Demokratija ir laisvė

Demokratija -gaikiškai tautos valdžia. Ji gimė Atėnuose, kur gyventojai, susirinkę miesto aikštėje, spręsdavo miesto – valstybės reikalus. Vėliau, valstybėms išsiplėtus, gyventojų sukviesti nebuvo galima, o priimti įstatymus valdovai, bent be dalies gyventojų pritarimo, taip pat negalėjo. Romoje iš patricijų buvo sudaroma senių taryba – Senatas, Vokietijoje – Reichstagas, Lenkijoje – Seimas. Jie atstovavo aukštuomenei. Renkami parlamentai atsirado tik XIX a. antroje pusėje, tačiau ir juose nebuvo visų gyventojų sluoksnių atstovų – nebuvo demokratiški. Labiausiai iškreipta buvo vadinamoji socialistinė demokratija, kai deputatus į Aukščiausiąją Tarybą parinkdavo kompartija, o gyventojai tik verčiami balsavo. Panašiai yra ir dabartinėje Lietuvoje. Skirtumas tas, kad kandidatus parenka ne viena partija, bet kelios. Mes balsuojame tik įvairiai skatinami – lankstukais, alaus taurėmis, nerealiais pažadais. Demokratinėje santvarkoje gyventojams turėtų atstovauti visų gausesnių gyventojų sluoksnių asmenys proporcingai jų skaičiui, pavyzdžiui, partijoje yra 2-3 proc. gyventojų, todėl partijos atstovų Seime turėtų būti 2-3 proc. Jei šalyje žemdirbių yra apie 30 proc., tiek procentų Seimo narių turėtų būti žemdirbiai. Analogiškai Seimo narių skaičių reikėtų nustatyti ir kitoms gyventojų grupėms. Išvada: mūsų santvarka ne demokratinė, o partokratinė – valdo partijos (pars – lotyniškai – dalis). Jos demokratines reformas laikytų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimu. Žmogaus teisės nusakomos įstatymais, kuriuos valdantieji sukurpia saviems interesams apginti.

Kas gi yra laisvė? G.Hegelis laisvę apibūdino kaip įsisavintą būtinumą. Šį teiginį ypač mėgo marksistai – jeigu žinosi, kas būtina ir neišvengiama, - esi laisvas. Anot G.Hegelio, laisvi visi prievartaujami piliečiai, laisvi ir kaliniai, jei jie supranta, kad sėdėti už grotų – neišvengiama. Laisvės problemą nagrinėjo ir Imanuelis Kantas. Jis į žmogų žiūrėjo dualistiškai ir teigė, jog egzistuoja tezė (laisvė yra) ir antitezė (laisvės nėra). Tezė yra teisinga galimame mąstyme pasaulyje, moralinėje plotmėje. Antitezė teisinga jutimais suvokiamame pasaulyje, nes žmogus, kaip juslinė būtybė, yra pasaulio dalis ir jį valdo gamtinis būtinumas, priežastingumas, pagrįstas tuo, kas yra. Yra ir liaudiškas laisvės apibrėžimas: ką tu nori, tą ir darai, kaip aš noriu, taip aš darau. Teiginys universalus, jei, jį taikant, nebus pažeidžiami kitų interesai. Jis galimas tik idealios moralės visuomenėje. Tokios pas mus nėra. Išvada – laisvę būtina riboti, neleidžiant ja naudotis blogiui. Ypač svarbu, kad žmogus būtų moralus. I.Kantas „Grynojo proto kritikoje“ kėlė mintį, kad žmogaus moralinis gyvenimas tegalimas pripažinus tris sąlygas: valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievą.

Algirdas MERKEVIČIUS

© 2004 "XXI amžius"