Lietuvos politikai, kaip sovietmečiu,
iš intelektualų tikisi liaupsių
|
Prof. Leonidas Donskis
Mykolo Ambrazo
(ELTA) nuotrauka
|
Dauguma Lietuvos politikų nesuvokia išprusimo
bei kritinio mąstymo politinės reikšmės ir, kaip sovietmečiu, grūmoja
juos kritikuojantiems intelektualams, tikėdamiesi jų lojalumo ir
pataikavimo. Anot Eltai šitai tvirtinusio Vytauto Didžiojo universiteto
Filosofijos katedros vedėjo profesoriaus Leonido Donskio, Lietuvoje
sukerojo elgesio kodeksas, kuriuo skatinama ištikimybė saviškiams.
Viešoji erdvė - visuomenės politinio gyvenimo
vieta. Ar Lietuvoje ji turininga, prasminga? Ar ji ugdo brandžius,
atsakingus politikus bei rinkėjus?
Tikroji viešosios erdvės svarba dar nėra iki galo
įsisąmoninta, kaip ir kritinio, nepriklausomo proto vieta politiniame
gyvenime.
Manau, dabartinė padėtis keisis. Kaip ir daugelis
kitų transformacijas patiriančių politinių bendruomenių esame atsidūrę
politinių simuliacijų erdvėje. Išgyvename tokią būseną, kai kairė
nėra kairė, o dešinė nėra dešinė. Šios fundamentalios politinės
sąvokos, Vakaruose leidžiančios atlikti principinę politinę skaidą,
Lietuvoje dažnai tėra žodžių ekvilibristika.
Minėta politinė skaida bei ją grindžiančios kairės
ir dešinės sąvokos, manau, dar bus atkurtos. Kartu viešoji erdvė
turėtų tapti autentiška politinių idėjų susidūrimo ir išbandymo
vieta.
Šiuo metu vis dar esame eksperimentuojanti demokratija,
todėl darome daug keistų viražų. Vienas keisčiausių dalykų - tai
reikšmių atskyrimas nuo žodžių. Pirmasis toks kuriozas nutiko Rusijoje,
kai fašistuojanti partija pasivadino liberalais demokratais. Lietuvoje
antidemokratinė partija taip pat vadina save liberalais demokratais.
Šis reiškinys būdingas neautentiškai, simuliacinei
viešajai erdvei. Reikia tikėtis, sąvokos dar įgis savo turinį, žodžiams
grįš jų tikroji reikšmė ir prasidės idėjų kova, o ne mechaniškos
iškalbos varžybos.
Ar Lietuvos viešajai erdvei nėra būdingas tam
tikras kalbos skurdumas palyginti su kaimyninėmis šalimis - Lenkija
ir Rusija?
Manau, kad būdingas, ir to skurdumo esama nemažai.
Tiesa, demokratijai kalbos ir kalbėjimo turtingumas nebūtinai padeda.
Ko gero, didžiausi rusų literatūros perlai buvo sukurti baisiausioje
epochoje - Nikolajaus I laikais, kai siautėjo politinė cenzūra.
Manau, jūs teisingai apibūdinate padėtį - kalbėjimo,
raiškos, retorinių gebėjimų atžvilgiu mes nusileidžiame ir Lenkijai,
ir Rusijai. Pastarosios šalies politikai turi nelyginamai turtingesnę
viešo kalbėjimo patirtį nei mūsų politikai. Rusijoje net ir tie
politikai, kurie nelabai turi ką pasakyti, kalbėdami atrodo gerai.
Savo ruožtu Lietuvoje dažnai matome neįkvepiančių
pavyzdžių. Kažkokia medinė kalba, beprasmiai tekstai, nors tam
tikrų demokratinių instinktų kalbėtojai lyg ir turi.
Nesugebėjimas reikšti minčių pirmiausia turi liūdnų
pasekmių politikams, nes atitolina juos nuo rinkėjų. Šie nebesuvokia,
kas vyksta, - ar reikia pasikliauti tik asmens žavesiu ir šypsena,
ar vis dėlto ieškoti idėjų? Antras žalingas dalykas, kai neturima
kalbėjimo įgūdžių, - tai, kad nusileidžiama gabiems demagogams.
