Už žmoniškumo idėjos išgelbėjimą

Interviu su prancūzų filosofu ir visuomenės veikėju
Andre Gliuksmanu

Teroro aktai, vykdomi čečėnų ar tik jų vardu, krečia Rusiją. Beveik visuotinai smerkiami teroristų veiksmai, kai kilnūs tautos, siekiančios nepriklausomybės, siekiai paverčiami nekaltų žmonių žudynėmis. Bet reikia įvardyti ir priežastis, dėl kurių tokios tragedijos tampa ne tik galimos, bet ir neišvengiamos. Teroro aktai dažnai kyla iš keršto už nužudytuosius Čečėnijoje, kur per dešimt metų išžudyta apie 250 tūkst. žmonių, tarp jų - 40 tūkst. vaikų. Tos daugybės žmonių Čečėnijoje žudynės - Rusijos imperinės politikos Šiaurės Kaukaze rezultatas. Negalima leisti naikinti čečėnų tautos, negalima leisti naikinti ir rusų tautos, kurios atstovai tampa teroro aktų ar "išvadavimo" operacijų aukomis. Neveltui po Beslano mokyklos teroro ir jos "išvadavimo" operacijos tampa aišku, kad kol Rusija nepradės spręsti Čečėnijos klausimo politinėmis priemonėmis, tol Čečėnijoje netruks žmonių, siekiančių keršto. Apie Čečėnijos problemas aktualiai kalba ir žemiau pateikiamas interviu su žymiu prancūzų filosofu Gliuksmanu, išspausdintas dar praėjusių metų antroje pusėje.

Nuo mūsų paskutinio susitikimo praėjo beveik metai, pasaulis pasikeitė, daug žmonių tapo demokratinių vertybių profanacijos liudytojais. Mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip jūs vertinate šią problemą, konkrečiai – žvelgiant į situaciją Čečėnijoje?

Asmeniškai aš nemanau, kad demokratinės vertybės pasaulyje vis labiau nuvertinamos. Aš sveikinau nuvertimą siaubingo diktatoriaus, – Sadamo Huseino, – laikiusio save vienu metu ir džichado šalininku, ir Hitlerio, ir Stalino sekėju. Labai gerai, kad jį nuvertė. Bet gaila, kad čečėnų situacija kasdien blogėja.

Susidaro įspūdis, kad į jūsų straipsnyje užduotą klausimą „Tai kas gi yra teroristas, pone Putinai?“ – demokratinis pasaulis, sprendžiant iš visko, atsakė: „Ne, pone Putinai, jūs ne teroristas“. Kaip, jūsų požiūriu, įvykiai gali vystytis toliau?

Europoje padėtis pablogėjo, nes Prancūzija ir Vokietija, atsidūrusios opozicijoje Jungtinėms Valstijoms, susirado sąjungininkus – Rusiją ir Kiniją. Jų sąjunga buvo praminta „taikos stovykla“, ir tai yra labai veidmainiška, jeigu neignoruosime fakto, kad blogiausias iš visų šiandien žemėje vykstančių karų yra karas, kurį Rusijos armija veda Čečėnijoje – naikinimo karas. Taigi aljansas Paryžius-Berlynas-Maskva-Pekinas-Damaskas pasirodė esąs katastrofa, nes jis tiek atrišo rankas prezidentui Putinui, kad mūsų prezidentas (Žakas Širakas – red. past.) išsakė pasitenkinimą tais demokratijos pasireiškimais, kuriuos Maskva demonstruoja pasauliui. Tai buvo pareikšta viešai ir bent jau sukėlė įvairių prancūzų laikraščių, tarp jų „Figaro“ ir „Le Monde“, ironiją. Šitai liudija, kad, žiūrint į visuomenės nuomonę, dar ne viskas taip beviltiška. Rusijos kariaunos nusikaltimai Čečėnijoje – siaubingi. Platūs visuomenės sluoksniai apie tai žino.

Per ketverius pastaruosius metus situacija nė kiek nepagėrėjo. (...) Ar, jūsų nuomone, yra realių galimybių padaryti tam galą, ar Čečėnijos problema ir toliau bus ignoruojama?

