Ar prof. K. Pakšto idėjos neįdomios
ir neaktualios šiais laikais?

Prieškariu prof. K. Pakštas aktyviai agitavo dėl „antrosios“ Lietuvos kūrimo. Šią savo idėją jis grindė geopolitine Lietuvos padėtimi: agresyvūs ir gausūs kaimynai, siekiantys užvaldyti mūsų žemes. Kitas argumentas, remiantis šią idėją, buvo Lietuvos sunki ekonominė padėtis ir jos sukelta didelė lietuvių emigracija.

Emigruojantys lietuviai papildydavo tų šalių, į kurias jie atvykdavo, visuomenes, atveždavo savo žinias, profesinę kvalifikaciją, savo darbo jėgą. Šie faktoriai prisidėjo prie priimančiųjų šalių ekonominio augimo ir stiprėjimo, o Lietuva patirdavo tik nuostolius visose srityse. Anksčiau ar vėliau išvykę į kitas šalis lietuviai nutautėdavo, ir lietuvių tauta vis mažėjo.

Jei lietuvių emigracija bent iš dalies būtų vykusi pagal K.Pakšto siūlomą idėją, tai išvykę iš Lietuvos mūsų tautiečiai būtų turėję galimybę ir toliau vystytis kaip tauta, nors ir kitose sąlygose, ir kitoje vietoje. Pasaulyje yra nemažai šalių, kuriose gyvena kelios skirtingomis kalbomis kalbančios ir skirtingų kultūrų tautos. Šiuo atveju lietuviai toje šalyje, į kurią būtų vykusi kryptinga emigracija, sudarytų didesnę ar mažesnę tautinę grupę, kuri kaip kitos tos šalies tautos lygiaverčiai dalyvautų šios šalies gyvenime ir ne nyktų, bet didėtų.

Idėjoms įgyvendinti nepakanka tik norų, nors ir labai geri bei stiprūs jie būtų. Bet kuriam darbui atlikti reikia noro ir galimybių, kurios priklauso nuo materialinių dalykų. K. Pakšto idėjai įgyvendinti prieškariu pritrūko Lietuvos vyriausybės ar verslininkų paramos. Deja, nemažai to meto Lietuvos verslininkų nebuvo lietuviai, o kai kurie mūsų kaimynai buvo suinteresuoti ne Lietuvos kilimu, bet jos smukimu. Pokario metais K. Pakštas bandė organizuoti lietuvių kolonizaciją Britų Hondūre (dabar Belizas). Tai labai nepatiko SSRS ir šios šalies specialiosios tarnybos bei propagandinė galia padarė savo: pradėtas projektas sužlugo. Gerai idėjai apjuodinti buvo panaudoti ir patys lietuviai: vieni leidosi panaudojami todėl, kad, gerai neįsigilinę į dalyko esmę, leidosi lengvai apkvailinami, kiti – atlikdami savo šeimininkų užduotis. Žinoma, tvirtinti, kad tai buvo geriausiai parinkta vieta, negalima, taip pat negalime tvirtinti, kad tai blogiausias variantas. Gaila, bet aš nežinau jų pasirinkimo motyvų. Jei būtų atsiradę tarp mūsų tautiečių pakankamai pajėgų šiam projektui įgyvendinti, tai dabar mes turėtume dar vieną, tegul ir nedidelę šalį, kurioje nemažą (o gal ir didžiąją) gyventojų dalį sudarytų lietuviai ir lietuviškai kalbantys. Ar nuo to Lietuvai ir lietuviams būtų blogiau?

Per pastaruosius metus iš šalies išvyko daug lietuvių. Didžioji jų dalis išvažiavo genami skurdo, ieškodami geresnio gyvenimo arba norėdami užsidirbti ir po to grįžti į Lietuvą. Daugeliu atvejų jie yra priversti dirbti blogiausius darbus, dažnai ir nelegaliai, nors jei nebūtų dirbtinai diskriminuojami, galėtų dirbti ir geresnius darbus, nes tikrai yra ne blogesni už kitus. Lietuvos oficialiosios institucijos tesugeba tik piktdžiugiai pasišaipyti iš svetur uždarbiaujančių tautiečių...

Ar atitinka lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesus dabartinė emigracijos būklė? Turbūt visi, kas tik nori, suprantame, kad dauguma lietuvių emigrantų liks svetimose šalyse ir jų vaikai jau nebus nei lietuviai, nei lietuviškai kalbės. Kai kurie jų, prisimindami patirtas patyčias tiek iš savųjų, tiek ir iš priimančiųjų šalių visuomenės, netgi gėdysis savo lietuviškos kilmės. Bet ar turi kitokį pasirinkimą išvykę svetur lietuviai? Išsisklaidę nedidelėmis grupėmis po įvairias pasaulio šalis, realiai negaudami paramos iš tėvynės, jie neturi jokių perspektyvų išsaugoti savo savitumą. Visur jie yra nepastebima mažuma, kuri atvyko pasinaudoti kitų sukurta gerove. Netgi ten, kur lietuvių yra daug (JAV, Didžioji Britanija ir kitos didelės šalys), jie taip pat yra per daug išsisklaidę ir neturi galimybės sudaryti kompaktiškos ir gyvybingos bendruomenės. Be to, kaip atskira etninė grupė jie yra nereikalingi tose šalyse.

Pasaulyje yra šalių, kurios turi daug gamtos turtų, bet negali jais pasinaudoti dėl per mažo gyventojų skaičiaus. Šitose vietose galima ieškoti lietuvių ir tų šalių sąlyčio taškų. Lietuva turi didelį žmonių perteklių kaimo vietovėse, kuriems negali pasiūlyti net elementaraus darbo, tad šie žmonės yra stumiami važiuoti dirbti į Europą. Gerai nemokėdami kalbų ir neturėdami patirties, jie yra priversti dirbti pačius juodžiausius darbus. Lietuvoje ūkiai yra maži ir jie neišvengiamai turės didėti. Tad dar didesnė kaimo žmonių dalis liks be pragyvenimo šaltinio. O ar nebūtų geriau ir tiems žmonėms, ir Lietuvai, jei jie surastų galimybę turėti savo ūkius (ne ūkelius) ir gyventi garbingai. Lietuva turi didelį potencialą žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir maisto gamybos srityse. Kodėl to nepanaudoti ir mūsų tautiečių, ir mūsų šalies labui?

R.K.

© 2004 "XXI amžius"