Todėl politikai privalo tobulintis.
Kad nuvertinamas retorinis pasirengimas, gebėjimas
kalbėti ir argumentuoti, tai, ką graikai vadino dialektika - ginčo
menu, kad Lietuvoje niekaip neįsisąmoninama, jog politikas turi
būti šiuo atžvilgiu pasirengęs, - tikrai liūdina. Ir padorumo, ir
demokratinių instinktų turintys politikai šiomis aplinkybėmis prastai
atrodo šalia gabių demagogų, kurie kalba gerai ir įtikinamai. Todėl
reikia grąžinti deramą pagarbą kalbos menui, iškalbai ir apskritai
protui bei išsilavinimui.
Per pastaruosius 5 - 8 metus viešoji erdvė neišvengiamai
keitėsi. Kaip jums atrodo, kokie tie pokyčiai - į gera ar į bloga?
Manau, į gera. Vienu metu politikus ir politines
partijas Lietuvoje buvo galima rinktis vadovaujantis kone mistinėmis
nuojautomis. Kažkas siejo gėrio principą su Vytautu Landsbergiu,
o blogio - su Algirdu Brazausku, arba atvirkščiai. Nuo tokių magiškų
užkalbėjimų ir mistinių išgyvenimų pereita prie racionalesnių dalykų.
Tekstai, idėjos, viešas kalbėjimas ir idėjų susidūrimai
turėjo tapti racionalesni, kad galų gale imtų aiškėti tam tikri
kriterijai, leidžiantys spręsti, kuo verta pasitikėti. Pastaruoju
metu esama argumentuotos partijų kritikos, kuri taip pat rodo, kad
viešoji erdvė tampa racionalesnė.
Vis dėlto iki šiol Lietuvoje, kaip ir kitose nebrandžiose
demokratijose, labiau pasikliaujama įvaizdžiais, viešaisiais ryšiais,
o ne idėjomis. Tai rodo, jog dar daug ko reikia pasiekti.
Vakarų Europoje, kai kalbiesi su politikais apie
švietimą arba socialines programas, visiškai aišku, kas turima omeny.
Jie eina į rinkimus su idėjomis ir programomis. Lietuvoje pardavinėjamos
ne idėjos, o šypsenos, pažadai ir įvaizdžiai.
Anksčiau ar vėliau teks nuo magijos grįžti prie
racionalesnės kalbos - idėjų ir sąvokų. Kol kas esame pereinamoje
fazėje, bet, lyginant su 1991 - 1992 metais, padaryta nemenka pažanga.
Ji padaryta ir politologų, ir politikos komentatorių, ir gabesniųjų
politikų dėka. Baigėsi partijų skaidymasis pagal požiūrį į praeitį
ir patriotines veidų išraiškas.
Kuo Lietuvos viešoji erdvė daugiausia skiriasi
nuo Jungtinių Valstijų arba Vakarų Europos kraštų?
Vakaruose, kaip ir Lietuvoje, nepatrauklūs politikai
arba tie, su kuriais nedirba įvaizdžio inžinieriai, turi mažai
šansų pasiekti pergalių. Tačiau Vakaruose be programų ir idėjų,
vien tik naudodamiesi įvaizdžiais, jie laimėti negali. Šiuo atžvilgiu
Lietuvoje dar yra daug erdvės tobulėti.
Pastaruoju metu kai kurie politikai ir visuomenės
aktyvistai keikia filosofus, politologus, sociologus, istorikus,
politikos apžvalgininkus, kurie kritiškai svarsto šalies politikos
būklę. Esą profesionalai neturi vertinti politinio gyvenimo, turi
jį tik aprašyti. Ką manote apie tai?
Nemanau, kad kritika gali būti žalinga. Suprantu,
jog politikams ir partijoms apmaudu girdėti skaudžią, kartais net
triuškinamą kritiką. Tačiau tai greičiausiai tik laikinos reakcijos.
