Ar JAV kaltos?

Didžiosios Europos valstybės kaltina Jungtines Valstijas, kad jos pradėjo Irako karą. Svarbiausias kaltinimas – jog JAV pradėjo karą neva ieškodama paslėptų masinio naikinimo ginklų ir norėdama prieinamomis sąlygomis eksploatuoti Irako naftą.

Tenka sutikti su kaltintojais, kad JAV tikriausiai žinojo, jog Irakas nebuvo tiek pažengęs, kad turėtų daug masinio naikinimo ginklų, bet taip pat reikia manyti, jog jos turėjo svarbesnių motyvų tą karą pradėti. Nors tie motyvai nėra tinkami skelbti, bet, vykstant pasauliniam karui prieš terorizmą, jie gali būti visiškai pateisinami.

Kad Irako nafta negalėjo būti rimta priežastimi pradėti karą, tai kiekvienam Jungtinių Valstijų kritikui turėtų būti aišku, jog JAV juk nesiekia nusavinti Irako naftos. Kiek jos gaus iš Irako naftos, už ją mokės rinkos kaina. JAV skiriami milijardai Irakui atstatyti yra žymiai didesni, nei jos galėtų turėti iš jo materialinės naudos. Juk visiems yra žinoma, kad Irakas Europos valstybėms skolingas apie 120 milijardų dolerių. Kada jis tą skolą galėtų grąžinti? Europos valstybės nesiskubina tos skolos dovanoti.

Svarstant apie motyvus, kodėl JAV pradėjo karą prieš Iraką, reikia prisiminti, kad Sadamui Huseinui Jungtinės Valstijos buvo didžiausias priešas ir jis galėjo imtis visokiausių priemonių joms pakenkti. Jis galėjo slaptai remti teroristus, jiems perduoti slaptus ginklus, kokius jis turėjo ar galėjo pasigaminti. Vykstant tokiam žiauriam karui prevencinės priemonės visiškai pateisinamos. Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose neutralioms valstybėms buvo sunku išlikti. Jos turėjo pritarti vienai ar kitai pusei. Jei S.Huseinas būtų pritaręs JAV kare prieš teroristus ir įsileidęs tarptautinius inspektorius, Valstijos karo nebūtų pradėjusios.

JAV ir viso pasaulio labui masinio naikinimo ginklų pagal tarptautines sutartis naujoms valstybėms įsigyti yra uždrausta, ir kiekviena valstybė turi leisti Jungtinių Tautų inspektoriams tai patikrinti. Tai lietė ir Iraką, Iraną bei Šiaurės Korėją.

Kadangi Artimuosiuose Rytuose yra didžiausi pasaulio naftos ištekliai, tą sritį turi sekti Jungtinės Tautos ir prižiūrėti NATO kariuomenė. Juk kas gali garantuoti, kad Pietų Arabijoje neįvyks perversmo, ir visi milijardiniai turtai nepateks į teroristų rankas. Toks pat pavojus gali būti ir Irane, kuris nekontroliuojamas gali lengvai pasigaminti atominių, cheminių ir biologinių ginklų. Prezidentas Dž.Bušas ir jo administracija puikiai numatė tuos pavojus ir, norėdami to išvengti, okupavo Iraką.

Aš esu tikras, kad JAV, padedant sąjungininkams, sugebės suorganizuoti Irake tokią valdžią, kuri sieks įsitraukti į NATO. Šiaurės aljansas Artimuosiuose Rytuose yra būtinybė.

Jei Artimuosiuose Rytuose nuolatos stovėtų NATO karinės pajėgos, jos apsaugotų tą sritį nuo teroristų išpuolių ir perversmų. Juk mes žinome, kiek laiko užima permesti didelę kariuomenę. NATO pajėgos ten turi būti visą laiką. Reikia manyti, kad tai buvo rimčiausias motyvas Jungtinėms Valstijoms pradėti karą Irake. NATO turėtų siekti priimti į Aljansą Iraką, Iraną, Saudo Arabiją, Egiptą ir kitas arabų valstybes. Europos Sąjunga tikriausiai vengs įsileisti arabų valstybes dėl jų teroristinių tendencijų.

Izraelio santykiai su palestiniečiais yra pasaulinės svarbos, bet juos išspręsti abiem pusėms prieinama forma negalėtų ir Saliamonas. Prieš dešimt metų palestiniečiai turėjo neblogas sąlygas ginčus išspręsti taikiai. J.Arafatas pasirinko kelią – gauti viską arba nieko. Visus jo reikalavimus patenkinti, pavyzdžiui, visiems pabėgėliams leisti grįžti į Izraelį, aišku, Izraelis negalėjo, tad ir liko karo stovis. Palestiniečiai mano, kad jie gali laimėti vykdydami teroro veiksmus. Bet teroristams nė viena laisva tauta nenori paklusti. Izraeliui liko tik vienas kelias – gintis nuo teroristų. Gintis, nes jokia religija ir jokia tarptautinė teisė to nedraudžia. Iš to galima daryti išvadas: gali būti pateisinami Izraelio apsaugos sienos statymas ir Gazos srities sienos su Egiptu bei pajūrio zonos kontroliavimas.

Visos per 1967 metų karą užimtos teritorijos grąžinimo palestiniečiams klausimas turėtų būti sprendžiamas tarptautinėje plotmėje. Jei, pavyzdžiui, NATO galėtų garantuoti Izraelio ir Palestinos sienų saugumą ir apsaugoti žydus Vakarų Krante, Izraelis turėtų daryti nuolaidų. Kol tas klausimas bus išspręstas tarptautinėje plotmėje, Izraelis turi teisę daugumą teritorijų pasilikti. Jeigu izraeliečiai, įsikūrę užimtose teritorijose, išgyveno daugiau nei dešimt metų, jie turi teisę ten pasilikti. Juk nei Estija, nei Latvija, nei Lietuva iš savo valstybių rusų neveja. Teigiama, kad žydai Vakarų Krante gyvena legaliai. Jeigu palestiniečių valdžia ar NATO galėtų juos apginti, jie galėtų gyventi sukurtoje palestiniečių valstybėje. Tačiau tokia apsauga sunku patikėti, tad Izraeliui nieko kito nelieka kaip tik apjuosti kolonistus apsaugos siena.

Kaltinti prezidentą Dž.Bušą už tai, kad jis pareiškė, jog grąžinti palestiniečių pabėgėlius į Izraelį yra nerealu, netikslu. Tai faktas, kurio niekas negali užginčyti. Tai būtų žydų valstybės galas. Juk matome, koks palestiniečių gyventojų prieaugis. Jei arabai savo gyventojų prieaugio nekontroliuos, jų laukia didelė katastrofa. Ką arabų milijonai darys savo smėlėtose dykumose, kai išseks naftos atsargos? Kaip ilgai Jungtinės Tautos galės maitinti palestiniečius pabėgėlių stovyklose, kai jų skaičius taip sparčiai auga? Jei palestiniečiai susitaikytų su savo likimu, imtų kontroliuoti savo prieaugį ir siektų gerų santykių su Izraeliu, Izraelis galėtų daugumą jų priimti darbams į savo augančią pramonę. Juk atstumai ten nėra tokie dideli, ir arabai galėtų gyventi Vakarų Krante ir dirbti Izraelyje.

Būkime realistai ir ieškokime išeities per tarptautines organizacijas.

Dr. Petras JOKUBKA

© 2004 "XXI amžius"