Senųjų mitų nelaisvėje

Petras KATINAS

Rusijos užsienio reikalų ministerija nenustoja piktintis dėl Lietuvos Seimo rezoliucijos, atmetančios Maskvos reikalavimus, tiksliau pasakius, ultimatumus, dėl laisvo tranzito koridoriaus į Kaliningradą ir iš jo. Lietuva netgi kaltinama pažeidinėjanti dabar galiojančią sutartį dėl Kaliningrado tranzito. Taip pat Kremliaus emisarai Europos Sąjungos valstybių sostinėse Berlyne, Paryžiuje, Londone ir Romoje zuja po aukščiausių pareigūnų kabinetus, be paliovos ragindami priversti Lietuvą, kaip ES narę, įvykdyti Rusijos reikalavimus. Juos įvykdžiusi, Lietuva faktiškai prarastų didelę savo suvereniteto dalį, nes traukiniai iš Rusijos galėtų be jokios kontrolės važinėti bet kada ir gabenti bet ką. Mat Maskvos reikalavimuose ypač akcentuojama, kad tame koridoriuje ir traukiniuose galiotų tiktai Rusijos įstatymai. Tokių akiplėšiškų reikalavimų Rusija pastaruoju metu nebuvo pateikusi nė vienai valstybei. Nebent Gruzijai, iš paskutiniųjų jėgų besistengiančiai ištrūkti iš Rusijos glėbio. Tai reiškia spaudimą ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungos institucijoms bei vyriausybėms. Rusijos URM pareiškimuose Lietuva kaltinama neva nevykdanti ES ir Rusijos susitarimų dėl laisvo tranzito. Maskva teigia, kad Lietuva torpeduoja Rusijos ir ES susitarimą dėl tranzito į Kaliningradą. Paskutinysis Rusijos URM pareiškimas pilnas net neužslėptų grasinimų. Jame teigiama, jog Lietuva pažeidžia Rusijos nacionalinius interesus, kuriuos esą pripažįsta ir gerbia ES. Todėl tarsi daroma išvada, jog viena Lietuva tokia nesukalbama, kaišo pagalius į Maskvos ratus kaip išmanydama. Tiesa, užsimenama, kad skubėti imtis radikalių veiksmų prieš Vilnių dar nereikia, nes po Seimo rinkimų viskas pakryps į gerąją pusę. Tai yra, nebebus užsienio reikalų ministro A.Valionio ir kitų, vis dar drįstančių priminti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė.

Kaip žinoma, pagal Lietuvos, Rusijos ir ES 2003 m. liepos 1 d. susitarimą Rusijos piliečiai, vykstantys į Kaliningrado sritį ir iš jos traukiniais, privalo gauti supaprastintus kelionės dokumentus, kuriuos išduoda Lietuvos konsulinės įstaigos. Tuos supaprastintus dokumentus Rusija vertina kaip vizas. Dabar Rusijos URM tokį susitarimą ėmė vertinti kaip laikiną ir pabrėžė, kad Rusijos piliečiai turi teisę važinėti iš vienos savo teritorijos dalies į kitą, nesiklausiant jokių leidimų iš „tranzitinės šalies“. Aišku, Lietuvos Seimas pareiškė, kad Lietuva netaptų pereinamuoju kiemu milijonams didžiulės Rusijos gyventojų. Kad ir kaip į tai žiūrėtų Rusija ir jos užtarėjai pačioje ES, Lietuvos požiūris visiškai sutampa su ES interesais ir politika, siekiančia užtikrinti savo išorinių sienų saugumą ir kontrolę.

