Rusija neigia istorinę tiesą, nes už ją reikia brangiai mokėti

Politologas ir istorikas Česlovas Laurinavičius Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotr.

Rusija vengia atsakomybės už Stalino režimo nusikaltimus per Antrąjį pasaulinį karą ir neigia istorinę tiesą apie tuometį SSRS vaidmenį, nes kai kurios valstybės, kaip Lenkija, gali pareikalauti ne tik tiesos, bet ir pinigų. Tai tvirtino žinomas XX amžiaus istorijos specialistas, politologas ir istorikas Česlovas Laurinavičius.

„Dabar vienu aktualiausių klausimų tampa požiūris į istoriją, konkrečiai - į Antrąjį pasaulinį karą. Rusai skelbiasi esą „vaduotojai” ir „gynėjai” bei kaltina šios „tiesos” nepripažįstančius Vakarus. Už viso to slypi finansiniai atsiskaitymai, tai ir yra svarbiausia. Dėl ko Lenkija taip griežtina savo poziciją? Bando įsprausti Rusiją į kampą ir priversti mokėti. Rusija supranta, kad visi imtų reikšti pretenzijas, jeigu ji sutiktų mokėti. Akivaizdu, kad šiandien ji tam nepasirengusi”, - sakė istorikas.

Kartu jis teigė nesutinkąs su politikais, kurie padėtį dabartinėje Rusijoje vertina tik juodomis spalvomis. Pasak Č. Laurinavičiaus, yra požymių, rodančių, jog Rusija mėgina kreipti savo užsienio politiką Vakarų pasaulyje pripažintų standartų link.

„Žinoma, galima svarstyti, ar tokia politika suvokiama kaip vertybė, ar tik kaip priedanga. Tačiau ji, šiaip ar taip, deklaruojama, vadinasi, daro tam tikrą įtaką“, - tvirtino Č. Laurinavičius.

Po pikto Rusijos atsako į jos diplomatų išsiuntimą Vytautas Landsbergis Rusijos elgesį Lietuvos atžvilgiu pavadino „šaltuoju karu naujomis sąlygomis“. Jis taip pat prabilo apie Rusijos bandymus versti Lietuvą savo satelite bei daryti įtaką Seimo rinkimams. Ar šie tvirtinimai nėra perdėti?

Ir taip, ir ne. Rusijos padėtis ir jos politika mūsų atžvilgiu yra dviprasmiška. Esama ir pavojingų reiškinių, ir pozityvo - tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Rusijoje varžoma žodžio laisvė, didėja autoritarizmas ir slaptųjų tarnybų įtaka. Daugėja nacionalizmo ir net šovinizmo apraiškų. Kita vertus, žengiami žingsniai laisvosios rinkos link. Matome, kaip sunkiai priimamas privilegijas naikinantis įstatymas, rodantis atsitraukimą nuo sovietinės sistemos. Žengti tam tikri nuosaikūs, gana konstruktyvūs žingsniai užsienio politikoje. Taigi vienareikšmio atsakymo neturiu. Matyti ir regreso, ir pakankamai konstruktyvių santykių su aplinkiniu pasauliu požymių.

Kalbant apie santykius su Lietuva, taip pat matau dviprasmybę - dvi prieštaringas tendencijas. Viena vertus, išlieka senas retrogradinis žiūrėjimas į Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes kaip į įrankį bei laikiną reiškinį, kaip į subjektą, kurį galima šantažuoti ir neigti jo politinę orientaciją. Kita vertus, esama tokių dėmesio vertų atvejų, kaip Vladimiro Putino susitikimas su Rusijos diplomatais, per kurį Rusijos prezidentas pareiškė, jog laikas galų gale pripažinti kaimyninių valstybių savarankiškumą ir liautis diktuoti joms savo valią. Jis tai sakė Nepriklausomų valstybių sandraugos atžvilgiu, vadinasi, juo labiau šitai tinka Baltijos valstybėms.