Negaliu su jumis nesutikti. Viena vertus, padėtis blogėja, ir Europa nusikalsta abejingumu, jeigu ne bendrininkavimu. Bet, kita vertus, galima kai ką padaryti, nes informacija vis dėlto ateina.

Istorija rodo, kad žmonės nepasimoko iš jos pamokų. Praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje, kai bolševikų teroras irgi buvo totalinis, Europa tylėjo. Taip pat be ypatingo dėmesio praėjo kelis dešimtmečius trukusios stalininės represijos. Apie Brežnevo epochos terorą žinomas disidentas Bukovskis aštuntame dešimtmetyje rašė, kad jis nesitiki, jog Europa išsakys savo požiūrį į Rusijos įvykius. Taigi Europa šiuo klausimu laikosi „pavydėtino“ pastovumo.

Pažįstu Bukovskį nuo tų laikų, kai jis išėjo iš Gulago 1975 metais. Kai susitikau su juo devintame dešimtmetyje, jis buvo visiškai nusivylęs ir kalbėjo tai, ką jūs dabar pasakėte – kad Europa ir JAV absoliučiai ignoruoja sovietų terorą ir disidentų kovą Sovietų Sąjungoje. Po ketverių metų, didelei jų nuostabai, Bukovskis ir Solženicynas įstengė įtikinti dalį Amerikos politinio elito. Tai baigėsi Reigano išrinkimu į prezidento postą ir pagaliau sovietų imperijos žlugimu. Taigi niekada nereikia pasiduoti nevilčiai. Su šia mintimi aš nuvykau į Vašingtoną ne pačiu tinkamiausiu metu, nes tai buvo kaip tik karinės operacijos Irake išvakarės, ir drauge su Iljasu Achmadovu (Čečėnijos nepriklausomybininkų vyriausybės užsienio reikalų ministru – red. past.) organizavau lobizmo kampaniją už Čečėnijos problemos sureguliavimą. Atstovų rūmų ir Senato kuluaruose mes su I.Achmadovu akis į akį susitikdavome su senatoriais ir deputatais. Tuo metu jų galvos buvo užimtos mintimis apie laukiantį karą Irake. Ir vis dėlto jie parodė dėmesį Čečėnijos bėdoms.

Mūsų laikraštis visiškai remia I.Achmadovo pasiūlytą sureguliavimo planą (numatantį Rusijos ir Čečėnijos kovotojų karo veiksmų nutraukimą ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo dalinių įvedimą į Čečėniją – red. past.). Jums leidus, prie šio klausimo grįšime kiek vėliau. Norėtųsi pakalbėti apie europiečius – tuos, kurie šiandien visiškai atvirai išsako savo poziciją, palaikydami čečėnus. Jų labai nedaug. Paminėsiu vardus, kurie nuolat girdimi. Tarp politikų – Olivje Diupji, kuris ne tik pareiškia apie savo paramą, bet ir griežtai kritikuoja Europarlamento poziciją. Kai dėl inteligentijos, tai visų pirma Gliuksmanas Prancūzijoje ir Vanesa Redgreiv Didžiojoje Britanijoje.

