Tibeto paslapčių pėdsakais Rerichai GPU ir NKVD tarnyboje

Petras KATINAS

Nikolajaus Rericho portretas, kurį 1928 metais nutapė jo sūnus S.Rerichas

Praeituose „Horizontuose“ rašėme apie Trečiojo Reicho vadovų – Hitlerio, Himlerio ir kitų – organizuotą ekspediciją į Tibetą ieškoti tariamos pasaulio ašies, esančios paslaptingojoje Šambaloje. Tačiau nei Dievą, nei velnią netikėję bolševikai kur kas anksčiau už vokiečių nacius susidomėjo paslaptinga šalimi – Tibetu. Tam buvo pasitelkti žinomiausi čekistai, užverbavę garsųjį dailininką ir mokslininką Nikolajų Rerichą. Tiesa, mokslininku jį galima vadinti gana sąlyginai, nes mistikos ir fantastiškų pranašysčių mokslo sričiai nepriskirsi. Iki bolševikų revoliucijos N.Rerichas turėjo tikrojo valstybės patarėjo („statskij sovetnik“) laipsnį, kuris prilygo armijos generolo majoro ir karo laivyno kontradmirolo laipsniui. 1899 metais N.Rerichas baigė Peterburgo universiteto Juridinį fakultetą. Kartu su juo mokėsi ir būsimasis bolševikų vyriausybės užsienio reikalų ministras (tada vadintas komisaru) Georgijus Čičerinas. N.Rerichas susidomėjo Tibetu jau jaunystėje, o Rusijos caras Aleksandras III ir labai įtakingas ministras J.Vittė labai gerai įvertino N.Rericho bičiulio užsienio reikalų ministerijos pareigūno gydytojo tibetologo P.Badmajevo išsamų filosofinį-istorinį traktatą, pateiktą carui. Šį traktatą A.Badmajevas parašė po ekspedicijos į Kiniją, Mongoliją ir Tibetą. Savo pranešime carui jis išdėstė Kinijos, Mongolijos ir Tibeto „taikaus“ prijungimo prie Rusijos imperijos projektą. A.Badmajevas tuo klausimu ne kartą kalbėjosi ir su paskutiniuoju Rusijos caru Nikolajumi II. 1898 metais į Peterburgą atvyko neformalus Tibeto pasiutinys Agvanas Doržijevas (Chambo Agvan Doržijev, kas tibetiečių kalba reiškia „Griaustinio aidas“). Vėliau, po bolševikų revoliucijos, buriatas A.Doržijevas buvo oficialiu Tibeto Dalai Lamos pasiuntiniu Rusijoje. A.Doržijevas dirbo Rusijos, vėliau bolševikų žvalgybai ir nuolat įtikinėjo Dalai Lamą prijungti Tibetą prie Rusijos, kuri esą apginsianti jį nuo anglų. N.Rerichas susipažino su A.Doržijevu 1909 metais. Jau tada, tuoj po vedybų su ekscentriška mistike Jelena Šapošnikova, kuri 1907-aisiais paskelbė turėjusi stebuklingą regėjimą ir jai pasirodęs Mokytojas ugnies angelo pavidalu, o tas Mokytojas buvęs jos vyras, N.Rerichas įstojo į vieną martinistų masonų ložę. Jau būdamas akademikas, jis tapo aktyviu tos masonų ložės veikėju. Tuo metu šioje ložėje atsirado aktyvus bolševikų pogrindininkas būsimasis VČK-OGPU specialaus skyriaus viršininkas Glebas Bokija. Šios masonų ložės nariai labiausiai domėjosi Rytų religinėmis filosofinėmis srovėmis, o N.Rerichas tuo domėjosi ypatingai. Už tai jam net buvo suteiktas okultinis vardas „Fujama“. 1910-1912 metais N.Rerichas daug prisidėjo prie budistų šventyklos statybos Peterburge, išpuošė ją savo freskomis.