Po minėto V. Putino pareiškimo buvo matyti klausiama diplomatų reakcija: „Ką tai turėtų reikšti?“. Maža to, Rusijos prezidentas įsipareigojo pasirašyti sienų sutartis su Latvija ir Estija. Nekalbu apie kitus pareiškimus - kad būtina pripažinti sienų neliečiamumą ir pan. Tokie pareiškimai liudija, jog bandoma veikti pagal Vakarų pasaulio, į kurį Rusijos politika vis dėlto orientuojasi, pripažintus veiklos standartus. Žinoma, galima svarstyti, ar tokia politika suvokiama kaip vertybė, ar tik kaip priedanga. Tačiau ji, šiaip ar taip, deklaruojama, vadinasi, daro tam tikrą įtaką.

Prezidentinė krizė Lietuvoje, be abejo, buvo susijusi su neigiamu Rusijos poveikiu. Tikslas buvo keisti esamą Lietuvos užsienio politikos orientaciją. Tačiau noriu pabrėžti: šiuo atveju ne Rusija buvo svarbiausias minėtos krizės veiksnys, o mes patys. Sugebėję krizę įveikti, parodėme, kas esame, ir Rusija buvo priversta atsitraukti.

Pastarasis V. Landsbergio pareiškimas dvelkia tradicine Lietuvos konservatorių nuostata. Ji turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Ši nuostata reikalinga, tam tikrais atvejais net gali tapti esminė nacionalinės politikos atžvilgiu, tačiau šiandienėmis aplinkybėmis ji - tik dalinė ir, manau, negali būti strateginė santykiuose su Rusija.

Kaip teigia Vokietijos dienraštis „Welt“, šiandienėje Rusijoje stalinizmo epochos nusikaltimai ne tik nutylimi, bet ir balinami. Pasak dienraščio, tai, kas vyksta Rusijoje, teikia mažai vilčių. Ar sutinkate, kad padėtis Rusijoje tokia niūri?

Dabar vienu aktualiausių klausimų iš tikro tampa požiūris į istoriją, konkrečiai - į Antrąjį pasaulinį karą. Jis - svarbiausias ideologijos ir tapatumo atžvilgiu. Rusija Antrojo pasaulinio karo atžvilgiu nori jaustis gynėja, vaduotoja ir auka. Bandymai peržiūrėti šią nuostatą vis silpnėja.

Tačiau akivaizdu, jog Rusijos vaidmuo šiame kare, švelniai tariant, buvo dviprasmis. Drįsčiau teigti, kad Rusija nemaža dalimi kalta dėl Antrojo pasaulinio karo. Jos kaltės dėl karo kilmės, eigos bei jo rezultatų gal būta mažiau nei Vokietijos, tačiau tos kaltės neigimas - negeras požymis.

Vis dėlto bandau suprasti rusus. Dabar yra tendencija tą klausimą aštrinti, kaip daro, pavyzdžiui, Lenkija. 1944 metų Varšuvos sukilimo problemos aštrinimas, įtariu, gali liudyti tradicinės Lenkijos nuostatos - kardinalios priešpriešos Rusijai - atgimimą. Manyčiau, Lenkijos vaidmuo ir santykiai su Rusija Antrajame pasauliniame kare nėra vienareikšmiai. Lenkai didele dalimi šiuo atžvilgiu teisūs, tačiau esama tam tikrų niuansų. Ir kadangi jie teisūs ne absoliučiai, tas jų neteisumo likutis yra pagrindas Rusijai žvelgti neigiamai į Lenkijos poziciją bei linkti į priešpriešą. Rusai skelbiasi esą „vaduotojai“ ir „gynėjai“ bei kaltina šios „tiesos“ nepripažįstančius Vakarus. Vargu ar pateisinama sudėtingus istorinius klausimus šiandien pristatyti kaip politizuotas tiesas.

Kodėl sakote, kad lenkai iš dalies neteisūs?