Aš manau, kad situacija ne tokia beviltiška, nors ji ir kelia nusivylimą. Pradėkime nuo to, kad inteligentija žino, kas vyksta, ir, kai reikia pasirašyti peticiją, Europoje nesunkiai atsiras penki šimtai žmonių, tokių kaip Vaclavas Havelas, Eli Vyzel, Adamas Michnikas, Giunteris Grasas, I. Kadarė ir daugelis kitų, pasirengusių tai padaryti. Romos meras Valteris Veltronis sutiks pasirašyti bet kokį kreipimąsi, kviečiantį pradėti derybas su Čečėnijos nepriklausomybės šalininkais. Bet tai nieko nekeičia, ir čia visa problema. Daug žmonių žino apie tai, kas vyksta Čečėnijoje, jie piktinasi Rusijos armijos veiksmais. Bet negalima pasakyti, kad jų jausmai turėtų kokią nors reikšmę. Štai pavyzdys: didžiausio Italijos laikraščio „Corriere de la Sierra“ vyr.redaktorius Paolas Mielis, taip pat jo kolegos iš kitų didžiųjų laikraščių („Avvenire“ ir kt.) ir kairysis, netgi ultrakairysis veikėjas Adrianas Sofris paskelbė iniciatyvą surengti Romoje masinę demonstraciją Čečėnijai paremti. Romos meras davė sutikimą. Paryžiaus meras irgi tikriausiai būtų davęs sutikimą, tačiau milijonai pacifistų, pasisakiusių „už taiką Irake“, neatėjo palaikyti taikos Čečėnijoje. Jie švilpė Bušui, bet užmiršo apie Putiną, kuris kariauja blogiausią karą Žemėje. Jie laikosi ideologinės, postmarksistinės pozicijos, kaip ir anksčiau pagarbiai lankstydamiesi Didžiajai Rusijai, pradedant Stalinu ir baigiant Putinu. Jie pasisako ne už taiką, o prieš Ameriką.

Taigi informacijos netrūksta, žmonės žino, kas vyksta Čečėnijoje; netrūksta ir mitinguose dalyvaujančių inteligentų, aš ne vienas, yra ir kitų. Gerosios sielos, įsimylėjusios savąją ramybę, nenori pažvelgti blogiui į veidą, nenori pamatyti bauginančios ir nerimą keliančios realybės.

Galbūt stokojama informacijos šiuo klausimu?

Kai važiuoju metro, žmonės man sako: „Jūs teisingai darote, palaikydami Čečėniją“. Paprasti žmonės jaučia, kad ten vyksta kažkas baisaus. Nesu optimistas ir norėčiau išsakyti jums savo jausmą, kurį sukelia šie faktai: pirma, visi žino apie Čečėnijoje vykstantį košmarą; antra, visi žino, kad Rusija savo veiksmais pažeidžia moralės, demokratijos ir tarptautinės teisės principus; trečia, taip pat žinoma, kad tokios kančios kelia didžiulę riziką.

Mūsų atmintyje dar gyva tai, kas atsitiko Afganistane. Yra pavojus, kad afganiškasis scenarijus pasikartos Čečėnijoje. Pirmiausia Rusijos armija, tuo metu – raudonoji armija, viską sunaikina. Antra, ant griuvėsių suklesti banditizmas ir fanatizmas. Trečia, pasirodo O. bin Ladenas, ir, ketvirta, griūva bokštai Niujorke. Iš Kabulo į Manheteną vedė tiesus kelias. Taigi Rusijos armija Čečėnijoje elgiasi taip pat, kaip ir Afganistane. Idėja be galo paprasta, su ta pačia rizika. Putinas – gaisrininkas – piromanas. Man rodos, žmonės šito bijo. O bijantis lieka dvi išeitys: pamėginti šią pragaro mašiną sustabdyti arba varyti dar didesniu greičiu. Man atrodo, kad Vakarų vyriausybės renkasi Putino pasiūlytą „galutinio sprendimo“ kelią. (...) Yra du sprendimai, kurie leistų išvengti (nevilties kurstomo terorizmo) rizikos: pradėti derybas su Maschadovu, kuris buvo išrinktas ESBO stebimuose rinkimuose, arba išspręsti čečėnų problemą užmušant visus čečėnus. Sprendimas, kurį Vakarų vyriausybės pasiskolino iš Putino, tai – „geras čečėnas – negyvas čečėnas“. Net baisu pagalvoti, kad jos galėjo tai padaryti sąmoningai. Demokratinių valstybių galvos guodžia save viltimi, kad, jei duos Putinui pinigų, tasai įstengs visus Čečėnijoje nupirkti. Bet bijau, kad, supratę savo klaidą, jie galų gale nuolankiai priims naikinimo kelią, žinoma, viešai neskelbdami šio fakto.

