Rytų Europoje stiprėja komunistinių laikų nostalgija

Nuo Berlyno sienos nuvertimo praėjo penkiolika metų, o dauguma už jos vargusių valstybių įstojo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir Europos Sąjungą (ES), tačiau tai nesutrukdė komunistinių laikų nostalgijai atsirasti Vidurio ir Rytų Europoje. Taip teigia JAV naujienų agentūros UPI korespondentas Garetas Hardingas.

Anot G. Hardingo, tikriausiai tik patys idėjiškiausi stalinistai dabar nesutiktų iškeisti savo „Volkswagen“ automobilių į senus „trabantus“ arba laisvės - į vienpartinį valdymą, bet didžiuliame regione nuo Estijos prie šiaurės rytinės Baltijos jūros pakrantės iki Slovėnijos prie Adrijos jūros atgimsta susidomėjimas komunistine praeitimi, kartais įgaunantis ironiško šaipymosi, o kartais - ilgesingo apgailestavimo bruožų. Beveik kiekvienoje buvusio Rytų bloko sostinėje stovi paminklai komunizmo tironijos aukoms, o daug kur veikia specialūs muziejai, neleidžiantys pamiršti vadinamojo „brandaus socializmo“ realybės. Prahoje Komunizmo muziejus veikia virš „McDonald's“ restorano ir prie lošimo namų, Latvijos sostinėje Rygoje nacių ir sovietų okupantų žiaurumus primena Okupacijos muziejus, o Lietuvoje Genocido aukų muziejus yra įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose.

Apsilankymai šiuose muziejuose nuteikia rimtai ir priverčia susimąstyti. Okupacijos muziejuje, kuris centrinėje Rygos dalyje primena juodą bunkerį, pasakojama, kaip Latvija per pusę amžiaus trukusį nacių ir sovietų valdymą neteko 550 tūkst. žmonių, t. y. trečdalio savo gyventojų. Virš įėjimo į muziejų kabo užrašas: „Privalome žinoti ir suprasti istoriją, kad iš jos pasimokytume. Tik tokiu atveju bus vilties, kad praeities blogis nepasikartos“. Tiesa, kai kuriuose pastaruoju metu atsiradusiuose „pramogų parkuose“ į vienos partijos valdymo laikotarpį žvelgiama iš šiek tiek linksmesnio ir praktiškesnio požiūrio taško. Viename nedideliame Šiaurės Serbijos kaimelyje vietos gyventojas Blasko Gabričius sukūrė „Jugolendą“ - tikslią buvusios Jugoslavijos kopiją su buvusio prezidento Tito paminklais ir iš garsiakalbių skambančiomis sovietinėmis dainomis.

Lietuvos pietuose, Grūto parke, stovi 75 Vladimiro Lenino, Josifo Stalino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso statulos, nuo bokštelių į turistus žvelgia sargybiniai, o visą parką juosia spygliuota viela. Parko restoranėlyje svečius aptarnauja padavėjos pionierių uniformomis, čia galima užsisakyti kopūstienės „Nostalgija“ arba kiaulienos šonkauliukų „Sudie, jaunyste“, o suvenyrų parduotuvėje prekiaujama stiklinėmis su K. Markso ir V. Lenino atvaizdais. Parko įkūrėjas V. Malinauskas tvirtina, kad tai nėra dar vienas pramogų parkas, bet labai rimtas paminklas komunizmo aukoms. Tačiau ne visi yra patenkinti Grūto parku, kurį jo kritikai dar vadina „Stalino pasauliu“. Anot Lietuvos moterų lygos pirmininkės Onos Voverienės, „Grūto muziejus yra cinizmo viršūnė, pasityčiojimas iš tūkstančių visiškai nekaltų taikių gyventojų, nužudytų, kankintų ir deportuotų į Sibiro gulagus“.

Panašus susipriešinimas dėl to, kaip prisiminti komunistinius laikus, stebimas Rytų Vokietijoje nuo praėjusių metų, kai čia kino teatruose didelės sėkmės susilaukė filmas „Viso gero, Leninai!“. Ši juosta pasakoja apie jauną vaikiną, kurio motiną funkcionierę prieš pat komunizmo žlugimą ištinka koma. Kad apsaugotų prabudusią motiną nuo šoko, jog jai miegant radikaliai pasikeitė santvarka, sūnus šeimos bute kuo kruopščiausiai ir su visomis detalėmis atkuria nuobodų Rytų Vokietijos gyvenimą.

Komerciškai nepaprastai sėkmingas filmas pasirodė po kelių televizijos laidų apie gyvenimą buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kurias vedė dukart olimpinė dailiojo čiuožimo čempionė Katarina Vit. Vokietijos rytuose neatslūgstant „nostalgijai“ - gyvenimo buvusioje VDR ilgesiui - viename iš Berlyno priemiesčių ketinama statyti didelį komunistinį pramogų ir atrakcionų parką.

Daugeliui žmonių, nukentėjusių nuo totalitarizmo, nejauku stebėti, kaip vėl aukštinamas komunistų valdymas. „Mums tikrai reikia pasirūpinti, kad VDR neįgautų kultinio statuso“, - pernai įspėjo Berlyno meras Klausas Vovereitas. Jam nereikia jaudintis dėl jaunosios kartos, kuri dažniausiai vertina komunizmą kaip pasenusią ideologiją, bet daugelis regiono vyresnio amžiaus gyventojų daug subtiliau prisimena komunistinio valdymo dešimtmečius.

„Tebėra daug žmonių, kurie ilgisi komunizmo, kai viskas buvo aišku, juoda buvo juoda, o balta buvo balta, - konstatuoja čekų politikos analitikas Oldrichas Černis. - Tu tylėdavai prikandęs liežuvį, o komunistinis režimas parūpindavo tau stogą virš galvos ir duonos“.

Nuo 1989 metų revoliucijos senosios komunistų partijos daug kur Vidurio ir Rytų Europoje per rinkimus vėl sugrįžo į valdžią ir viešosios nuomonės apklausose reguliariai surenka 10-20 proc. balsų.

„Niekas nepasiilgsta stalininės eros, - sako užsienyje plačiai žinomas Čekijos rašytojas Ivanas Klima, - bet daugelis pagyvenusių žmonių su nostalgija prisimena savo jaunystę. Jie pasigenda komunistinių laikų saugumo, kai žinojo, kad gaus pensiją, už kurią galės pragyventi, kai kainos buvo stabilios, kai niekas neprarasdavo savo namų ar darbo“.

Jei buvusio sovietinio bloko šalių politikai nenori, kad dabartinė komunizmo nostalgija taptų politiniu veiksniu, per rinkimus padėsiančiu kraštutinėms kairiosioms partijoms, jie privalo savo šalyse ne tik garantuoti laisvę ir demokratiją, bet ir pasirūpinti stabilumu, saugumu ir ekonominiu klestėjimu, sako UPI korespondentas G. Hardingas.

ELTA

© 2004 "XXI amžius"