Karas Europai?

Liepos pabaigoje su „Al Qaeda“ siejama grupuotė - Abu Hafso Al Masri brigados - viename iš tinklalapių išplatino gana nemalonų europiečio ausiai pranešimą. Europai skelbiamas džihadas (šventasis karas)! Pagrindiniais taikiniais nurodomi didieji Europos miestai, tad klausimas apie tokio karo “šventumą” atmestinas be išankstinio šios problemos nagrinėjimo.

„Mes priversime drebėti Europos miestus. Mes patvindysime juos krauju. Jūs būsite priversti pajusti jo skonį“, – maždaug tokiais žodžiais yra kreipiamasi į šalis, kurios dalyvauja Irako konflikte.

Taigi ateitis numatoma nekokia. Tai, matyt, tiesiogiai taikytina ir mums, lietuviams. Mūsų karinės pajėgos Irako konflikto zonoje yra nuo pat jo pradžios. Nors jų gausumas, palyginti su kitų šalių pajėgomis, gana menkas, tačiau pats dalyvavimo faktas jau yra pakankama priežastis būti įrašytiems į potencialių teroristų taikinių „sąrašą“.

Štai Filipinai į Iraką buvo atsiuntę nė dešimties žmonių neturinčią logistikos specialistų brigadą, ir tai tapo pakankama priežastimi, kad būtų pagrobti įkaitai filipiniečiai. Mūsų kariai tuo tarpu vykdo realias karines užduotis. Tad pavojaus tikrai esama.

Vienintelė išeitis, galinti mus išgelbėti nuo islamistų keršto, – išvesti karius iš Irako. Bent jau taip reikėtų suprasti tai, kas sakoma minėtame islamistų pareiškime.

Kokia šio griežto pareiškimo priešistorė? Kodėl nuo rugpjūčio privalome būti pasirengę labiau nei iki šiol?

Grasinti Europai visiems gerai žinomas Osama bin Ladenas pradėjo beveik prieš tris mėnesius, kai balandžio 15 dienos įraše, transliuotame per „Al Jazeera“, paskelbė „trijų mėnesių taiką su Europa“. Kitaip tariant, Europai buvo suteikta proga pasirinkti tinkamą sprendimą po viso to košmaro, kuris įvyko Ispanijos traukiniuose.

Niekam ne paslaptis, kaip pasielgė ispanai: jie pakeitė savo vyriausybę, kuri buvo pasiuntusi karius į Iraką, ir šie buvo atšaukti atgal. Pasakykime atvirai – ispanai kapituliavo. (Atmetant politines peripetijas „kodėl?“, „kaip“ ir „už kiek?“ jie ten kariavo, bet paliekant gryną faktologiją.)

Būtent šios sėkmės paskatintas O.bin Ladenas ir paskelbė „trijų mėnesių taiką“.

Tuo tarpu karas su JAV ir toliau intensyviai tęsiamas visuose frontuose: Saudo Arabijoje “galvas medžioja” Abu Musab Zavahirio grupuotei priklausantys kovotojai, Irake vyksta realūs mūšiai, o pačiose Jungtinėse Valstijose ir toliau savo veiklą plėtoja užsikonspiravusios teroristų kuopelės. Jų veiklos interesas labai aiškus – žvalgyba ir stebėjimas, kad reikiamu momentu būtų galima smogti. Ne per seniausiai sučiupto „Al Qaeda“ vyr. „kompiuterininko” namuose rasta daug tokios informacijos.

Tačiau dabar JAV – kietas riešutėlis. Ypač po rugsėjo 11-osios. Sustiprinus imigrantų kontrolę bei reorganizavus žvalgybines institucijas, teroro aktų rengimas tapo gerokai komplikuotesnis. Kitaip tariant, teroro akto parengimas ir įvykdymas Jungtinėse Valstijose reikalauja daug didesnių investicijų, negu kad buvo anksčiau.