Tai paaiškina troškimą apjuodinti, apšmeižti čečėnus, sunaikinti juos morališkai, prieš leidžiant nužudyti juos fiziškai. Pavyzdžiui, kai vyko karas Afganistane, viso pasaulio žiniasklaida kalbėjo apie O. bin Ladeno gyvąjį skydą, sudarytą iš pakistaniečių, arabų ir ... čečėnų. Penkis mėnesius apie tai triūbijo viso pasaulio telekanalai. Po talibų pralaimėjimo nepavyko surasti nė vieno čečėnų kovotojo: nei gyvo, nei mirusio, nei kalėjime, nei Guantaname. Bet pasaulinės žiniasklaidos priemonės savo informacijos paneigimo nepaskelbė. Jos neatkūrė gero čečėnų vardo. Televizijos žiūrovų galvose čečėnus imta asocijuoti su žudikais, įvykdžiusiais teroro aktą Niujorke. Prancūzijoje antiteroristiškai nusiteikę teisėjai kas tris mėnesius aptinka „čečėnų pėdsaką“. Aišku, jokių čečėnų tose istorijose nėra, kalbama apie priemiesčių berniukus, kurie svajoja važiuoti į Čečėniją, bet nevažiuoja, arba apie musulmonus, pabuvusius Gruzijoje. Tada aš paklausiau savęs, iš kur toks veržimasis apšmeižti čečėnus, prirašant jiems nusikaltimus, kurių jie nepadarė? Ir padariau išvadą, kad tai susiję su neįsisąmoninta visuomenės nuomonės puse, ji žino, kad pasmerkia mažą tautą mirčiai, ir sąžinei nuraminti jai absoliučiai būtina laikyti čečėnus nusikaltėliais (...).

Kalbant apie Europos santykį su čečėnų problema, norėčiau pacituoti vieną čečėnišką patarlę, kuri byloja: „Meška, prieš suėsdama savo meškiuką, išvolioja jį purve“.

Absoliučiai tikslus palyginimas!

Viena žinomiausių mistifikacijų čečėnų tema tapo Didžiosios Britanijos premjero A.Bleiro pareiškimas, kai jis pranešė, kad Bagdado apylinkėse veikia čečėnų batalionas. Buvo akivaizdus troškimas papirkti Rusiją ir persivilioti ją iš „taikos stovyklos“. Bet kai parlamente jo paklausė, ar jis prisiima asmeninę atsakomybę už šią dezinformaciją, Bleiras atsiprašė nurodydamas, kad jį blogai informavo; bet pridūrė, kad ir toliau manąs: tai, ką daro čečėnai – baisu, jie – teroristai. Panašu, kad čečėnai tampa įdomia politine korta, kuria šiandien visi stengiasi sužaisti savais interesais.

Politinė korta – tai Putinas. Tai jis šiandien žarsto žarijas svetimomis rankomis ir pardavinėja savo paramą tai „taikos stovyklai“ (Paryžius-Berlynas-Maskva-Pekinas-Damaskas), tai Bušui, kuriam, aišku, reikia laikyti šią didžiulę valstybę už apynasrio. Man atrodo, kad čia ir yra amerikiečių klaida, ir jie rizikuoja brangiai už ją sumokėti, nes pasitikėjimas, kurį jie rodo Putinui, Irake jau kainavo ne vieno amerikiečio gyvybę (Rusija apginklavo S.Huseiną, o rusų generolai konsultavo Bagdadą likus trims dienoms iki karinės operacijos pradžios. Bušas turėjo pagarsinti faktą, kad jį suerzino telefoninis pokalbis su Putinu).

