Be taisyklių

Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ ir oficialūs kai kurių Vakarų šalių pareigūnai labai griežtai kritikavo Rusiją už tai, kad valstybinė kompanija „MIG“ pardavė neramumų ir masinių žudynių krečiamam Sudanui dvylika karo lėktuvų MiG-29. Neabejojama, kad šie lėktuvai bus panaudoti masiškai žudant taikius Vakarų Sudano gyventojus, kur vyriausybės palaikomi ir išlaikomi arabų islamistų būriai per paskutiniuosius penkiolika mėnesių nužudė mažiausiai 30 tūkst. juodaodžių gyventojų, sudegino jų kaimus ir daugiau kaip du milijonus paliko ne tik be pastogės, bet ir visiškai be maisto, jau nekalbant apie medikamentus. Prasidėjus liūčių sezonui, daugeliui jų gresia mirtis nuo bado, taip pat nuo ligų ir epidemijų. JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Džonas Boltonas pabrėžė, kad rusiškų karo lėktuvų MiG-29 pardavimas Sudano vyriausybei, kurią ne tik JAV, bet ir Jungtinės Tautos laiko viena pagrindinių tarptautinių terorizmą remiančių valstybių, gali sukelti rimtų pasekmių. Toks susirūpinimas visiškai suprantamas. Juk paskutiniaisiais dešimtmečiais nė vienas tarptautinis konfliktas ar lokalinis karas nevyko plačiai nenaudojant rusiškų ginklų. Visų pirma todėl, kad šie ginklai pakankamai efektyvūs, o svarbiausia – pigūs. Dauguma jų buvo sukurti ir pagaminti dar SSRS laikais ir specialiai skirti menko išsilavinimo ir blogai parengtiems „pažangių“ valstybių smogikų būriams bei tarptautiniams teroristams. Pavyzdžiui, Afganistane, Irake, Palestinoje rusiškais kalašnikovais puikiai moka naudotis net vaikai.

Pentagonui taip pat kelia susirūpinimą Rusijos ginklų srautas į komunistinę Kiniją. Ypač parduodant Pekinui karo lėktuvus bei raketas ir pabūklus karo laivams. JAV baiminasi, kad tie ginklai gali būti panaudoti prieš Taivaną. Kaip žinoma, JAV įsipareigojo ginti Taivaną, jeigu jį užpuls Kinija. Vašingtonas taip pat smerkia Rusijos ginklų eksportą į Iraną ir Siriją, kurie beveik atvirai palaiko tarptautinį terorizmą. Pernai Pentagonas pranešė, kad Rusijoje pagamintos valdomos prieštankinės raketos „Kornet“ buvo nelegaliai pergabentos iš Sirijos į Iraką. Valstybinė Tulos „prietaisų gamybos“ įmonė, kurioje gaminamos „Kornet“ raketos, ir dar kelios Rusijos „prietaisų gamyklos“ už ginklų tiekimą Iranui jau susilaukė JAV sankcijų. Vienos rusų ginklų gamyklos vadovas, iš pradžių teigęs, kad amerikiečių sankcijos jo įmonei nė motais, dabar kalba kitaip ir prisipažįsta, jog jos sukelia finansinių problemų. Mat ginklų tiekimo kontraktai sudaromi JAV doleriais, o pastaraisiais metais visi piniginiai atsiskaitymai vyksta per JAV bankus, konkrečiai, per „Bank of New York“. Šio banko atstovai jau pareiškė, kad pervedimai rusų ginklų pramonės įmonėms bus užšaldyti.

