinko Dž.Edvardsą, lieka neaišku. Kaip teigia amerikiečių laikraščiai, Demokratų partijos vadovybė nusprendė, kad iškalbus, nuolat besišypsantis, į estrados žvaigždę panašus, netgi vadinamas naujuoju Elviu Presliu politikas pagerins gana niūroko Dž.Kerio įvaizdį.

Vašingtone dabar madingas toks politinis anekdotas: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Vienas išplaukė nedideliu laivu į audringą jūrą, kitas tapo JAV viceprezidentu. Nuo to laiko nė apie vieną iš jų niekas nebegirdėjo“. Tačiau gyvenime būna ir kitaip. Štai Dž.Kenedį nužudė, o viceprezidentas Lindonas Džonsonas persikėlė į Baltuosius rūmus ir įėjo į JAV istoriją. R.Niksonas buvo priverstas išeiti ir Henris Fordas tapo prezidentu. Tiesa, nelabai vykusiu. Todėl dabar atvirai kalbama, kad, turint galvoje gana prastoką Dž.Kerio sveikatą, jo vietą gali užimti viceprezidentas. Aišku, jeigu Demokratų partijos duetas laimės rinkimus. Dž.Kerio priešininkai iš respublikonų stovyklos ir netgi kai kurie įtakingi demokratai teigia nematantys jokio skirtumo tarp Dž.Bušo ir Dž.Kerio programų, ypač užsienio politikos klausimais. Todėl iš Edvardso tikimasi dviejų dalykų: pirmiausia patraukti į demokratų pusę pietinių JAV valstijų demokratus, kurie nemėgsta Dž.Kerio ir vadina jį „šiaurės vakarų patricijumi“. Apskritai pietinės JAV valstijos tradiciškai balsuoja už respublikonų kandidatą. Na, o kol kas Demokratų partijos Kerio ir Edvardso duetą palaikanti žiniasklaida vadina juos „vilties komanda“.

Tačiau iki lapkričio rinkimų dar daug laiko ir dar daug kas gali atsitikti. Galima neabejoti tiktai vienu dalyku – musulmonų teroristai Irake ir kitur pasaulyje darys viską, kad pakenktų dabartiniam JAV prezidentui Dž.Bušui.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"