Norėčiau grįžti prie situacijos, susiklosčiusios šiuo metu. Ji vystosi prognozuojamai ir, mano požiūriu, vystosi pagal Rusijos specialiųjų tarnybų parengtą scenarijų. Noriu štai ką pasakyti: niekam ne paslaptis, kad Čečėnijos pasipriešinimas nėra vieningas, jį taip pat drasko prieštaravimai. Jeigu kalbėsime apie liaudies pasipriešinimą, tai jo viduje yra grupių, skelbiančių čečėnų mentalitetui visiškai svetimus kovos metodus. Mano nuomone, tai paranku Rusijos propagandai. Šie žmonės mėgina tiesiog kopijuoti palestiniečių karo vedimo variantą. Tai tampa mums didžiule problema. Čia jau ryškėja siekimas tęsti karą, o tai tik prisidėtų prie genocido. Nors Maschadovas visada pasisako prieš teroro aktus, nuolat primindamas, kad Čečėnijos pasipriešinimas nekariauja su taikiais piliečiais, kad jis smerkia teroro išpuolius ir oficialiai atsiriboja nuo jų organizatorių, visas pasaulis toliau tiki Rusijos propaganda ir regi Čečėnijos pasipriešinimą tokį, koks jis pateikiamas. Nė vienas iš įvykdytų teroro aktų nebuvo iki galo ištirtas, ir visais atvejais esama akivaizdžių įrodymų, kad juos organizuojant prisidėjo Rusijos specialiosios tarnybos. Kodėl tad viešoji Europos nuomonė laiko čečėnus potencialia grėsme savo saugumui ir gerovei? O jeigu yra kitaip, kuo paaiškinti abejingą požiūrį į čečėnų pabėgėlius, kurie per stebuklą pateko čia? Būkime atviri: praktiškai visą čečėnų visuomenę sudaro žmonės su traumuota psichika, kuriems visų pirma reikia psichologinės reabilitacijos. Bet tai visiškai nevyksta. Pasekmė – visuomenėje stiprėja radikalios nuotaikos, ir mes patenkame į uždarą ratą. Kur išeitis?

Dalykai, kuriuos man dabar sakote, patvirtina tai, ką aš stebėjau prieš trejus metus, kai 2000 metų birželį slapta lankiausi Čečėnijoje. Prisimenu, kaip Pasipriešinimo kariai, ypač buvusios tarp jų moterys, aiškino man, kad antrasis karas daug sunkesnis už pirmąjį, nes Rusijos specialiosios tarnybos, FSB, GRU daug gudriau nei pirmosios kampanijos metu infiltruodavo tarp kovotojų savo agentus ir naudojo psichologinio karo metodus. Mačiau taip pat islamistinius laikraščius, raginusius rusus ir čečėnus vienytis kovai su Vakarais ir žydais. Šiuos laikraščius finansavo keletas Maskvos oligarchų.

Grįžkime prie terorizmo apibrėžimo. Putinas laiko „teroristu“ kiekvieną, kuris priešinasi įsitvirtinusiai valdžiai. Jam teroristas – tai neuniformuotas žmogus, kovojantis su uniformuotais žmonėmis. Tokį apibrėžimą vartojo vokiečių kariuomenė Prancūzijoje 1940-1944 metais. Aš laikau teroristu žmogų, kuris atakuoja, engia, terorizuoja, naikina beginklius vyrus, moteris, vaikus. Teroristas – tai tas, kuris kariauja su taikiais gyventojais. Šiuo požiūriu, ar jis būtų uniformuotas, kaip Rusijos kareivis, terorizuojantis čečėnus, ar be uniformos, kaip teroristas kamikadzė, susprogdinantis save kavinėje ar restorane, nėra jokio skirtumo – taikiniu visada tampa negalintys apsiginti piliečiai. Todėl, kai jūs kalbate apie karo Čečėnijoje palestinizaciją, aš su jumis sutinku – tai labai pavojingas reiškinys. (...) Operacija maskviškiame Dubrovkos teatre – taip, tai terorizmas prieš taikius gyventojus, jis įtelpa į „gyvųjų bombų“ strategiją.

Nesu linkęs į apibendrinimus, bet šiandien čečėnų visuomenė jau prie ribos, (…) kai baigiasi kantrybės ir racionalumo likučiai. Situacija tokia siaubinga, kad radikalių kariavimo metodų šalininkų lozungai pagaliau gali būti išgirsti ir įgyvendinti. Kaip tik iš tos kategorijos yra pavyzdys su „Nord-Ost“, nors ten daug neaiškių dalykų, be to, yra keletas faktų, leidžiančių kalbėti apie Lubiankos (kruvinos reputacijos KGB rūmai Maskvoje, dabar – Rusijos saugumas – vert. past.) dalyvavimą šiame reikale.

