Geopolitika ir kontrabanda
Pastaruoju metu Kremlius jau net nebando slėpti
savo imperijos atgaivinimo kėslų. Juk ne veltui Rusijos užsienio
politikos prioritetu prezidentas V.Putinas paskelbė aktyvią politiką
buvusių SSRS šalių atžvilgiu. Naujoji filosofija maskuojama gana
patraukliai: esą neprimesti buvusiems Sovietų Sąjungos pakraščiams
tiesioginio valdymo iš Maskvos, o padaryti Rusiją patrauklia šalimi
visais atžvilgiais. Tačiau tai tiktai žodžiai. Daugelis Vakarų politikos
apžvalgininkų atkreipia dėmesį, kad Maskva, labai suaktyvinusi savo
kėslus suskaldyti Gruziją atplėšiant Pietų Osetiją ir Abchaziją,
Padniestrę, kaip Moldovos dalį, kalba tik apie strateginius, geopolitinius
tikslus. Tačiau yra ir kitų ne mažiau svarbių priežasčių. Pirmiausia
daugeliui tiek Pietų Osetijos, tiek Abchazijos, tiek Moldovos Padniestrės
kunigaikščių, mokančių duoklę labai aukštiems Kremliaus pareigūnams,
tarp jų ir V.Putino aplinkos žmonėms, dabartinė situacija labai
pelninga. Aišku, Rusija, negalinti pamiršti savo imperinio valdymo
hegemonizmo, visokiais įmanomais būdais kursto separatistus Gruzijoje
ir Moldovoje. Tai Maskva iki dantų apginklavo Abchazijos, Pietų
Osetijos, Adžarijos ir Padniestrės vadinamųjų prezidentų smogikų
gaujas.
Prieš dvylika metų, 1992-aisiais, Rusijai tarpininkaujant
Gruzijos valstybės taryba su buvusiuoju prezidentu E.Ševardnadze
priešakyje ir atsiskyrusios Pietų Osetijos valdžia Dagomyse pasirašė
taikos sutartį. Tuomet, Maskvai padedant, panaudojant vietinius
Tengizo Kitovanio gvardiečius ir Mchedrioni būrius, vadovaujamus
Džobos Joselianio, buvo nuverstas ir Gruzijos prezidentas Zviadas
Gamsachurdija. Tai buvo įvairaus plauko nusikaltėliai, jeigu ne
blogiau. Jie bandė užimti Abchaziją, bet, negavę Maskvos paramos,
buvo sumušti. Tų pačių 1992 metų vasarą į Pietų Osetiją buvo įvesti
Rusijos taikdariai, kurie kartu su gruzinų ir osetinų pajėgomis
turėjo užtikrinti tvarką. Rusija įvedė visą desantininkų pulką.
Taip tęsėsi iki tol, kol Tbilisyje valdžioje buvo E.Ševardnadzė.
Pietų Osetijos valdžia turėjo ir tebeturi tvirtą savo materialinio
egzistavimo pagrindą. Tai kontrabanda per Roko tunelį, einantį po
pagrindine Kaukazo viršukalne ir jungiantį Pietų ir Šiaurės Osetiją.
Į Rusiją per šį tunelį plaukia didžiulis kontrabandos srautas. Dėl
pigaus kontrabandinio spirito atsirado alkoholio baronų ne tik
osetinų, bet ir iš kitų buvusios SSRS regionų atsibastė vertelgų,
kurie įkūrė daug degtinės ir vyno gamyklų. Tarp jų ir buvęs Lietuvos
LDDP laikų premjeras A.Šleževičius, investavęs nežinia iš kur gautą
kapitalą į degtinės gamyklų statybą Kaukaze. Iš čia visa Rusija
ir NVS buvo tiesiog užtvindytos falsifikuotais gruziniškais vynais,
kurių joks padorus gruzinas ar šiaip tikro gruziniško vyno mėgėjas
vynu jokiu būdu nepavadins.
