„Laumžirgio“ pinklėse

Petras KATINAS

Neseniai žinomas rusų politologas, politinės partijos „Eurazija“ lyderis Aleksandras Duginas paskelbė savo samprotavimus apie tai, kad JAV pradėjo vykdyti vienapoliarę politiką, siekdama padaryti visą Žemės planetą savo nacionalinių interesų zona. Pasak A.Dugino, dabar JAV pradėjo vykdyti Kaukazo užgrobimo planą. Politologas pirmiausia kalbėjo apie Kaukazą, konkrečiai apie nutrūkusią nuo Maskvos pavadžio Gruziją. Dargi pažadėjo, kad Rusija garantuotų Gruzijos teritorinį vientisumą, tai yra nepadėtų atsiskirti Abchazijai ir Pietų Osetijai bei prijungti jas prie Rusijos Federacijos. Tačiau su viena sąlyga – jeigu Gruzija nusisuks nuo Vašingtono. Taigi kalbėdamas apie Kaukazą ir Gruziją A.Duginas turėjo galvoje ir kitas buvusias sovietines respublikas. Pasak jo, „Rusija turi leisti suprasti Gruzijai ir kitoms Rusijos kaimynėms: jeigu jos nori sukti į Vakarus – į Europą ar Ameriką, – turi sukti tiktai kartu su mumis. Atskirai jos ten nepaklius niekada. Į civilizaciją reikia eiti kartu! Tai yra per integracijos procesą ir sukuriant bendrąją ekonominę erdvę“. Esą tą jau suprato baltarusiai, ukrainiečiai ir kazachai, o netrukus supras ir visi kiti. „Tiktai taip buvusios SSRS šalys gali tapti civilizuoto pasaulio dalimi“, – dėsto A.Duginas. Taigi, pasirodo, tik Rusija pokomunistiniame pasaulyje išliko civilizuota valstybe! Tačiau kada ji tokia buvo? Apie rusišką civilizaciją ir laisvės supratimą šiomis dienomis rašė žinomas garsios intelektualų giminės atstovas, visame pasaulyje žinomas rusų kino režisierius Andrejus Končalovskis. Pripažinęs, kad laisvė yra didžiulė dovana kiekvienam, bet toli gražu ne absoliutus gėris, A.Končalovskis pažymi: „Rusijos žmogui laisvė dargi pavojingesnė nei atominė energija. Todėl, ko gero, beviltiška rusui primesti tą, kam jis neturi jokio poveikio“. Pasakyta pakankamai aiškiai. Todėl skleidžiamos iliuzijos apie Rusijos demokratėjimą, apie ką gana dažnai užsimena mūsų vietiniai V.Putino ir A.Lukašenkos mylėtojai, yra visuomenės sąmoningas kvailinimas, geriausiu atveju – raminimas. Taip kalba kandidatai į diplomatus kadriniai LKP-LDDP nomenklatūrininkai, tokie kaip dabartinis vidaus reikalų ministras V.Bulovas, savo metu iškėlęs „iniciatyvą“ dėl faktiškai nekontroliuojamo Rusijos tranzito į Kaliningradą ir iš jo. Rusijos nesiskaitymą su Lietuva aiškiausiai parodė naftos gręžinio D-6 pradėta eksploatacija Kuršių Nerijos pašonėje. Ta proga Kremliaus politiką atspindintis laikraštis „Rossijskaja gazeta“ rašė: „Labiausiai į Vakarus nutolęs naftos telkinys Rusijos teritorijoje D-6 faktiškai sprendžia ne tik ekonominius „Lukoil“ kompanijos, bet svarbiausia – geopolitinius šalies interesus. Pradėjus telkinio D-6 eksploataciją, išsiplėtė šalies pramonės sienos, o Rusija labai sustiprino savo pozicijas jai labai svarbiame strateginiame Baltijos regione“. Kremliaus strategu tituluojamas politologas Sergejus Karaganovas toje pačioje „Rossiskaja gazeta“ džiūgauja, jog svarbiausiu Rusijos politikos prioritetu prezidentas V.Putinas paskelbė aktyvią politiką buvusių SSRS šalių, t.y. buvusių kolonijų, atžvilgiu. S.Karaganovas pažymi, kad tokia politika jau artimiausiu metu padarys Rusiją traukos centru ir Maskva užpildys tą vakuumą, kuris naudingas Rusijai. Kad paspartintų tą procesą, S.Karaganovas ragina Kremlių sukoncentruoti jėgas ir paskirti vieną didelius įgaliojimus turintį atsakingą už politiką buvusių SSRS respublikų atžvilgiu. Taip pat pataria negailėti lėšų kuriant institucijas, kurios analizuoja politinę ir ekonominę padėtį buvusioje SSRS ir darytų poveikį vietiniams politiniams veikėjams, patraukiant juos į Maskvos pusę.

