Neapibrėžtumas
Petras KATINAS
Sovietų Sąjungos gyvavimo laikais buvo labai paplitęs
būdas papirkti žinomus Vakarų pasaulio intelektualus, mokslininkus,
netgi Nobelio premijos laureatus, žurnalistus, rašytojus, kultūros
ir meno veikėjus, politologus, kad tie savo šalių žiniasklaidoje
šlovintų SSRS taikingą politiką, ekonominius laimėjimus, penkmečio
ir septynmečio planus. Tai buvo viena svarbiausių KGB ir SSKP Centro
komiteto propagandinio ir ardomojo darbo dalių. Tas pats kartojasi
ir dabartinėje Rusijoje, ypač atėjus į valdžią prezidentui V.Putinui.
Štai neseniai žinomas JAV politologas Stivenas Koenas amerikiečių
spaudoje paskelbė straipsnį: Putinas priverstas kovoti su chaosu.
S.Koeno straipsnį bemat persispausdino vienas didžiausių Rusijos
dienraščių Komsomolskaja pravda.
Pravartu pacituoti keletą šio propagandinio opuso
sakinių: Pas mus, Amerikoje, prisidengusi terorizmo grėsme, Bušo
administracija ėmėsi nedemokratiškų priemonių, kurios kelia grėsmę
mūsų laisvėms. Bet kokiame kare vyriausybė tampa mažiau demokratiška.
Antrojo pasaulinio karo metu prezidentas Ruzveltas, kuris išties
buvo didelis demokratas, visus amerikiečių japonus sukišo į gulagą.
Visi, kas netingi, dabar kaltina Putiną demokratijos užgniaužimu.
Tačiau būtina pažymėti, jog Putinas atkreipė dėmesį, kad visos problemos
prasidėjo nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tai valdant Jelcinui
prasidėjo dabartinės Rusijos silpnėjimas. Ne Putinas sukūrė visą
šį chaosą, jis gavo jį kaip palikimą. Ne jis sugriovė saugumo sistemą,
ekonomiką. (
) Aš seniai kartoju, kad dabartiniai Rusijos ir Amerikos
santykiai gana keisti. NATO karinės pajėgos priartėjo prie Rusijos
ir ją apsupo. Tai bomba, kuri kada nors vis tiek sprogs. Prisiminkime
M.Saakašvilio kvailiojimus. Jeigu JAV nebūtų padėjusi jam ateiti
į valdžią Gruzijoje, argi jis drįstų grasinti Rusijai karu? Taigi
tokiais savo pasisakymais ir JAV politikos vertinimais S.Koenas
tapo Kremliaus advokatu. Ypač Maskvai ir prezidentui V.Putinui imponuoja
teiginiai, kad SSRS žlugimas buvo didelė klaida bei nelaimė. Tad
V.Putino palyginimas su Ruzveltu, suvariusiu JAV japonus į gulagą,
tiesiog balzamas kagėbistinei Kremliaus administracijai. Iš Rusijos
Valstybės Dūmos tribūnos, jau nekalbant apie žiniasklaidą, be paliovos
liejasi raginimai baigti demokratinius žaidimus. Štai ką rašo
dienraštyje Tribuna rusų rašytojas Sergejus Norka: Rusija turi
visišką moralinę teisę ginti savo nacionalinius interesus. Užsienio
reikalų ministerija privalo oficialiai paskelbti Vakarų vyriausybėms,
taip pat tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip Europos Saugumo
ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), kad jų taikomi dvigubi
standartai nebegalioja. Aiškiau nepasakysi.
Taigi nacionalinių interesų gynimo dingstimi Kremliuje
nuspręsta baigti visų pirma su demokratiniais procesais pačioje
Rusijoje, o vėliau imtis veiksmų, pirmiausia artimiausių kaimynų
atžvilgiu. Aišku, Maskvos taikinyje Baltijos valstybės. Neatsitiktinai
žiniasklaidoje itin pagausėjo publikacijų, kuriose klastojama Baltijos
šalių istorija. Netgi reikalaujama Rusijai atlyginti nuostolius
ne tik už sovietinį laikotarpį, bet ir teigiama, kad jokios okupacijos
iš viso nebuvo. Vėl iš NKVD archyvų ištrauktas teiginys, kad jokios
masinės gyventojų deportacijos į Sibiro gulagus nebuvo, buvo tremiamos
tiktai prostitutės ir kriminaliniai elementai. Tai, žinoma, tiktai
parengiamasis darbas prieš imantis kur kas rimtesnių spaudimo priemonių
Lietuvai. Jau pakankamai aiškiai ir viešai pasakyta, kad dabar svarbiausias
Maskvos uždavinys pasodinti Lietuvoje absoliučiai paklusnią Maskvai
Vyriausybę, vykdysiančią bet kokius Kremliaus nurodymus. Kandidatų
į tokią Vyriausybę Lietuvoje netrūksta.