1918-aisiais bolševikai konfiskavo Rerichų šeimos turtą. Jis pats tuo metu su šeima buvo Suomijoje. 1918 m. lapkričio 8 d. Stokholme buvo atidaryta personalinė N.Rericho kūrinių paroda. Tada, kaip teigia rusų rašytojas ir publicistas Antonas Pervušinas savo neseniai išleistoje knygoje „Okultiniai NKVD ir SS karai“, N.Rerichą ir užverbavo VČK užsienio žvalgybos skyrius. Čekistų šnipai, įteikę N.Rerichui didelę pinigų sumą, įkalbėjo jį vykti į Vokietiją – mat tuo metu Maskvos bolševikai rengė joje komunistinį perversmą. Todėl manoma, kad čekistai, užverbuodami visame pasaulyje žinomą dailininką ir mistiką, per jį perdavinėdavo vokiečių komunistams instrukcijas ir pinigus. 1920 metais laiške savo bičiulei Teniševai N.Rerichas pats prisipažino, jog čekistai siūlo jam didelius pinigus, kad jis pradėtų leisti Kominterno žurnalą. „Kolčako armija, kurioje tarnavo ir N.Rericho brolis, sumušta, - rašė savo atsiminimuose Teniševa, - ir N.Rerichas peržiūrėjo savo santykius su sovietais bei pasidavė OGPU agentų įkalbinėjimams“. 1920 metų vasarą N.Rerichas su žmona ir sūnumi siunčiamas į JAV, kad savo autoritetu ragintų Vašingtoną pripažinti bolševikų valdžią. Ten jis susitiko su vienu iš galimų kandidatų į JAV prezidentus ir įkalbinėjo jį kuo greičiau pripažinti sovietų režimą, užmegzti glaudžius ekonominius santykius. 1924 metų gruodį N.Rerichas apsilankė sovietų ambasadoje Berlyne ir jam buvo pažadėta visokeriopa parama jo organizuojamai Transhimalajų ekspedicijai, kurią kartu su amerikiečių bendraminčiais organizavo N.Rerichas. Ekspedicijos tikslas – ne vien tik mokslinis, bet Maskvos plano dalis – prijungti prie SSRS Afganistaną ir Tibetą. Tuo pat metu, 1925 metų vasarą, OGPU asmeniniu vyriausiojo čekistų vado F.Dzeržinskio įsakymu, organizavo čekistų ekspediciją į Afganistaną, Indiją ir Tibetą. Tam reikalui buvo skirta 100 tūkst. aukso rublių (600 tūkst. dolerių pagal tuometinį kursą). Ekspedicijos viršininku buvo paskirtas aukštas OGPU pareigūnas A.Barčenko, o komisaru – kitas garsus čekistas J.Bliumkinas. Ši ekspedicija įteikė komunistų partijos VKP (b) politbiurui dokumentą, kuriame buvo sakoma, kad Tibete užmegzti glaudūs ryšiai su Dalai Lamos atstovais ir prie to daug prisidėjo N.Rerichas. 1925 metų rugsėjį Indijos kunigaikštystėje Ladakche, apsimetęs mongolų lama, prie N.Rericho ekspedicijos prisijungė OGPU užsienio skyriaus atsakingasis sekretorius čekistų antrojo rango komisaras Jakovas Bliumkinas.

1926 m. liepos 9 d. N.Rerichas kartu su J.Bliumkinu buvo labai nuoširdžiai priimti vyriausiojoje čekistų būstinėje. Dar daugiau, N.Rerichui buvo išduotas leidimas keliauti po visą SSRS teritoriją, Šiaurės Kiniją ir Mongoliją. „Mokytoją“ priėmė tokie aukšto rango čekistai kaip Bokija, Triliseris, užsienio reikalų komisaras Čičerinas ir švietimo komisaras Lunačiarskis.

Tikriausiai šių susitikimų metu ir buvo numatyta konkreti ir slapta naujos N.Rericho ekspedicijos į Tibetą ir Kiniją užduotis. Štai ką rašė savo dienoraštyje buvęs SSRS generalinis konsulas Kinijoje A.Bystrovas-Zapolskis: „Šiandien ilgai kalbėjausi su Rerichu. Jis papasakojo daug ką įdomaus. Rerichas sakė vežąs nuo budistų mahatmų laiškus Stalinui ir Čičerinui, kuriuose jie teigia, kad dėsią visas pastangas komunizmo ir budizmo sąjungai ir Raudonajai Šiaurės Šambalai įkurti. N.Rerichas sakė, jog Tibeto lamos išpranašavo, kad Tibetas išsilaisvins iš užsieniečių jungo tik Rusijos padedamas. Rerichai taip pat įsitikinę, jog būtina pakeisti nesukalbamą Dalai Lamą ir į jo vietą pasodinti savo žmogų“. Taip ir buvo rengiamasi padaryti. Mat čekistų įkalbėtas iš Tibeto į Mongoliją pabėgo tuomečio Tibeto Dalai Lamos pavaduotojas ir patarėjas dvasiniais klausimais Taši lama, kurio pagalba bolševikai ir N.Rerichas planavo pradėti Tibeto „išlaisvinimo“ žygį. Apie tai savo knygoje „Altajus-Himalajai“ rašė pats N.Rerichas: „Tibeto dvasinis vadovas yra visai ne Dalai Lama, o Taši lama, kurį pripažįsta visi tibetiečiai. Jie laukia jo ir mano pranašysčių išsipildymo“.