Laikui bėgant partijos turėtų įsisąmoninti, kad kritika joms naudinga.
Jei kalbama apie užsakytus paskvilius, kurių tikslas
- žeminti žmones, tai, žinoma, esu kategoriškai prieš. Tačiau kritika
turėtų būti politikų branginama vien todėl, kad ji liudija, jog
jie yra stebimi ir analizuojami, į juos kreipiamas racionalus dėmesys,
jie nėra atsidūrę užribyje. O jei kritika kartojama, jiems reikėtų
galvoti: Gal ne kritikai kalti? Gal man kažkas negerai?
Manau, daugelis Lietuvos politikų nėra radę racionalaus
būdo bendrauti su politikos komentatoriais. Iki šiol kartais pasigirstantis
politikų bambėjimas šiek tiek primena jei ne brežnevinius, tai bent
jau Michailo Gorbačiovo laikus, kai atmosfera po truputį liberalėjo,
bet partiniai bonzos dar grūmodavo režimo kritikams. Lietuvos partijų
propagandininkai, grūmojantys politologams ir mėginantys juos pabarti,
man primena būtent šią vėlyvojo sovietizmo elgseną.
Vakaruose svajojama sulaukti kritikos ir liūdima
jos nesulaukus, nes, vadinasi, esi niekam neįdomus. Lietuvoje daugelis
politikų nori būti tik giriami ir nesiteikia suprasti, jog kritikai
nėra kalti dėl partijų išgyvenamų nuopuolių. Tai žmogiškos silpnybės
išraiška: jei man sunku, kaltinsiu komentatorių, o ne save.
Koks intelekto ir kultūros vaidmuo dabartinėje
Lietuvos politikoje? Ko vertas mūsų politikų išprusimas ir kaip
jie patys, jūsų manymu, vertina kultūros ir proto vaidmenį?
Yra politikų, kuriuos galima priskirti protingo
pašnekovo tipui. Tai Andrius Kubilius, Eugenijus Gentvilas; galbūt
pirmajame ešelone pavyktų rasti dar kelis inteligentiškus politikus.
Šitie žmonės, be abejo, vertina kultūrą ir išsilavinimą, puikiai
suvokia proto vaidmenį. Jie nori, kad Lietuva intelekto atžvilgiu
Europoje būtų tarp lyderių, o ne tarp atsilikėlių.
Tačiau dauguma mūsų politikų išprusimo vaidmens
nesuvokia. Jie žiūri į intelektinės sferos žmones maždaug taip,
kaip viduramžiais buvo žiūrima į rūmų poetus. Jų akimis intelektualai,
analitikai yra savotiška puošmena - gyvenimo orchidėja. Jie nesuvokia,
kad protas ir kultūra yra politiškai be galo svarbūs, nes jei politika
negauna tam tikros idėjų pasiūlos, ji pradeda degraduoti. Kaip tik
dabar Lietuvoje išgyvename tokį periodą. Lietuvos bėda - ne tiek
politikos ir moralės santykis, kuris visais laikais yra sudėtingas,
o akivaizdus idėjų neturėjimas.
Iš to plaukia nervinga partijų laikysena, kai
nebežinoma, kas vyksta, ir viskas suvedama į charizmatinių asmenybių
paieškas. Partijoms atrodo esą vertingi jauni, gražūs, daug užsienio
kalbų mokantys asmenys. Tačiau kai visiškai nyksta idėjiniai ginčai,
kai politiką ištinka idėjų krizė, viskas gali virsti gryna simuliacija.
Tada, matyt, partijoms tektų pripažinti, jog tarp krizės priežasčių
yra ir proto nuvertinimas.
Proto nuvertinimo tendenciją esate minėję ir
anksčiau. Kokios jos priežastys ir ką žada artimiausia ateitis?
Vienas būdingiausių dalykų yra Lietuvoje egzistuojantis
savotiškas elgesio kodeksas, kuriuo pabrėžiamas lojalumas. Suprantu,
jog daugelis organizacijų - ir verslo, ir politinių - brangina savo
darbuotojų lojalumą. Tačiau Lietuvoje lojalumo bruožas yra akivaizdžiai
pervertinamas.