Lenkai Antrajame pasauliniame svarbiausiu tikslu laikė veikiau ne nacių sutriuškinimą, o savo valstybės atkūrimo klausimą, kurį kėlė ne visai demokratiniu pagrindu. Jie kėlė šį klausimą iš jėgos pozicijų, o tai prasilenkė su laisvu apsisprendimu, pavyzdžiui Lietuvos atžvilgiu. Lenkijos bandymas atkurti valstybę, kokia ji buvo iki Antrojo pasaulinio karo, bei šio klausimo kėlimas kaip nesvarstytino ir teisėto, Lietuvai negalėjo būti priimtinas. Taigi Lenkijos teisumas dėl Antrojo pasaulinio karo yra šiek tiek „neskaidrus“.

Demokratinės valstybės suprato Lenkijos poziciją, bet jos neabsoliutino. Jos žvelgė į bendrą kontekstą, kur svarbiausia buvo kova su naciais. Jos suvokė, kad Stalinas buvo pavojingas veiksnys, kartu atliekantis objektyviai svarbų vaidmenį. Savo ruožtu Lenkijos teisių konkreti raiška pradėjusi trukdyti svarbiausiai užduočiai. Vakarai - žinoma, ciniškai - aukojo Lenkiją dėl svarbiausio tikslo. Kas šiuo atveju buvo teisus? Absoliučiai teisių nebuvo. Kad rusai esą „vaduotojai“, kaip jie teigia, - dvelkia demagogija, bet šiek tiek demagogijos esama ir lenkų teiginiuose, kad Varšuvos sukilimas buvęs „šventas“, o kiti aspektai apskritai esą nesvarstytini.

Tai ar galima tvirtinti, jog šiandien demagogija dėl stalinizmo epochos yra Rusijos valstybinės ideologijos dalis, kaip teigiama „Welt“ straipsnyje?

Už viso to slypi finansiniai atsiskaitymai, tai ir yra svarbiausia. Dėl ko Lenkija taip griežtina savo poziciją? Todėl, kad jaučia panašaus spaudimo tendencijas iš vokiečių pusės. Ji bando įsprausti Rusiją į kampą ir priversti mokėti. Rusija supranta, kad visi imtų reikšti pretenzijas, jeigu ji sutiktų mokėti. Akivaizdu, kad šiandien ji tam nepasirengusi. Tokios tendencijos, mano supratimu, pavojingos. Problemos turėtų būti sprendžiamos geros valios pagrindu - jų negalima suvesti į piniginę išraišką. Reikia atsižvelgti į minėtus niuansus bei neieškoti absoliutaus atpirkimo ožio. Priešingu atveju bus einama konfrontacijos link.

Rusija, kad ir kokia ji būtų, yra ne vien militaristų ir šovinistų kraštas. Žinau rusų inteligentų nuostatą: „Jei mus spausite, nieko gero nebus“. Jie suvokia nevienareikšmį savo valstybės vaidmenį ir jos kaltę, tačiau spaudimas Rusijai užgauna jos piliečių savigarbą. Kartu žinau, kad, jei Rusijos nespausi, ji iš inercijos vėl gali nukrypti į regresą. Vadinasi, spaudimas turi būti, bet jis turi būti pagrįstas, verčiantis pripažinti neginčijamą tiesą, o ne peršantis abejotinas tiesas.

Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ skelbia, kad viena iš „Jukos“ bylos eigos galimybių - valstybinės naftos milžinės, kuriai vadovaus Rusijos prezidentui V.Putinui artimas žmogus, sukūrimas. Šio leidinio teigimu, „Jukos“ byla atspindi siekį reorganizuoti visą Rusijos naftos pramonę ir perduoti ją valstybės kontrolei. Kokie galimi šio proceso padariniai mūsų šaliai?

