Europai skubiai reikia naujų lyderių

Europai būtina nauja vadovų banga, tvirtina lordas Daglas Herdas, 1989-1995 metais buvęs Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministru. Jo straipsnis „Skubus naujos lyderių bangos poreikis“, paskelbtas dienraščio „Financial Times“ nuomonių puslapyje.

Aštuoniolikos mėnesių JAV prezidento rinkimų kampanija, po kurios (jei remtumės ankstesniais rinkimais) tebalsuoja pusė rinkėjų - nėra visiškas demokratijos triumfas. Tačiau net patys niūriausieji iš mūsų, europiečių, turi pripažinti, jog savo lyderį besirenkanti laisva amerikiečių liaudis - jaudinantis reginys, rašo D. Herdas.

Šioje Atlanto pusėje tokio jaudulio nematyti. Žiniasklaida daug dėmesio skiria politikų asmenybėms, tačiau dabartinis lyderių vakuumas Europoje tam tikra prasme yra labai svarbus ir ypač liūdina, rašo britų diplomatas.

Žinoma, atostogų nuotaikomis gyvenantys Europos vadovai daug kalba, fotografuojasi bei atrodo įprastai pajėgūs ir savimi patenkinti. Kartu per daug iš jų yra pasiekę vadovavimo tarpsnį, kurį galima vadinti arafatiškąja faze: jie pakankamai stiprūs, kad išsilaikytų valdžioje, tačiau pernelyg susikompromitavę, jog ką nors nuveiktų.

Dėl skirtingų priežasčių tai tinka Toniui Blerui, Žakui Širakui, Gerhardui Šrioderiui ir Silvijui Berluskoniui. Deja, visi (išskyrus pastarąjį) tikriausiai išliks valdžioje ir po dvylikos mėnesių, tačiau nebus veiksmingi, tvirtina D. Herdas.

Vienintelis gyvybingas naujokas Europos politikos scenoje - Žozė Manuelis Barozas, paskirtasis Europos Komisijos pirmininkas. „Pažinojau ir gerbiau jį kaip Portugalijos užsienio reikalų ministrą“, - rašo D. Herdas. Praėjusią savaitę jis energingai startavo naujajame poste paskirstydamas pareigas komisarams, už ką susilaukė plojimų. Ž. M. Barozo pareiga - grąžinti Komisijai normalų darbingumą. Jis pasielgtų protingai, jeigu artimiausiais metais to siektų, tvirtina D. Herdas.

Laikas pažvelgti į naują Europoje besiformuojančią lyderių bangą. Romanas Prodis buvo (bei gali būti) geresnis Italijos ministras pirmininkas nei Europos Komisijos pirmininkas. Tačiau tai nedaug tereiškia - jo senamadiška retorika ir prastas ne Italijos politinių įvykių išmanymas išstumia R. Prodį iš naujosios Europos lyderių bangos.

Prancūzijos finansų ministras Nikolia Sarkozis, priešingai nei R. Prodis, yra išmokęs svarbią Europos politikos stiliaus pamoką. Žmonėms yra taip įgrisusi įprastinė taktika ir visų politinių sistemų žodynas, kad jie džiugiai sveikina kiekvieną, kuris kalba ir veikia naujai. Pridėkime prie šių savybių patikrintą N. Sarkozio kompetenciją valdymo srityje ir suprasime, kad Prancūzija turi grėsmingą varžovą. Tačiau trūksta aiškumo, kaip N. Sarkozis panaudotų valdžią. Logiškai sunku suderinti triukšmingą ekonominio liberalizmo garbinimą su finansine intervencija bei nacionaliniu šališkumu. Gal N. Sarkozis mano, jog prancūzai nemąsto logiškai - gal jis ir teisus, spėja D. Herdas.

Didžiojoje Britanijoje ryškios figūros - konservatorių lyderis Maiklas Hovardas bei finansų ministras Gordonas Braunas. Iš pirmo žvilgsnio jų sieti neįmanoma, nes jų vidaus politikos pažiūros skirtingos. Tačiau abu jie yra gabūs, senamadiški specialistai. Jeigu nori susilaukti ne tik ištikimų savo rėmėjų paramos, abiem prireiks naujo žodyno ir taktikos. Abu tvirtai stoja už transatlantinį bendradarbiavimą, JAV jiems nesibaigia Baltaisiais rūmais ir Pentagonu. Nė vienas jų nepataikautų Amerikai kaip Tonis Bleras. G. Braunas retkarčiais yra kalbėjęs apie Europą, tačiau ne iš esmės. M. Hovardas yra apibrėžęs atsargią politiką Europos Sąjungos atžvilgiu. Jeigu sugebės jos laikytis nepaisydamas įbaugintų euroskeptikų spaudimo ir didžiosios žiniasklaidos dalies nusistatymo, visų nuostabai M. Hovardas galėtų tapti realiu 25 valstybių Europos lyderiu.

Savo ruožtu ekonomiškai galingiausia Europos valstybė Vokietija turi neproporcingai mažą įtaką. Atrodo, jog Angela Merkel bus krikščionių demokratų kandidatė į kanclerio titulą, o 2006-aisiais - kanclerė. Nugalėjusi savo partijos oponentus ši tvirta kovotoja gali patenkinti savosios Margaret Tečer išsiilgusios Vokietijos lūkesčius. G. Šrioderio reformomis ji gali laimėti dukart: pirmiausia jas kritikuodama, vėliau pasinaudodama jų rezultatais. Kai pirmąkart aplankiau ją Berlyne (netrukus po to, kai tapo partijos lydere), ji kalbėjo daugiausia apie savo sunkumus, rašo D. Herdas. Dabar to nebūtų - A. Merkel įgijo daug patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Štai tokia ateities politinių lyderių komandos sudėtis. Įspūdinga? Vargu. Kompetentinga? Tikriausiai. Geresnė nei dabartiniai lyderiai? Taip, taip, taip, baigia straipsnį D. Herdas, buvęs Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras.

Pagal Eltą

© 2004 "XXI amžius"