Sprendžiant iš Maskvos oficialių asmenų kalbų ir pareiškimų, Rusija, Lietuvai tapus ES nare, visais klausimais, susijusiais santykiuose su Lietuva, siekia veikti per Briuselį, kur turi nemažai bičiulių. Pirmiausia iš Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos. Maskva tikisi ir tvirtina, kad Lietuva, kaip ES narė, privalo paklusti bet kokiems Briuselio sprendimams. Tačiau Kremliaus strategai nesupranta ar nenori suprasti, jog netgi Rusijos bičiuliai Briuselyje vargu ar galėtų ryžtis tokiam žingsniui, kaip ignoruoti beveik vienbalsiai priimtą Lietuvos Seimo rezoliuciją. Taigi Maskva aiškiai pervertina savo galimybes paveikti ES, ir jos diplomatinė taktika, kaip pažymėjo vienas Rusijos laikraščio politikos apžvalgininkas, dar kartą patirs fiasko, nes net Lietuvos ir Rusijos santykius komentuojanti informacinė agentūra „Regnum“ atkreipia dėmesį, kad Lietuvos diplomatija jau ne kartą įrodė savo profesionalumą. Todėl, teigia „Regnum“, nuo šio Rusijos kurstomo konflikto baigties priklausys, kaip vystysis reikalai ES viduje.

Užtat Dūmos „Rodina“ frakcijos lyderis, buvęs specialus prezidento V.Putino įgaliotinis Kaliningrado reikalams D.Rogozinas akimirksniu reagavo į Lietuvos Seimo rezoliuciją. Jis pareiškė, kad ši rezoliucija yra „akivaizdi provokacija“ ir nieko neduos Lietuvai, nes „jeigu Lietuva nori priimti vienpusį sprendimą, tai ji privalo išstoti iš ES“. Apie tai D.Rogozinas pareiškė rugsėjo 10 dieną. Šiame pareiškime aiškiai atsispindi Maskvos išskaičiavimas į centralizuotus ES sprendimus. Bet Rusijos valdžios mąstymas nė kiek nepakito ir yra analogiškas sovietinių laikų įpročiams, kai visi turėjo besąlygiškai vykdyti „centro“ nurodymus. Nenorint suprasti, kad ES neturi nieko bendra su buvusia SSRS, o Briuselis įdėmiai įsiklauso į kiekvienos ES narės nuomonę. Apie tai aiškiai priminė Europos Komisijos komisaras Krisas Patenas, atsakingas už ES užsienio reikalus. Jis pareiškė, jog nėra jokio reikalo keisti 2003 m. liepos 1 d. susitarimą dėl Kaliningrado tranzito. „Tai geras susitarimas, ir Rusija privalo jo laikytis“, - pareiškė K.Patenas.

Negalima sakyti, kad Lietuva nereaguoja į tokius Rusijos URM akibrokštus. Užsienio reikalų ministras A.Valionis kalbėjo per Lietuvos žiniasklaidos priemones ir siūlė Maskvai derėtis, jeigu jau ji įžiūri kažkokius tranzito susitarimų pažeidimus. Bet oficialaus protesto ar notos Maskvai nebuvo.

Kažkodėl tik kai kurie politikos apžvalgininkai reagavo į kur kas pavojingesnį Rusijos generalinio štabo viršininko pareiškimą, jog po Beslano tragedijos Maskva smogs teroristams ir jų bazėms bei kitiems objektams visame pasaulyje. Tačiau kas gi yra tie teroristų objektai? O svarbiausia, kad apie jų buvimą ar smūgį jiems spręs pati Maskva. Tuo labiau kad apie tokius smūgius kalbėjo ne tik Generalinio štabo generolas, bet paskubėjo patvirtinti ir Rusijos užsienio reikalų ministerija, patikslinusi, jog, prieš suduodama tuos smūgius, Maskva nesirengia nieko iš anksto įspėti. Tokie pareiškimai yra akivaizdus tarptautinės bendruomenės šantažas. Netgi JAV prezidentas Džordžas Bušas, sužinojęs apie Rusijos prezidento V.Putino vadinamąjį valdžios reformavimo planą ir kitus pastarojo meto karingus pareiškimus, išreiškė „susirūpinimą“. To, deja, nesigirdėjo nei iš Paryžiaus, nei iš Berlyno. Todėl dabar visos diplomatinės mūsų valstybės pastangos turi būti sutelktos į tai, kad nebūtume pasyvia stebėtoja Europos Sąjungos viduje ir siektume, jog didžioji politika nepaliktų Lietuvos be savo stipraus balso ES viduje. Nėra jokios abejonės, kad didžiosios ES šalys suinteresuotos stabiliu Rusijos naftos ir dujų tiekimu, tačiau dažnai pamirštama, jog ir Maskva ne ką mažiau suinteresuota, kad į Rusiją ateitų Vakarų investicijos bei naujosios technologijos. Aišku, ES ir Rusijos santykiai turi ir turės didelės įtakos ne tik Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politikai. Todėl visų Lietuvos vadovų ir ne tik užsienio reikalų ministro svarbiausias uždavinys - dėti visas įmanomas pastangas ginant valstybinius Lietuvos interesus. O tai, kad „atbundančio lokio“ spaudimas Lietuvai didės, gali nematyti nebent aklas ar piktavalis. Neatsitiktinai politikos apžvalgininkas Rytas Staselis dėl Maskvos planų smogti teroristams bet kur ir bet kada rašė: „Ar šiandien tylinti Lietuvos URM turi kokių nors Rusijos garantijų, kad Putino gvardija neįžiūrės teroristų lizdų užsieniečių registravimo centruose Rukloje ir Pabradėje, sostinės Saulėtekio studentų miestelyje, kuriame gyvena pabėgėliai iš Čečėnijos ir tos Kaukazo tautos studentai. Taip pat interneto kompanijoje, kuri prižiūri svetainės „Kavkazcenter“ tarnybinę stotį ar pagaliau visuomeniniais pagrindais nuo pat Dudajevo laikų veikiančioje Čečėnijos atstovybėje Vilniuje. Įžiūrės-neįžiūrės? Atras-neatras?“ („Lietuvos žinios“, 2004 09 14).