„Jukos“ yra savotiškas grobuonis, atsiradęs dėl tam tikrų nuokrypių, Rusijoje vykdant reformas. „Jukos“ yra kapitalą susigrobęs monopolistas, nesiskaitantis su kitų interesais. Tačiau Rusijos politika šios monopolijos atžvilgiu taip pat yra visiškai neobjektyvi, paremta ne teisiniais, bet politiniais principais.

„Mažeikių nafta“ - tai dar ne Lietuva. Kartu „Mažeikių nafta“ yra indikatorius, kuris leidžia matyti, jog Lietuvos valdžia - dabartinė Vyriausybė - šiuo klausimu neturi aiškios strategijos. Dėl „Mažeikių naftos“ ir terminalo Būtingėje apskritai reikėtų nacionalinio susitarimo, o ne voliuntaristinių sprendimų.

Kaip vertinate politinę padėtį Lietuvoje Seimo rinkimų išvakarėse, kai, anot sociologinių apklausų, Darbo partijos populiarumas prilygsta penkių parlamentinių partijų populiarumui kartu sudėjus?

Dabartinė politinė padėtis Lietuvoje - tai išryškėjusių politinės sistemos ydų, kitaip tariant - krizės tąsa. Tai, kas vadinama Prezidento krize, yra visuomenės krizė.

Lietuvoje yra plyšys tarp visuomenės ir elito, tarp kapitalą susigrobusios, sėkmės paženklintos mažumos ir absoliučios daugumos, tarp ciniškų valdininkų ir paprastų piliečių, tarp kelių šimtų politinių partijų funkcionierių ir žmonių, kuriems tie funkcionieriai tariamai atstovauja. Partijos užsiima savimi - savo dažniausiai uždaru gyvenimu, kurio kriterijai daugumai žmonių yra svetimi arba jų negali pasiekti.

Politikų raginimai balsuoti už kurį nors kandidatą ar partiją žmonių paprastai neveikia. Per Prezidento rinkimų antrąjį ratą buvę Vilijos Blinkevičiūtės ir Petro Auštrevičiaus rinkėjai skilo per pusę. Ir tai natūralu - juk šių kandidatų pozicija buvo eklektiška, jie nesivadovavo aiškiais politiniais kriterijais. Jie rinkimuose dalyvavo tiesiog kaip P. Auštrevičius ir V. Blinkevičiūtė. Koks jų politinio ryšio su rinkėjais pagrindas? Beveik jokio.

Taigi matome politinę krizę, kai partijų elitas toliau mirksta savo sultyse, o dėl visų minėtų atotrūkių auga nauja politinė - ideologiškai veik neatpažįstama - jėga. Dauguma ją remiančių žmonių, ko gero, nelabai pajėgia suvokti nacionalinių problemų visumos ir vadovaujasi tik praktiniu kasdieniu skaičiavimu. Tai pavojinga, nes vienadienis sprendimas gali neatitikti valstybės interesų.

Kai kurių parlamentinių partijų atstovai aiškina esą dėl Darbo partijos populiarumo ir tradicinių partijų nusilpimo kalti politologai ir politikos apžvalgininkai, kritikuojantys tradicines partijas. Ką manote apie tokias išvadas?

Politologai turi kritikuoti, argumentuotai įvardydami tai, ką jie mato. Turėdami teorinius pagrindus, įdirbį, politologai gali ir turi kritiškai vertinti politinę padėtį. Kodėl jie neturėtų kritikuoti, ypač kai yra akivaizdi krizė? Bandymai tokią kritiką koreguoti - neigiamas reiškinys.

Kritikuojamos partijos, matyt, bando gintis, tačiau jos pirmiausia turėtų rimtai galvoti, kaip įveikti krizę, o ne kaip atsakyti politologams. Nesvarbu, ar joms patinka, ar nepatinka politologų pastabos. Jos gali sakyti ką nori, bet problema yra minėti didėjantys plyšiai visuomenėje, o partijos šios problemos kol kas nesugeba spręsti, susirūpinusios tik savo įvaizdžiais.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2004 "XXI amžius"