Beje, vadinamajame mahatmų laiške Stalinui ir SSRS vyriausybei, kurį į Maskvą nuvežė N. Rerichas, rašoma: „Himalajuose mes žinome jūsų darbus.

Jūs panaikinote cerkvę kaip melo ir tamsos skleidėją. Jūs sunaikinote tą klasę, buvusią prietarų skleidėją. Jūs panaikinote šeimos instituciją – buvusią veidmainystės mokyklą. Jūs sutraiškėte turto kaupėjų stuburą. Uždarėte naktines lindynes. Jūs įrodėte privačios nuosavybės žalą ir pripažinote, kad religija yra liaudies opiumas. (…) Mes siunčiame jums visą mūsų paramą ir žinome, kad Azijos susijungimas įvyks 1928-1931-1936 metais. Sveikinimai jums, einantiems Visuotinės Gerovės keliu“.

Pats N.Rerichas 1927 metais Mongolijoje paskelbtoje knygoje „Bendruomenė“ rašo apie savo pokalbius su didžiaisiais mahatmomis. Štai kelios šios „mokslinės“ knygos citatos: „Galima paklausti, kokius Mokytojo bruožus privalu labiausiai vertinti? Reikia gerbti ir mylėti tą Mokytoją, kuris eina naujais keliais. Šiame kelyje Šiaurės šalies (Rusijos) žmonės puikiai suprato, paskui kokį Mokytoją eiti: jų Mokytojas Leninas žinojo naujų kelių privalumus. Monolitinis mąstymas, bebaimiškumas suteikė Leninui šlovės aureolę. Jo paskutiniosios valandos buvo puikios. Matydami Rusijos netobulumą, vien dėl Lenino turime ją mylėti ir gerbti. Mes matėme Leniną Šveicarijoje. Mūsų žmogus ne kartą su juo kalbėjosi. Mes žinome Markso ir Engelso knygas, o mūsų atstovai irgi ne kartą kalbėjosi su Marksu. Mūsų žmonės aplankė Marksą Londone, o Leniną - Šveicarijoje. Abu jie aiškiai ištarė žodį Šambala ir klausė, kaip atpažinti Šambalos požymius“. Taip rašė Stalinui Tibeto mahatmos ir jiems visiškai pritarė Mokytojas – N.Rerichas.

1933 metais Rygoje buvo paskelbta N.Rericho žmonos Jelenos Rerich knygelė „Nurodymai Vadui“. Joje ši egzaltuota mistikė nupiešė idealaus valdovo portretą. „Būdamas valdžios viršūnėje, turi būti neprieinamas valdiniams, bet tuo pačiu griežtai kontroliuoti visas jų mintis ir darbus. Valdovas privalo žinoti, kad kiekvienas jo pasirodymas turi būti šventė pavaldiniams. Jo paties mintys turi būti neprieinamos visiems žemiau esantiems“.

1934-1935 metais su prancūziškais pasais N.Rerichas surengė dar vieną ekspediciją į Himalajus. Ją įdėmiai sekė Anglijos žvalgyba, jau tada vadinusi N.Rerichą ne „nepriklausomu Taikos Pasiuntiniu“, kaip jis pats ir aplinkiniai titulavo „mokytoją“, o labai pavojingu Kominterno agentu.

Nepaisant to, kad NKVD-KGB archyvuose neva nėra jokių dokumentų apie N.Rericho bendradarbiavimą su čekistais, tai, jog jis buvo NKVD agentas, pripažįsta net sovietinio saugumo „žygdarbių“ istorijas aprašantis rusų publicistas Viktoras Bylinkinas. Jis pažymi, kad N.Rericho nė verbuoti nereikėjo, nes dirbo NKVD savanoriškai. Beje, iki 1938 metų NKVD ir OGPU vertingiausių agentų bylos nebuvo vedamos. Todėl V.Bylinkinas apgailestauja, kad, vėliau, KGB registravo visus savo agentus, šnipus netgi smulkius skundikus ir tai padarė didžiulę žalą sovietų šnipams. Užpildydavo anketas, rašė charakteristikas, vertino pateiktus šnipinėjimo duomenis. Todėl, anot V.Bylinkino, KGB darbuotojai, pabėgę į užsienį, padarė didžiulę žalą sovietinei žvalgybai, nes jie išveždavo su savimi tų dokumentų kopijos.

Praėjus septyniasdešimt metų, KGB šlovinantis savaitraštis „Žvalgybos ir kontražvalgybos naujienos“ apgailestavo, kad Rusija nepakankamai įvertino N.Rericho veiklą, o Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas 2001 metais prakeikė N.Rerichą „už krikščionybės mokslo paniekinimą ir antikrikščioniškos mistikos propagandą“.

© 2004 "XXI amžius"