Geopolitika ir kontrabanda

Pastaruoju metu Kremlius jau net nebando slėpti savo imperijos atgaivinimo kėslų. Juk ne veltui Rusijos užsienio politikos prioritetu prezidentas V.Putinas paskelbė aktyvią politiką buvusių SSRS šalių atžvilgiu. Naujoji filosofija maskuojama gana patraukliai: esą neprimesti buvusiems Sovietų Sąjungos pakraščiams „tiesioginio valdymo“ iš Maskvos, o padaryti Rusiją patrauklia šalimi visais atžvilgiais. Tačiau tai tiktai žodžiai. Daugelis Vakarų politikos apžvalgininkų atkreipia dėmesį, kad Maskva, labai suaktyvinusi savo kėslus suskaldyti Gruziją atplėšiant Pietų Osetiją ir Abchaziją, Padniestrę, kaip Moldovos dalį, kalba tik apie strateginius, geopolitinius tikslus. Tačiau yra ir kitų ne mažiau svarbių priežasčių. Pirmiausia daugeliui tiek Pietų Osetijos, tiek Abchazijos, tiek Moldovos Padniestrės „kunigaikščių“, mokančių duoklę labai aukštiems Kremliaus pareigūnams, tarp jų ir V.Putino aplinkos žmonėms, dabartinė situacija labai pelninga. Aišku, Rusija, negalinti pamiršti savo imperinio valdymo hegemonizmo, visokiais įmanomais būdais kursto separatistus Gruzijoje ir Moldovoje. Tai Maskva iki dantų apginklavo Abchazijos, Pietų Osetijos, Adžarijos ir Padniestrės vadinamųjų prezidentų smogikų gaujas.

Prieš dvylika metų, 1992-aisiais, Rusijai „tarpininkaujant“ Gruzijos valstybės taryba su buvusiuoju prezidentu E.Ševardnadze priešakyje ir „atsiskyrusios“ Pietų Osetijos valdžia Dagomyse pasirašė taikos sutartį. Tuomet, Maskvai padedant, panaudojant vietinius Tengizo Kitovanio „gvardiečius“ ir „Mchedrioni“ būrius, vadovaujamus Džobos Joselianio, buvo nuverstas ir Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija. Tai buvo įvairaus plauko nusikaltėliai, jeigu ne blogiau. Jie bandė užimti Abchaziją, bet, negavę Maskvos paramos, buvo sumušti. Tų pačių 1992 metų vasarą į Pietų Osetiją buvo įvesti Rusijos „taikdariai“, kurie kartu su gruzinų ir osetinų pajėgomis turėjo užtikrinti tvarką. Rusija įvedė visą desantininkų pulką. Taip tęsėsi iki tol, kol Tbilisyje valdžioje buvo E.Ševardnadzė. Pietų Osetijos valdžia turėjo ir tebeturi tvirtą savo materialinio egzistavimo pagrindą. Tai kontrabanda per Roko tunelį, einantį po pagrindine Kaukazo viršukalne ir jungiantį Pietų ir Šiaurės Osetiją. Į Rusiją per šį tunelį plaukia didžiulis kontrabandos srautas. Dėl pigaus kontrabandinio spirito atsirado alkoholio „baronų“ ne tik osetinų, bet ir iš kitų buvusios SSRS regionų atsibastė vertelgų, kurie įkūrė daug degtinės ir vyno gamyklų. Tarp jų ir buvęs Lietuvos LDDP laikų premjeras A.Šleževičius, investavęs nežinia iš kur gautą kapitalą į degtinės gamyklų statybą Kaukaze. Iš čia visa Rusija ir NVS buvo tiesiog užtvindytos falsifikuotais „gruziniškais“ vynais, kurių joks padorus gruzinas ar šiaip tikro gruziniško vyno mėgėjas vynu jokiu būdu nepavadins.