Kas kita – Europa. Padidėjus narių skaičiui, atitinkamai sumažėjo sienų kontrolė tiek Sąjungos viduje, tiek išorėje. Nesant tvirtų nusistovėjusių ryšių tarp skirtingų Europos Sąjungos narių žvalgybinių struktūrų, teroristas, patekęs į vieną šalį, beveik nekliudomas gali judėti visoje ES teritorijoje. Kita vertus, prisiminus didžiules musulmonų bendruomenes Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, netenka abejoti, kad jose yra ekstremistinėms grupuotėms priklausančių žmonių, kurie čia gyvena legaliai.

Taigi situacija teroro aktams vykdyti Europoje dabar yra ne ką prastesnė, negu kad ji buvo prieš rugsėjo 11-ąją Valstijose.

Tačiau kam lemta patirti kitą teroristų smūgį?

Kad ne Lietuvai, manau, aišku visiems. Turime per mažą svorį pasaulio politikos vandenyse. Teroro akto parengimo ir įvykdymo „savikaina“ yra maždaug vienoda visoje Europos Sąjungoje, todėl smogiama bus taip, kad būtų kuo daugiau naudos. Štai Ispanija buvo gana rimtas Vašingtono partneris, tad traukinių sprogdinimai prieš rinkimus buvo neabejotinai naudingi „Al Qaedai“.

Pagal Irake tarnaujančių karių skaičių aiškiai pirmauja Didžioji Britanija (9 tūkst. karių). Toliau - Italija (3 tūkst.), Lenkija (2,4 tūkst.), ir Ukraina (1,6 tūkst.).

Lenkijoje ekstremistams veikti tiesiog nenaudinga dėl to, kad tai nauja ir ne pati įtakingiausia ES narė. Juk yra Didžioji Britanija ir Italija, kurios karių pasiuntė gerokai daugiau. Tad efektas pasaulyje būtų tikrai didesnis.

Apie Ukrainą taip pat rimtai kalbėti neverta, nes naudos iš ten įvykdyto teroro akto islamistams būtų mažai. Dar daugiau – daliai Ukrainos politinio elito būtų visai nieko, jei koks teroro aktas būtų įvykdytas, tarkim, Kijeve. L.Kučma užsitikrintų Vakarų paramą, kuri gali sumažėti po jo atvirų koketavimų su Kremliumi. Ukrainos prezidentas nori Maskvos paramos rinkimuose ne ką mažiau nei materialinės paramos iš Vakarų. „Išreklamuotas“ teroro aktas Ukrainoje leistų ir toliau pasauliui deklaruoti jos provakarietišką politiką, tuo pačiu neužmirštant kartkartėmis sutvarkyti reikalus ir su Rusija.

Lieka Italija ir Didžioji Britanija. Pastaroji, kaip teroristų taikinys, yra neabejotinai patraukli. Vien kosmopolitiškas Londonas ko vertas. Tačiau būtent čia ir slypi terorą stabdanti priežastis. Londone veikia šimtai islamiškų organizacijų, tad atviras teroras sukeltų atsakomąjį smūgį iš oficialiųjų Didžiosios Britanijos institucijų pusės. Šios organizacijos būtų išnarstytos po kaulelį, o tai – labai nemaloni procedūra. Būtų prarasti tradiciniai ir jau nusistovėję Islamą reprezentuojantys institutai ir organizacijos, kurios, reikia manyti, vaidina nemažą vaidmenį koordinuojant finansinius srautus iš Vakarų Europos. Tad teroro akto įvykdymas Britanijoje islamistams yra labiau kenksmingas negu naudingas.

Taigi naudojant šį mąstymo modelį Damoklo kardas krinta ant Italijos. Nors vilties, jog jis liks kaboti kaip kabojęs, taip pat yra, nes garsios deklaracijos ir grasinimai dažnai yra tik psichologinio poveikio priemonės. Prieš rugsėjo 11-ąją niekas garsiai nešūkavo.

Valdas KILPYS

© 2004 "XXI amžius"