Taip. Tai, ką jūs pasakojate, tik patvirtina Anos Politkovskajos žodžius nesename mūsų susitikime. Situacija iš tiesų labai rimta ir gali dar pablogėti. Štai kodėl, jeigu norime neleisti sunaikinti čečėnų, turime sustabdyti šitą karą ir pradėti derybas su tais nepriklausomybės šalininkais, kurie neremia islamistų, konkrečiai su Maschadovu.

Taigi mes grįžtame prie Čečėnijos Respublikos Ičkerijos užsienio reikalų ministerijos pasiūlyto taikaus sureguliavimo plano. Mūsų požiūriu, kaip tik toks planas šiandien gyvybiškai būtinas: jis itin subalansuotas, politiškai korektiškas ir juridiškai lakoniškas. Bet nors šis planas susilaukia rimto tarptautinio palaikymo, realių teigiamų poslinkių Čečėnijos problemos sprendimo linkme nėra. Manau, pats laikas prisiminti garsųjį laišką, pasirodžiusį po sprogimų Maskvoje ir pakeitusį požiūrį į čečėnus, kuriuos visame pasaulyje imta laikyti nusikaltėliais. Tai pono Gliuksmano iniciatyva parašytas inteligentijos atstovų kreipimasis, tuo metu tiesiog išgelbėjęs situaciją. Atrodo, dabar būtų svarbu pakartoti panašią akciją, ir tai būtina ir svarbu padaryti inteligentijos vardu.

Aš darau tai, ką galiu. Mano nuomone, I.Achmadovo planas – kažkas absoliučiai nauja diplomatijos ir pasaulinės strategijos požiūriu. Klasikiniai kolonijiniai karai ir karai už nepriklausomybę visuomet pasibaigdavo vienos kurios nors pusės pergale. Mes gyvename kitais laikais. Iljaso planas – tai pirmasis bandymas kurti antiteroristinį pasaulį. Nauja tai, kad nuo šiol taikai įtvirtinti yra būtina, kad abi pusės – ir Rusijos armija, ir (Čečėnijos) atsiskyrimo šalininkai – pradėtų kovą su terorizmu. Todėl planas numato ir čečėnų nusiginklavimą, ir Rusijos kariuomenės išvedimą. Įprastiniuose karuose už nepriklausomybę sukilėliams labai retai pavyksta užkirsti kelią ypač žiauriems teroro aktams. Pažvelkime, pavyzdžiui, į Alžyrą. Po nepriklausomybės atgavimo alžyriečiai labai brangiai sumokėjo už tai, kad aklai pasidavė terorizmo pagundai: kiek kainuoja jau vien ginkluotų islamo grupių smurtas, kurios žudo netgi savo kaimynus. Bet yra ir atvirkštinis pavyzdys – taika PAR (Pietų Afrikos Respublikoje), kur Mandela sugebėjo atsiriboti nuo siautėjančių savo partizanų, banditų ir teroristų. Šio atsiribojimo simboliu tapo Mandelos skyrybos su jo žmona Vini, kuri vadovavo vienai žudikų grupuotei. Tačiau Maschadovas – ne Mandela, kurį palaikė visas pasaulis. Bet ir Putinas – ne De Klerkas, kuris norėjo susitaikymo. Čečėnų uždavinys kur kas sunkesnis. Ir I.Achmadovo sprendimas yra labai būdingas, todėl labai naujas, nelengvai įgyvendinamas. O jo jėga yra tai, kad šis – vienintelis sprendimas, leidžiantis išvengti katastrofos.

