Lietuva – stebuklų šalis

Vilius BRAŽĖNAS

Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Lipdukas ant jaunuolio krūtinės sutvirtino mano pažiūrą į Baltijos kelio reikšmę šiandien.

Turėjau laimės gyventi tada, kai per Lietuvą į kitas Baltijos šalis nusitiesė pasaulį nustebinęs Baltijos kelias. Pavyko pamatyti jį iš tolo ir iš arti. Prieš penkiolika metų iš tolo jį mačiau televizoriaus ekrane ir laikraščiuose. Iš arti ties šešioliktuoju kilometru (nuo Vilniaus) jį „mačiau“ dalyvaudamas jo 15-ųjų metinių minėjime. Dabar jau stovėjau spausdamas rankas tautiečių, kurie prieš 15 metų patriotų grandinėje spaudė kitų patriotų rankas.

Minėjiman prie šešioliktojo kilometro sukvietė Sąjūdžio ir (pirmųjų okupacijų pogrindžio organizacijos) Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Vilniaus skyriai. Susibūrime dalyvavo ir Lietuvos istorijoje sau žymią nišą iškalęs Lietuvos Antrosios Respublikos faktinis pirmasis prezidentas Vytautas Landsbergis.

Pasaulyje yra nuostabių dalykų. Kai kurie jų vadinami septyniais ar net devyniais pasaulio stebuklais. Kaip vienas dalyvių, stebėjusių Baltijos kelią iš užsienio, turėjau garbės minėjime pasidalyti mintimis. Pareiškiau savo tvirtą įsitikinimą, jog Baltijos kelias yra dešimtasis pasaulio stebuklas. Kitas į jį panašus – Kinijos siena buvo pastatytas vergų. Baltijos kelią per Lietuvą nutiesė pavergtos Lietuvos laisvų širdžių ir laisvų sielų lietuviai. Sava simbolika jis privertė likusį pasaulį sulaikyti kvapą ir pajusti laisvės troškulio jėgą.

Dabar, pasikeitus pasaulio geopolitiniam žemėlapiui ir Lietuvos vietai jame, turėtume kasdien gyventi kvėpuodami Baltijos kelio dvasiniu palikimu, didžiuotis tuo ir kitais mūsų tautos nuostabiais žygiais bei statyti Lietuvos ateitį ant gėrio pamatų. Nes per daug čia ir užsienyje kai kurie tautiečiai lyg ir su pasigardžiavimu kalba ir rašo tik apie tai, kas yra negera ir bloga Lietuvoje. Blogio pasaulyje būta prieš mus ir bus po mūsų. Mūsų tautai pastarojo šimtmečio didžiausias blogis – dešimtmečiais užsitęsusi sovietų okupacija – išnyko…Tai įvyko kovojusiųjų, o ne vien tik blogį skaičiavusiųjų dėka. Tad turime džiaugtis ir didžiuotis tokiais žygiais kaip Baltijos kelias.

Deja, šiandien per daug nepasitenkinimo, per daug dūsavimo, užuot didžiavusis ar subūrus draugus patriotinei veiklai. „Ar dėl tokios Lietuvos buvo stovėta Baltijos kelyje?“ – dažnai lyg iš aukštybių į Lietuvą ir savo tautą žvelgdami klausia garsiakalbiai, tikrai ar tik neva ten stovėjusieji. Sunku pasakyti, kas dėl kokios Lietuvos tada stovėjo. Jei stovėjo prieš pavergtą ir už laisvą nepriklausomą Lietuvą, stovėjo „dėl tokios“, kokia ji yra šiandien. Ar tobula buvo stovėjusiojo mintyse finansinė buhalterija, po 50 metų tautą fiziniai ir dvasiniai žalojusio komunizmo, netobulų žmonių atstatyta Lietuva? Aišku, kad tokie stovėjo ne „dėl tokios“ Lietuvos. Negi kam nors tada kilo mintis, jog, nusimetusi surūdijusias Maskvos grandines, Lietuva staiga per keletą metų turės tokią gerovę, kokią per daugiau nei du šimtmečius sunkiu darbu ir rizikingais verslais sukūrė JAV žmonės? Juk esama skirtumo tarp dienos ir nakties, taip, kaip tarp galimybių laisvai statyti ir atstatyti materialiai komunizmo nuniokotą valstybę, kai tas uždavinys tenka dvasiniai nuskurdintai ir apiplėštai tautai. Nepaisant to, Lietuva padarė stebuklingą pažangą. Tik palyginkime su tuo, kas vyksta Rytuose nuo mūsų. Matyt, Baltijos kelias Lietuvai buvo pagrindinė užtvara nuo blogio iš Rytų.

Be reikalo rimtai klausomės dejonių, kad „nebėra Baltijos kelio dvasios“. Aišku, kad negalima atstatyti istorinių įvykių dvasios kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, kaip senatvėje negalima atstatyti jaunystės dvasios. Tie, kurie laukia neįmanomo, užuot šiandien kūrę patriotinę dvasią dabartinėms aplinkybėms, ko gero, ims dejuoti, kad partizanai šiandien nebesikasa į bunkerius ar kad jaunuoliai nebesusidegina kaip R.Kalanta. Juk šiandien ir partizanai, ir buvusieji tremtiniai, ir jaunimas stovi prieš kitokias kliūtis valstybės pažangai, kovoja kituose frontuose ir turi kovoti atitinkamais ginklais.

Netikėtai sukakties dieną – rugpjūčio 23-iąją šviesiu Baltijos kelio palikimu patikėti padėjo troleibusų stotelėje ant jauno vilniečio krūtinės pastebėtas Baltijos kelio lipdukas. Neiškentęs jaunuolį paklausiau, ar jis stovėjo Baltijos kelyje. „Ne, buvau per mažas“, – paaiškino jis ir su pasididžiavimu pasigyrė, kad jo tėvai tada ten stovėjo. Manau, tai daug ką mums, vyresniesiems, pasako. Padarykime iš to veiksmingas išvadas.

Lietuva yra stebuklų šalis, kuo, deja, ir patys pakankamai nesididžiuojame, ir užsieniečiams nesigarsiname. Ar daug užsienyje girdima apie Kryžių kalno stebuklą? Tame kalnelyje tautinė krikščioniška dvasia kovėsi ir laimėjo prieš tironų buldozerius. Be šv.Kazimiero sarkofago, yra dar Šiluvos šventovė, apie kurią išgirdę stebisi, kad apie ją nėra anksčiau girdėję, net JAV katalikai, Marijos garbintojai. Juk, pagal Lietuvių enciklopediją, Šiluvoje „Švč. Marijos apsireiškimas laikomas pirmuoju žinomu Europoje“. Deja, mažai kam svetur žinoma, kaip stebuklingai Šiluvos šventovė kėlė tautos dvasią virš komunizmo priespaudos miglų, žmonėms nugalint įvairiausias prispaudėjų kliūtis. Ar mūsų partizanų bunkeriai ir kovų keliai nėra pasaulio dėmesio vertas stebuklas? Kur kitur tai rasi? Taip pat, kaip ir per 20 metų išsilaikęs „Katalikų Bažnyčios“ kronikos leidimo stebuklas. Kalbėkime apie tuos ir kitus stebuklus ir atsiremkime į juos šių dienų nusivylimams į patriotinę veiklą paversti. Lietuvai reikia patriotų veiklos, o ne dūsavimų.

© 2004 "XXI amžius"