Po Valstybės gynimo tarybos posėdžio premjeras A.Brazauskas bemat pareiškė, kad „Kavkazcenter“ (kurio dėka pasaulis sužinodavo apie prieš čečėnų tautą vykdomą nuolatinę agresiją), kaip propaguojanti tautinę ir religinę nesantaiką, turi būti nedelsiant uždaryta.

Uždaryta be jokių teismų, be ekspertų išvadų, be žurnalistų įvertinimo. Tik taip, nes taip pasakė V.Putinas.

Nežinia, kur A.Brazauskas įžiūrėjo tą kurstymą. Greičiau atvirkščiai – oficialioji Maskva ir pats Rusijos prezidentas kasdien kursto tą nesantaiką nė kiek nesidrovėdami. VSD paskubėjo bemat įvykdyti Premjero pageidavimą. Tačiau tai yra neteisėtas veiksmas. Juk dar kovo 29 dieną Vilniaus 2-osios apylinkės teismas sustabdė sprendimą uždaryti interneto svetainę „Kavkazcenter“ ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą tuo klausimu. Tai yra, ar sprendimas uždaryti „Kavkazcenter“ neprieštarauja Konstitucijai. VSD, uždaręs „Kavkazcenter“, remiasi Vyriausybės sprendimu. Tačiau, pagal Konstituciją, nuomonių reiškimo laisvę galima apriboti tiktai remiantis ne kokiu nors Vyriausybės, konkrečiai, jos vadovo sprendimu, o tiktai įstatymu. O A.Brazausko sprendimas nėra įstatymas.

Iš tos pačios spaudimo Lietuvai skrynelės ištrauktas ir griežtas Maskvos reikalavimas nedelsiant uždaryti minėtą interneto svetainę. Į Rusijos URM buvo iškviestas Lietuvos ambasadorius Maskvoje Rimantas Šidlauskas, kuriam labai griežtai buvo pareikalauta uždrausti „čečėnų teroristų „Kavkazcenter“. „Jos neuždarymas Maskvoje bus vertinamas kaip ypač nedraugiškas Lietuvos valdžios žingsnis, kuris labai negatyviai paveiks abipusius santykius“.

Išvis pataikavimas Maskvai prieš Seimo rinkimus įgauna groteskiškas formas. Kad ir humanitarinės pagalbos rinkimas ir pasiuntimas Beslano tragedijos aukoms bei nukentėjusiesiems. Nepaisant kito didelio Maskvos draugo sveikatos apsaugos ministro J.Oleko deklaracijų apie Lietuvos pastangas padėti, Rusija niekaip nereaguoja į tokius gestus. Rusijos ambasados trečiaeilis pareigūnas, dalyvavęs pakraunant Sveikatos apsaugos ministerijos parengtą kraujo preparato siuntą Beslano vaikams, rėžė kalbą, kaltindamas Lietuvą teroristų palaikymu, o „Kavkazcenter“ prilygino „banditų kulkoms“… Ministras J.Olekas nuolankiai išklausė tokias oracijas ir net pats nešė dėžes su medikamentais.