Tą akivaizdžiausiai parodė rinkimų į Seimą kompanija.
Didžiausias viltis Maskva sieja su R.Pakso, K.Prunskienės ir V.Uspaskich
grupuotėmis. Kiek mažiau vilčių dedama į socialdemokratus ir faktiškai
ištirpusius šioje partijoje socialliberalus. Vienas pagrindinių
R.Pakso koalicijos veikėjų Seimo narys J.Veselka jau atvirai prabilo,
kad reikia glaustis prie Rusijos, išlaidas krašto apsaugai sumažinti
iki pusės procento BVP, nepirkti priešlėktuvinės ir prieštankinės
ginkluotės bei pan. Ir premjeras A.Brazauskas nuolat tvirtina, kad
Rusijos vyriausybės kontroliuojami ekonominiai monstrai Gazprom
ir Lukoil nekelia Lietuvai jokios grėsmės. Tačiau netgi labai
įtakingas JAV laikraštis International Herald Tribune šiomis dienomis
atkreipė dėmesį, kad Rusijos energetinės bendrovės, konkrečiai,
dujų monopolininkė Gazprom, daro Lietuvą vis labiau pažeidžiamą
ir ne tik ekonomiškai priklausomą nuo Rusijos. Kaip pabrėžia International
Herald Tribune, Rusijos energetinis viešpatavimas ne tik Lietuvoje,
bet ir kitose Baltijos bei Rytų Europos pokomunistinėse valstybėse
kelia didelį pavojų net jų savarankiškam valstybingumui. Taip pat
pabrėžiama, jog Lietuva nesiima ryžtingesnių priemonių Gazprom
monopolijai sumažinti ir, nepaisant Europos raginimų pertvarkyti
savo energetikos pramonę, tūpčioja vietoje. Tiesa, retsykiais užsimenama
apie bendro energetikos tilto per Lenkiją statybą, bet užuominomis
viskas ir baigiasi. Neatsitiktinai vis daugiau Lietuvos politologų
įspėja, kad, sistemingai naikinant Rusijoje demokratiją bei agresyvėjant
jos užsienio politikai, energetinė priklausomybė primena besiveržiančią
kilpą ant Lietuvos kaklo. Apie tai kalbėjo Laisvosios rinkos instituto
ekspertas Ramūnas Vilpišauskas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto docentas Vytautas Radžvilas.
Pastarasis pažymėjo, kad Lietuvos valdžia, nekreipdama dėmesio į
energetinio saugumo problemas, atrodo tiesiog apgailėtinai, o jos
pozicija trumparegiška. V.Radžvilas atkreipia dėmesį į tai, jog
daugelis Lietuvos įtakingų politikų netiki tuo, kad neišspręstas
energetinės priklausomybės nuo Rusijos klausimas kelia pavojų nacionaliniam
saugumui. R.Vilpišauskas pasakė dar aiškiau. Jo žodžiais tariant,
Rusija turės galimybę išnaudoti ekonominius ryšius politiniam spaudimui,
o Baltijos šalims tai bus nuolatinė tokio manipuliavimo grėsmė.
Todėl vargu ar turi kokios nors reikšmės pasirašytas
pagrindinių Lietuvos politinių partijų susitarimas dėl svarbiausių
valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 metais.
Pakanka tik pažvelgti, kokios partijos prisijungė prie to susitarimo.
Tai Lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, K.Prunskienės ir
V.Uspaskich partijos, paksininkai. Tačiau jų vadovai ir veikla rodo,
kad tai Maskvos mylėtojai. Kita vertus, kas gali patikėti, kad
tokie asmenys laikysis bet kokio susitarimo. Tuo labiau kad tas
susitarimas gana miglotas. Pavyzdžiui, pasirašytame susitarime neliko
įsipareigojimo iki 2005 metų vidurio Seime ratifikuoti Europos Sąjungos
Konstituciją. Tai aiški nuolaida ES priešininkams, kurių netrūksta,
organizuoti referendumą tuo klausimu. Žinant, kad tokiems referendumo
organizatoriams Maskva pinigų tikrai nepagailės, tai nieko gera
nežada. Be to, deklaracija apie gerus kaimynystės santykius su kaimyninėmis
valstybėmis (Rusija ir Baltarusija), kurios savo veiksmais ir pareiškimais
visiškai nerodo tokių ketinimų, nežinia kam skirta.