Norėtųsi paliesti pabėgėlių temą. Šiandien vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena čečėnai pabėgėliai, nuolat provokuojamos tarpnacionalinio ir atvirai kriminalinio pobūdžio konfliktinės situacijos, žmonės tam nepasirengę, todėl lengvai joms pasiduoda. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo incidentas Austrijoje, kai buvo išprovokuoti masiniai neramumai dalyvaujant čečėnams, neapsieita be aukų. Rusijos ir Austrijos žiniasklaida dėl visko apkaltino čečėnus, nors teisminis tyrimas parodė, kad jie tiktai gynėsi. Apie čečėnus Europoje niekas nekalba, juos paprasčiausiai deportuoja. Tuo pat metu, kada visame pasaulyje manoma, kad pabėgėlių negalima deportuoti iš Ingušijos, juos ramiausiai deportuoja iš Olandijos, iš Vokietijos. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad čečėnų teisės būtų apgintos čia: Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje?

Iš tiesų tai gėda. Tai yra tiesioginis dalyvavimas darant nusikaltimą. Nežinau, kas vyksta Vokietijoje ar Austrijoje, bet galiu pasakyti, kad Prancūzijoje yra priešingai. Prancūzų studentai sukūrė nevyriausybinę organizaciją „Mokslas be sienų“, ir rugsėjo 20 dieną (2003 m. - red.) į Paryžių atvyko pirmieji aštuoni studentai iš Grozno. Jie gyvena prancūzų šeimose, stoja į Prancūzijos universitetus ir mokosi prancūzų kalbos... Galima tik sveikinti šių jaunų prancūzų iniciatyvą ir reikia jiems padėti. Jų pavyzdžiu paseks ir kiti. Aš perdaviau jums ir, tikiuosi, paskelbsite jų kvietimą bei paramos prašymą. Tai tik lašas jūroje, tačiau jis pramuša vienišumo sieną, už kurios Rusija įkalino mažutę Čečėniją. Kaip kalbėjo Solženicynas, viena smiltelė gali sustabdyti naikinančią tautas mašiną.

Aš tenorėjau apibūdinti problemą, nors manau, kad jūs pakankamai informuotas. Bet mums tai rimta, jeigu nepasakoma gyvybiškai svarbi problema. Ir tai yra dalis akivaizdžios ir neslepiamos mūsų tautos diskreditavimo kampanijos, negatyvaus įvaizdžio, kurį stengiamasi primesti čečėnams, įtvirtinimas europiečių sąmonėje.

Nuo pat karo pradžios Rusijos vyriausybė spaudžia Vakarų ambasadas Maskvoje, versdama jas neduoti čečėnams išvykimo vizų. Ir panašu, kad Vakarų pasiuntinybės, nors jos visiškai neprivalo paklusti, vis dėlto klauso Rusijos Federacijos VRM (Vidaus reikalų ministerijos).

Padėtis dėl čečėnų išvykimo į užsienį nepasikeitė ir dabar, pastebima tolesnio blogėjimo tendencija. Deja, bet kuris čečėnų tragedijos aspektas – atskiro pokalbio tema. (...) O dabar, baigiant šį pokalbį, norėtųsi iš visos širdies padėkoti už jūsų poziciją ir jūsų ypač populiarius straipsnius. Žmonės skaito ir laukia jūsų publikacijų. Ką norėtumėte pasakyti mūsų skaitytojams?

Šiandien pasaulyje, mūsų planetoje, čečėnai vienui vieni kovoja sunkiausią kovą už savo gyvenimo ir viso to, kas žmogiška liko jų gyvenime, išgelbėjimą. Jiems tenka kautis vienu metu ir su išoriniu priešu, Rusijos armija, ir su vidiniais prieštaravimais, kurie veda, pavyzdžiui, jų kovas į palestinizaciją, kitaip kalbant, į taikių gyventojų tarpusavio susinaikinimą. Ši kova su išoriniu ir tuo pat metu su vidiniu priešu glūdi kiekvieno civilizuoto žmogaus viduje. Tačiau didžiausią įtampą šiandien ji pasiekė čečėno sieloje.

Aš pasakyčiau, kad čečėnai kovoja ne tik už laisvę ir už Čečėniją, bet ir už tam tikros žmogiškumo idėjos išgelbėjimą. Ir aš jiems už tai dėkingas.

Pagal „The Chechen Times“ (2003 09 30)

Vertė Aidas Kalniškis

© 2004 "XXI amžius"