Jeigu A.Brazauską, žodis žodin kartojantį Maskvos kaltinimus Lietuvai dėl „Kavkazcenter“, dar galima suprasti dėl senų įpročių ir praeities inercijos, tai palyginti jaunas sveikatos apsaugos ministras savo uolumu Maskvai stengiasi pralenkti net Premjerą. Tuo labiau kad Maskva visiškai nevertina tokio uolumo ir net nesiteikia atsakyti į Lietuvos valdžios siūlomą pagalbą.

Kelia nerimą, kad tuoj po įvykių Šiaurės Osetijoje Rusijos prezidentas V.Putinas skubiai sukvietė visus NVS šalių vadovus į Kazachstano sostinę. Tai irgi iš tos pačios „naujosios“ V.Putino politikos elementų. Siekiama prispausti nepaklusniuosius NVS viduje besąlygiškai paklusti Maskvai. Pirmiausia padaryti taip, kad NVS šalių jėgos struktūros visiškai paklustų „centrui“. Po tragedijos Beslane vienas geriausiai Šiaurės Kaukazo reikalus išmanantis Rusijos etnologijos ir antropologijos profesorius Sergejus Arutunianas pareiškė, jog pirmiausia jėgos struktūrų atstovai ir specialiosios tarnybos reikalaus dar labiau sustiprinti kontrolę visoje Rusijoje – jie sieks karinės padėties, taip pat ir informacijos kontrolės.

Ir tą pradėjo ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Lietuvos. Visa tai kelia didžiulį pavojų Rusijos kaimynams. Tuo labiau kad vėl atkuto prorusiškos jėgos pačioje Lietuvoje. Štai nušalintasis Konstitucijos pažeidėjas R.Paksas dienraščiuose spausdina mokamas „paklodes“, pavadindamas jas „Laiškai Lietuvai“. Vėl traukiamos nuvalkiotos insinuacijos apie „Mažeikių naftos“ atidavimą „Williams“, netgi prof. V.Landsbergio „neteisėtą“ tapimą Sąjūdžio lyderiu. O dėl „Mažeikių naftos“, tai šie R.Pakso „laiškai“ aiškiai suderinti su jo senais draugais iš „Lukoil“ ir su tais, kurie stovi kur kas aukščiau. Neatsitiktinai „Lukoil“ vadas V.Alekperovas jau pareiškė, kad įsigytų „Mažeikių naftą“, žinoma, jo pasiūlytomis sąlygomis. Ir kodėl gi nesiūlyti, jeigu pats Lietuvos Premjeras tokiems „Luikoil“ planams neprieštarauja. O dėl R.Pakso, tai vertėtų dar kartą priminti apie tai, ką dar gegužės mėnesį kalbėjo dabar Prancūzijoje gyvenantis gerai informuotas rusų politologas Jevgenijus Limanovas, pareiškęs, kad Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka R.Paksui per „Luikoil“ atstovus, „Almax“, pagaliau „laikinai“ paliktą Lietuvoje Rusijos pilietį J. Borisovą yra ne išsigalvojimas, o realybė.

Pagaliau negalima pamiršti rugpjūčio pabaigoje Rusijos prezidento V.Putino surengto iškilmingo Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos priėmimo Sočio rezidencijoje. Po šio susitikimo abu švytintys iš pasitenkinimo „tėtušiai“ pareiškė, jog nuo šiol Rusija ir Baltarusija turės bendrus pinigus, bendras naftą ir dujas, o svarbiausia – bendrus priešus.

Na, o kol kas rusų oligarchas apskundė Šventajam Sostui Lietuvos vyskupus, kurie savo laiške tikintiesiems paragino vertinti kandidatus ne pagal jų dalijamus rinkimų pažadus, o pagal kasdienius darbus ir elgesį. Tokių dalykų Lietuvoje dar nėra buvę! Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

© 2004 "XXI amžius"