Prezidentas Michailas Saakašvilis sulaužė kontrabandininkų „obščaką“ (kriminalinių nusikaltėlių terminu, bendrą mokestį), iš kurio nubyrėdavo ir E.Ševardnadzės klanui. M.Saakašvilis, išvijęs iš Adžarijos „prezidentą“ Abašidzę, ėmėsi ir Pietų Osetijos. Pirmiausia jis perkirto pagrindinį nervą – pasiuntė į konflikto zoną neginkluotus muitininkus. Todėl tranzitas per Roko tunelį nutrūko. Štai tada Šiaurės Osetijos VRM, o faktiškai Rusijos vidaus reikalų ministerijos karinės dalys, iš esmės ir esančios pagrindine Cchinvalio režimo atrama, palaikomos Rusijos armijos „taikdarių“, ėmė nuolat rengti provokacijas prieš Gruzijos muitininkus ir policiją. Pietų Osetija atsisako derėtis su Tbilisiu, kol nebus panaikinti gruzinų muitinės postai. Čia Cchinvalio režimas susilaukia Maskvos paramos. Juk iškilo reali grėsmė, kad kontrabandos gysla per Roko tunelį gali būti galutinai nukirsta. Sujudo Pietų Osetijos „elitas“ ir jo stojo ginti dvi pagrindinės Rusijos ministerijos – gynybos ir užsienio reikalų. Jos skelbia grasinamus pareiškimus. Tai ir suprantama. Juk iš kontrabandos gyvena ne tik Pietų Osetijos, kur negalioja jokia teisėtvarka, feodalinė valdžia, bet ir Rusijos „taikdariai“, pradedant generolais ir pulkininkais, baigiant eiliniais. O Abchazija, kartu su tais „taikdariais“ kontroliuojanti Suchumio, Očamčyros ir Gudautos Juodosios jūros uostus, jau seniai tapo vienu pagrindinių narkotikų tranzito į Europą taškų. Narkotikai iš Turkijos ir Irano per Azerbaidžaną iš Gruzijos faktiškai nekontroliuojamo Pankisio slėnio plaukia į Abchaziją, o iš jos uostų – pirmiausia į Ukrainą ir Rumuniją bei toliau.

Panaši padėtis ir „nepriklausomoje“ Padniestrėje, kurios jau seniai nebūtų be Maskvos palaikymo. V.Putinas, kaip kadrinis KGB karininkas, puikiai žino, kad Padniestrė tapo net ik Maskvos įrankiu šantažuojant Moldovos valdžią, bet ir spaudimo Ukrainai įrankiu. Žino taip pat, jog Padniestrė yra viena didžiausių Rytų Europos narkotikų bazių. Narkotikų tranzitas per Padniestrę yra labai svarbus šios „valstybės“ biudžeto pajamų šaltinis. Aišku, nemaža dalis iš narkotikų gaunamų pinigų atsiduria ir Rusijos politikų bei generolų kišenėse. Negalima pamiršti, jog buvusios Rusijos 14-osios armijos ginkluotė liko Padniestrėje ir, kad ir kaip būtų keista, Padniestrė tapo ginklų eksportuotoja į kitas šalis. Per šią teritoriją veda ne tik alkoholio, cigarečių, narkotikų, bet ir ginklų kontrabandos keliai. Kaip teigia Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“, šis Padniestrės „eksportas“ net kelis kartus viršija pačios Moldovos eksportą.

Pastarosiomis dienomis Padniestrės valdžia uždraudė ten dar esančioms moldavų mokykloms mokyti vaikus moldavų kalba bei naudoti lotynišką alfabetą ir reikalauja įvesti sovietmečiu buvusią kirilicą. Mokyklos faktiškai uždarytos. Tai sukėlė netgi ištikimo Maskvos bičiulio Moldovos prezidento komunisto V.Voronino protestą. Padniestrės separatistai netgi užblokavo geležinkelio liniją ir nutraukė elektros energijos tiekimą kelioms dešimtims moldavų kaimų. Jos „prezidentas“ I.Smirnovas pagrasino Moldovai duoti „atkirtį“, jeigu bus užpulta. Aišku, iš kontrabandos gyvenantis I.Smirnovas ir jo klika be Kremliaus nurodymų nedrįstų imtis tokių veiksmų. Maskvai labai naudingas toks nuolat rusenantis konfliktų židinys. Tuo labiau Rumunijos ir Ukrainos pašonėje. Tai rodo, kad Maskva visais įmanomais būdais kursto ir palaiko nestabilumo židinius buvusios SSRS erdvėje. Cchinvalis, Suchumis ir Tiraspolis tapo „didžiosios Rusijos“ atkūrimo placdarmais.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"