Užsienio reikalų ministro Antano Valionio aiškinimas,
jog partijų susitarimas yra signalas mūsų partneriams užsienyje,
kad Lietuvos užsienio politikos tęstinumas išlieka, greičiausiai
tėra tiktai savęs ir visuomenės, bent jau tos jos dalies, kuri akivaizdžiai
mato padidėjusią Rusijos grėsmę, raminimas. Be to, dar visai neseniai
A.Valionis viešai kalbėjo, kad naujų politinių jėgų atėjimas į valdžią
gali turėti ypač neigiamų pasekmių užsienio politikai. Taip pat
negalima neraguoti į tai, kad V.Uspaskich ir K.Prunskienės bendraminčiai,
jau nekalbant apie paksininkus, vengė kalbėti apie santykius su
Maskva ir Lietuvos užsienio politikos tęstinumą.
Užsienio apžvalgininkai atkreipė dėmesį į dar
vieną dalyką, nieko gera nežadantį Lietuvai. Tai ypač pabrėžtinai
šiltas Rusijos prezidento V.Putino sveikinimas Baltarusijos prezidentui
A.Lukašenkai jo 50-mečio proga. Nepaisant to, kad A.Lukašenka tiesiog
šantažuoja Kremlių, reikalaudamas įvairiausių lengvatų ir nuolaidų
- pavyzdžiui, tiekti Baltarusijai dujas už tą pačią kainą kaip ir
Rusijos vartotojams. Rusijos politologė Marina Barinova laikraštyje
Profil paaiškino, kodėl Kremlius ir V.Putinas, nepaisydamas įvairiausių
Baltarusijos batkos išsidirbinėjimų, atleidžia jam viską. Pasak
jos, svarbiausia tai, kad Baltarusija yra pagrindinis Rusijos karinis
placdarmas bei paskutinis ir labai svarbus Rusijos imperinių ambicijų
bastionas. Todėl M.Barinova konstatuoja: A.Lukašenka vienintelė
Rusijos visapusiškos įtakos garantija Baltarusijoje. Pasitrauks
Lukašenka Baltarusija bus prarasta. Tad Maskva, nekreipdama dėmesio
į Vakaruose reiškiamą susirūpinimą padėtimi Baltarusijoje, visokiais
būdais palaiko Minsko režimą. Štai ką per vieną Rusijos televizijos
kanalą pasakė generalinio štabo generolas: Situacija, susidariusi
posovietinėje erdvėje, labai smarkiai pasikeitė. Pirmiausia ne
Rusijos naudai. Baltijos šalys tapo NATO ir ES narėmis. Rusijos
įtaka Gruzijoje ir Moldovoje labai sumažėjo. V.Janukovičiaus (Maskvos
remiamas kandidatas netrukus įvyksiančiuose Ukrainos prezidento
rinkimuose P.K.) perspektyvos tapti Ukrainos prezidentu labai
miglotos. Todėl pagrindinis Rusijos sąjungininkas įtvirtinant jos
saugumą yra Baltarusija.
Esant tokiai situacijai Lietuvos politinių partijų
pasirašytas pareiškimas dėl užsienio politikos tęstinumo dar nieko
nereiškia. Tuo labiau kad tarp pasirašiusiųjų šį dokumentą nemažai
tokių, kurie atkakliai tvirtina, kad iš Rytų Lietuvai nekyla absoliučiai
jokių grėsmių. Be to, kas gi gali patikėti tais politikais, kurie
atvirai deklaruoja savo ištikimybę ir paklusnumą Maskvai? Taip pat
keičia savo kailius po kelis kartus. Deja, tik vienas Tėvynės sąjungos
lyderis Andrius Kubilius atkreipia į tai dėmesį, kad pasirašytame
susitarime visiškai nepaminėtos akivaizdžios grėsmės Lietuvai. Toks
politinis vištakumas gali labai brangiai kainuoti. Seimo pirmojo
rinkimų rato rezultatai parodė, kad A.Kubilius, kalbėdamas apie
kainą, kurią gali prireikti sumokėti Lietuvai už abejingumą valstybės
likimui, buvo teisus. Į Seimą prasiveržė absoliučiai neprognozuojami
asmenys, bet su aiškia promaskvietiška orientacija. Tą pastebi ne
tik mūsų artimiausių kaimynų Latvijos, Estijos, Lenkijos politologai,
bet ir didžiausiose Vakarų sostinėse.
© 2004 "XXI amžius"
|