Saviškių garbinimas visose srityse turi liūdnų
padarinių. Kaip minėjau, įsivaizduojama, jog politologai turi atlikti
rūmų poetų funkciją. Socialiniai analitikai taip pat esą turi kalbėti
malonius dalykus bei vardyti partijų laimėjimus. Manoma, kad akademinės
srities žmonės turėtų, kalbėdami gražius dalykus, puošti visokius
sambūrius, nes jie yra mokyti, iškalbingi. Pabrėžiami reprezentaciniai,
fasadiniai dalykai, visiškai nesuvokiant, kad gyvename tokiais laikais,
kai ypatingą vaidmenį ima vaidinti idėjos ir intelektinis šalies
potencialas.
Lietuva nėra ir niekada nebus tarp tų šalių, kurios
gerai gyvena turėdamos daug žaliavų. Mes jų neturime, kaip neturime
ir ypatingos politinės galios. Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios
gali tikėtis sėkmės tik savo kūrybingumo, švietimo sistemos, veržlumo
ir kultūros laimėjimų pagrindu. Jei to nesuvoksime, patirsime tikriausią
kultūrinę kolonizaciją.
Nesuvokiant humanitarinių ir socialinių mokslų
svarbos, gali ne tik katastrofiškai sumažėti politinis raštingumas
- o jis Lietuvoje jau yra sumažėjęs, - ne tik ištirpti kritinio
mąstymo potencialas, bet ir visa šalis gali tapti vien žaliavos
tiekėja stipresnėms visuomenėms ir kultūroms. Gyventume satelito
gyvenimą Vakarų erdvėje: viskas atrodytų gerai, tačiau tame gyvenime
būtume statistai, o ne kūrėjai.
Kultūrinė kolonizacija, kuri, be abejo, yra daug
demokratiškesnė už politinę ar ekonominę kolonizaciją, mums tikrai
gresia. Ji gresia ne todėl, kad pasaulį nori valdyti viena ar dvi
šalys - tai neįmanoma, - bet todėl, kad kai kurios silpnesnės valstybės
neturi savo idėjų, raidos vizijų, viešojoje erdvėje nesvarsto savo
tikslų ir įgyvendina svetimus scenarijus. Tai, ką išvardijau, yra
proto nuvertinimo pasekmė.
Pernai po Prezidento rinkimų rašėte, kad visuomenę
reikia šviesti. Kaip tai įsivaizduojate ir ko šiuo atžvilgiu dabar
trūksta?
Šlubuoja kai kurios švietimo grandys, pavyzdžiui,
suaugusiųjų švietimas. Lietuvoje jis turi būti iš esmės tobulinamas,
nes kitaip bus sunku likviduoti politinę mažaraštystę, apie kurią
kalbėjome ir kuri savo ruožtu kelia grėsmę demokratijai.
JAV tėvai steigėjai - Bendžaminas Franklinas (Benjamin
Franklin) ir Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) kartojo, kad demokratija
neįmanoma be universitetų, kad jai reikia mokslo ir žinių. Demokratija
nėra vien teisinės procedūros. Analfabetų šalis negali būti demokratinė.
Šiandienė ekonomika taip pat didele dalimi yra
intelektinės kūrybos produktas. Švietimas yra kelias ir į ekonominę
sėkmę. Taigi išsilavinusi visuomenė - Lietuvos gyvybinis interesas.
Lietuvoje yra daug apleistų žmonių. Mes patys
sukūrėme naujas užribio žmonių kategorijas, ir tai nieko gera nežada.
Su tais žmonėmis reikia dirbti - juk jie ne iš Marso atskrido, nenukrito
iš dangaus. Juos į užribį stūmė Lietuvoje vykę socialiniai ir politiniai
procesai. Tie žmonės yra gyvas priekaištas ir gyvas klausimas. Į
tą klausimą turi būti atsakyta. Tikiu, kad švietimas yra vienas
svarbiausių atsakymų.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius
© 2004 "XXI amžius"
|