Pastarieji politiniai procesai Lietuvoje rodo, kad pakankamai mūsų šalies politikų jau nupirkta. Taip pat vis daugiau žiniasklaidos priemonių ir jose dirbančių žurnalistų, įvairaus plauko „šoumenų“ darbuojasi tų nupirktų ar vietinių politikų - būsimųjų Maskvos statytinių - naudai.

Kalbėti apie tai, kad tie politikai dirba Rusijos interesams iš idėjos ar nostalgijos sovietinei praeičiai, būtų labai naivu. Propagandinė Kremliaus kampanija prieš Lietuvą, artėjant Seimo rinkimams, kuriuos daugelis tiek Lietuvos, tiek mūsų draugų užsienyje politologų laiko vos ne lemiamais Lietuvos ateičiai, įgavo iki šiol neregėtą pagreitį. Jeigu anksčiau Maskvos propagandos pagrindiniu taikiniu buvo Latvija, iš dalies – Estija, o Lietuva „švelniai“ užsipuolama tik dėl Kaliningrado tranzito, tai dabar padėtis pastebimai ir radikaliai pasikeitė. Ypač po R.Pakso nušalinimo iš Prezidento pareigų ir K.Prunskienės pralaimėjimo Prezidento rinkimuose. Ieškoma priekabių visur, kur tik įmanoma. Štai ir Maskvos, ir Minsko apžvalgininkai nepatenkinti ne tik tuo, jog nuo šiol Lietuvos ambasada Minske turės NATO atstovybės Baltarusijoje statusą. Dar daugiau, gerai žinomas Lietuvoje politologas Viktoras Olžičius rašo, jog Lietuvos santykiai su Maskva ir Minsku gana santūrūs, ir pabrėžia, kad Rusijos prezidentas net nesirengia atvykti į Lietuvą, o po Lietuvos tapimo NATO nare tokio vizito tikimybė – minimali. Nežinia, kodėl Maskvos politikai įžiūri „klastingus“ Lietuvos planus stiprinant Vilniaus santykius su Kijevu ir pabrėžia, kad Lietuvos galimybės nutiesti Ukrainai tiltą į Europos Sąjungą ir NATO kur kas didesnės nei kitos Ukrainos kaimynės Lenkijos, nes istoriniu požiūriu nei lietuviai ukrainiečiams, nei ukrainiečiai lietuviams priekaištų neturėjo ir neturi. V.Olžičius įžiūri pavojų iš Lietuvos ir Kaliningrado sričiai, kurios dalis gyventojų, ypač jaunimas, vis labiau praranda bendrumo su Rusija jausmą. O jeigu (ko labai nenorima) Lietuvos ekonominė situacija, gavus lėšų iš ES struktūrinių fondų, dar labiau pagerės, tai tada, anot Rusijos laikraščių, Kaliningrade dar labiau sustiprės „separatistinės tendencijos“. Taigi Lietuva daroma ne draugiška arba bent jau pakenčiama Maskvai kaimyne, o vos ne kaip priešininkė, dargi didesnė už Latviją, kurioje „skriaudžiami“ rusakalbiai.