Rusija, atsigavusi po 1998 metų finansinės ir ekonominės krizės, toliau tęsia „šlovingąsias“ Sovietų Sąjungos tradicijas. Tik dabar, skirtingai nuo SSRS laikų, už ginklus reikia mokėti. Ir ginklų eksportas tapo antruoju (po naftos) valstybės pajamų šaltiniu. 1991 metais, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, pagrindinėje karinėje gamykloje, gaminančioje MiG klasės karo lėktuvus, liko 200 MiG-29 naikintuvų, parengtų išsiųsti į „draugiškas ir pažangias“ šalis. Ir iki šiol Rusija parduoda ne tik naikintuvus MiG-29, bet ir kitą karinę techniką, pagamintą dar SSRS laikais. Tą techniką mielai perka pirmiausia tokios valstybės, kaip Alžyras bei Iranas. Deja, slaptumo skraistė, kuri gaubia Rusijoje prekybą ginklais, suteikia ginklų gamykloms puikią progą nemokėti mokesčių. Kaip teigia Maskvos savaitraštyje „The Moscou Time“ rusų karinis apžvalgininkas P.Felgenhaueris, net ir nedidelis kontraktas parduodant ginklus tokioms šalims kaip Iranas ar Sudanas bemat padaro milijonieriais ne vieną apsukruolį, susijusį su ginklų pramone. Todėl galimybė praturtėti per labai trumpą laiką kelia tokią didelę pagundą, kad jokie „Transparency International“ ar JAV valstybės departamento protestai nubėga kaip nuo žąsies vanduo. Užsienio klientai, ypač iš „blogio ašies“ valstybių, su didžiausiu malonumu perka ginklus iš Rusijos, nes žino, kad iš kitų savo ir tarptautinę teisę gerbiančių valstybių jų negaus. Nebent jose, kaip Lietuvoje, atsirastų koks nors Borisovas, tiekęs sraigtasparnius kruvinajam Sudano režimui. Antra vertus, „blogio ašies“ šalys gauna rusišką karinę techniką gana pigiai, palyginti su kitų šalių gaminamais ginklais. Tiesa, sovietinės epochos naikintuvai, taip sparčiai tobulėjant karinei technikai, neprilygsta naujiesiems JAV lėktuvams. Tą įrodė ir 1991 metų karinė operacija Irake ir 1999-aisiais – Jugoslavijoje, kur prieš Vakarų aviaciją labai nesėkmingai bandė kautis rusiški naikintuvai. Tačiau regioninių konfliktų atvejais, ypač Afrikoje ir Azijoje, sovietinė ir rusiška karinė technika dar ne kartą bus panaudota ir naudojama dabar. Rusiška ginkluotė pigi, jos pardavėjai nekreipia dėmesio į jokias tarptautines sankcijas, todėl Vakarai vargu galės ką nors pakeisti šiame mirties biznyje.

Reiškiant susirūpinimą dėl Rusijos tiekiamų ginklų susikompromitavusiems kruviniems režimams, kažkodėl nedaug kalbama apie kitą ginklų tiekėją – lukašenkiškąją Baltarusiją. Jos prezidentas A.Lukašenka net neslepia, kad jam labai patinka Irano, Sudano, stalinistinės Šiaurės Korėjos režimai, ir todėl jis pigiai parduoda jiems ginklus. Dar daugiau, A.Lukašenka prakalbo, jog reikia sukurti kažkokią ašį, nukreiptą prieš JAV imperializmą. Į ją, be Maskvos ir Minsko, dar turėtų įeiti Pekinas, Teheranas, o jeigu gerai elgsis, tai ir Delis. Aišku, tai ne vien įsismaginusio Minsko „tėtušio“ išmislas. Apie tokias „ašis“ labai dažnai ėmė kalbėti ir artimiausi Rusijos prezidento V.Putino aplinkos žmonės. Tiesa, jie kol kas nekalba, kad į tą ašį reikia įtraukti ir terorizmą atvirai remiantį Iraną. Tačiau tai padėties nekeičia.

Jeigu Kremlius bent jau žodžiais stengiasi atsiriboti nuo tokių valstybių kaip Sudanas, tai A.Lukašenka atvirai demonstruoja savo draugystę tokioms valstybėms. Pakanka priminti, kad pernai, likus kelioms dienoms iki sąjungininkų karinės operacijos Irake, A.Lukašenka pasiuntė savo bičiuliui Sadamui Huseinui beveik 200 galingų sunkvežimių MAZ, ant kurių Irako diktatorius spėjo sumontuoti iš tos pačios Baltarusijos gautas raketas.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"