Prezidentas Michailas Saakašvilis sulaužė kontrabandininkų
obščaką (kriminalinių nusikaltėlių terminu, bendrą mokestį), iš
kurio nubyrėdavo ir E.Ševardnadzės klanui. M.Saakašvilis, išvijęs
iš Adžarijos prezidentą Abašidzę, ėmėsi ir Pietų Osetijos. Pirmiausia
jis perkirto pagrindinį nervą pasiuntė į konflikto zoną neginkluotus
muitininkus. Todėl tranzitas per Roko tunelį nutrūko. Štai tada
Šiaurės Osetijos VRM, o faktiškai Rusijos vidaus reikalų ministerijos
karinės dalys, iš esmės ir esančios pagrindine Cchinvalio režimo
atrama, palaikomos Rusijos armijos taikdarių, ėmė nuolat rengti
provokacijas prieš Gruzijos muitininkus ir policiją. Pietų Osetija
atsisako derėtis su Tbilisiu, kol nebus panaikinti gruzinų muitinės
postai. Čia Cchinvalio režimas susilaukia Maskvos paramos. Juk iškilo
reali grėsmė, kad kontrabandos gysla per Roko tunelį gali būti galutinai
nukirsta. Sujudo Pietų Osetijos elitas ir jo stojo ginti dvi pagrindinės
Rusijos ministerijos gynybos ir užsienio reikalų. Jos skelbia
grasinamus pareiškimus. Tai ir suprantama. Juk iš kontrabandos gyvena
ne tik Pietų Osetijos, kur negalioja jokia teisėtvarka, feodalinė
valdžia, bet ir Rusijos taikdariai, pradedant generolais ir pulkininkais,
baigiant eiliniais. O Abchazija, kartu su tais taikdariais kontroliuojanti
Suchumio, Očamčyros ir Gudautos Juodosios jūros uostus, jau seniai
tapo vienu pagrindinių narkotikų tranzito į Europą taškų. Narkotikai
iš Turkijos ir Irano per Azerbaidžaną iš Gruzijos faktiškai nekontroliuojamo
Pankisio slėnio plaukia į Abchaziją, o iš jos uostų pirmiausia
į Ukrainą ir Rumuniją bei toliau.
Panaši padėtis ir nepriklausomoje Padniestrėje,
kurios jau seniai nebūtų be Maskvos palaikymo. V.Putinas, kaip kadrinis
KGB karininkas, puikiai žino, kad Padniestrė tapo net ik Maskvos
įrankiu šantažuojant Moldovos valdžią, bet ir spaudimo Ukrainai
įrankiu. Žino taip pat, jog Padniestrė yra viena didžiausių Rytų
Europos narkotikų bazių. Narkotikų tranzitas per Padniestrę yra
labai svarbus šios valstybės biudžeto pajamų šaltinis. Aišku,
nemaža dalis iš narkotikų gaunamų pinigų atsiduria ir Rusijos politikų
bei generolų kišenėse. Negalima pamiršti, jog buvusios Rusijos 14-osios
armijos ginkluotė liko Padniestrėje ir, kad ir kaip būtų keista,
Padniestrė tapo ginklų eksportuotoja į kitas šalis. Per šią teritoriją
veda ne tik alkoholio, cigarečių, narkotikų, bet ir ginklų kontrabandos
keliai. Kaip teigia Rusijos laikraštis Novaja gazeta, šis Padniestrės
eksportas net kelis kartus viršija pačios Moldovos eksportą.
Pastarosiomis dienomis Padniestrės valdžia uždraudė
ten dar esančioms moldavų mokykloms mokyti vaikus moldavų kalba
bei naudoti lotynišką alfabetą ir reikalauja įvesti sovietmečiu
buvusią kirilicą. Mokyklos faktiškai uždarytos. Tai sukėlė netgi
ištikimo Maskvos bičiulio Moldovos prezidento komunisto V.Voronino
protestą. Padniestrės separatistai netgi užblokavo geležinkelio
liniją ir nutraukė elektros energijos tiekimą kelioms dešimtims
moldavų kaimų. Jos prezidentas I.Smirnovas pagrasino Moldovai
duoti atkirtį, jeigu bus užpulta. Aišku, iš kontrabandos gyvenantis
I.Smirnovas ir jo klika be Kremliaus nurodymų nedrįstų imtis tokių
veiksmų. Maskvai labai naudingas toks nuolat rusenantis konfliktų
židinys. Tuo labiau Rumunijos ir Ukrainos pašonėje. Tai rodo, kad
Maskva visais įmanomais būdais kursto ir palaiko nestabilumo židinius
buvusios SSRS erdvėje. Cchinvalis, Suchumis ir Tiraspolis tapo didžiosios
Rusijos atkūrimo placdarmais.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|