Po Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus visiems žinomo pareiškimo, kad Lietuva turi teisę gauti iš Rusijos kompensaciją už žalą, patirtą per sovietinės okupacijos dešimtmečius, Rusijos žiniasklaidoje kilo didžiulis triukšmas ir pasipiktinimas tuo pareiškimu. Esą tai labai nedraugiškas Rusijai demaršas, kokį anksčiau sau leisdavo tiktai Latvijos ir Estijos vadovai. Rusų skaitytojams pateikiamos senos kagėbistinės klastotės, kad vokiečių okupacijos metais Lietuvoje buvo sukurti 23 savanorių „policajų“ batalionai, kurie žvėriškai naikino sovietinius žmones ne tik Lietuvoje, bet ir „broliškose sovietinėse respublikose“. Esą visus Lietuvoje gyvenusius žydus sunaikino lietuvių batalionų savanoriai. Tačiau svarbiausias lietuvių nedėkingumo Maskvai įrodymas yra tai, kad kaip tik Sovietų Sąjunga, pasirodo, pavertė Lietuvą klestinčia industrine respublika, „SSRS vitrina“: pastatė tiltus, kelius, Klaipėdos uostą, daugybę fabrikų ir „šiuolaikinių puikių gyvenamųjų namų“. Matyt, tuos sovietmečio blokinius barakus Maskvos propagandininkai tebelaiko šiuolaikiniais namais. Taigi daroma išvada, kad ne Rusija, o Lietuva skolinga okupantams dešimt kartų daugiau už tą sovietinę „gerovę“. Aišku, didžiules viltis Maskva deda į spalio 10 dieną įvyksiančius Seimo rinkimus. Todėl Kremliaus kontroliuojamų Rusijos televizijų politinėse laidose stengiamasi įbrukti mintį ne tik Rusijos, bet pirmiausia Lietuvos gyventojams, kad paprastiems žmonėms nėra jokios naudos iš narystės ES ir NATO. Esą gyvenimas smarkiai pagerės tik po Seimo rinkimų, atėjus „naujoms politinėms jėgoms“. Neatsitiktinai nuo rugsėjo 1-osios žinias Lietuvos žiūrovams pradėjo transliuoti Kremliaus kontroliuojamos Rusijos televizijos. Pirmiausia Baltijos 1-asis kanalas per propagandinę Latvijoje registruotą televizijos kompaniją. Prieš naujųjų mokslo metų pradžią per šią televiziją buvo transliuota laida, ginanti 1939 metų Molotovo-Ribentropo paktą ir teigianti, kad Lietuva nepriklausoma valstybe tapo neteisėtai! Tai jau ne tik grubiausia istorinė falsifikacija, bet kur kas daugiau – pretenzijos į „iskonno russkije zemli“. Vargu ar yra paprastas sutapimas, jog tą pačią dieną, kai Rusijos televizija paskelbė istorinį falsifikatą, pavadintą „Amžiaus paslaptys“, tą patį vakarą naujoji TV3 „žvaigždė“, matyt, specialiai aprengta raudonos spalvos kostiumėliu, pasikvietusi rožinės spalvos drabužius vilkinčią K.Prunskienę, netikėtai pateikė medžiagos, esą premjeras A.Brazauskas ėmęs kyšius iš „Rubicon group“ . Tai labai paranku naujai politinei „žvaigždei“ V.Uspaskich. Galima manyti, kad laida – tai apgalvota, suderinta ir, aišku, dosniai apmokėta provokacija siekiant sukelti valstybėje politinį chaosą. Jeigu Maskvos propaganda paskelbia, kad visas viltis būsimuosiuose Seimo rinkimuose deda į V.Uspaskich (vis dėlto rusas), užtat negaili liaupsių ir K.Prunskienei. Štai ką rašo vienas rusų laikraštis, gana taikliai atskleidęs „gintarinės ledi“ planus: „Kazimira Prunskienė, kaip tikra ledi, visada ieškojo užtarimo tarp stiprių vyrų. Tiksliau – visagalių vyrų, esančių valdžioje ir galinčių pasidalyti ja. 2001 metais K.Prunskienė ir buvo ta „trečioji jėga“ A.Brazausko ir A.Paulausko aljanse. Tačiau abu jai net nepasiūlė ministrės portfelio. Dabar ji ieško kur kas patikimesnių ir tvirtesnių pečių. Ir tokie jau ryškėja horizonte. V.Uspaskich, tarsi kokia turtinga nuotaka, laukia savo valandos, kad visos tradicinės partijos pradės kovą dėl „nuotakos“ palankumo (...) Beje, abu – A.Brazauskas ir A.Paulauskas – vėl pakvietė K.Prunskienę ir jos partiją į savo kompaniją. Tačiau „ledi“ atsisakė ir ji tikriausiai teisi: kviečia tai kviečia, bet kai pradeda dalyti portfelius, pamiršta, kad ši ponia dabar turi savo planus“. Galima guostis, jog, Rusiją užgriuvus naujoms bėdoms, Kremlius, bent jau laikinai, pamirš Lietuvos reikalus. Bet tam nedaug vilčių. Todėl neatsitiktinai net Europos socialistų partijos lyderis, devynerius metus buvęs Danijos premjeru, Paulas Nyrupas Rasmusenas, šiomis dienomis dalyvavęs Lietuvos socialdemokratų seminare Trakuose, diplomatiškai, bet gana aiškiai pasakė, kad V.Uspaskich partija gali sukelti Lietuvai daugybę problemų. P.N.Rasmusenas priminė Lietuvos socialdemokratams: jeigu atsiversite populistiniams judėjimams, rizikuosite sužlugdyti tai, kas pasiekta per pastaruosius metus, o Lietuva galėtų pasakyti „sudie“ euro zonai.

Bet ir tai dar ne visos Rusijos rezgamos pinklės Lietuvai. Šiomis dienomis V.Putiną aplankė jo geriausiais bičiuliais tapę Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Sprendžiant iš gana miglotų pranešimų apie šios trijulės derybų rezultatus, vėl už Lietuvos nugaros buvo sprendžiamos laisvo Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą klausimas. Taigi rengiamas dar vienas sąmokslas. Todėl vargu ar atsitiktinai Maskva priminė Molotovo-Ribentropo paktą. Rengiama analogiška afera, galinti tapti katastrofa Lietuvai.

© 2004 "XXI amžius"