Rusijos pretenzijos Lietuvai – dūmų uždanga kitam puolimui?

Dėl Rusijos neteisėtų finansinių pretenzijų Lietuvai

Dabartinė oficialioji Rusija, užuot gerinusi santykius su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis, ėmėsi priešingų, dabar jau finansinio gąsdinimo veiksmų. Vėl, kaip ir SSRS žlugimo išvakarėse, skaičiuojamos užkariautojų „investicijos“ buvusiose okupuotose valstybėse ir tikimasi primesti joms dalį SSRS tarptautinių skolų. Tų pretenzijų nepripažino jokios tarptautinės institucijos, jau nekalbant apie pačias Baltijos valstybes, patyrusias sovietinį kolonializmą. Okupanto rizika, jeigu jis ką nors stato užimtose žemėse, net jei manytų, kad užėmė amžiams. Taigi dalykas buvo baigtas jau prieš dvylika metų. Todėl dabartinis tuščias triukšmas ir vandens drumstimas turi kažkokias kitas politines priežastis bei tikslus.

Imame Lietuvos atvejį ir matome specialiai parinktą laiką. Galbūt naujoji Rusijos monokratija (ir KGB-kratija) tikisi Lietuvoje atsirasiant prorusišką, vasalinę Vyriausybę, kuri nesiskaitytų su 1992 m. birželio 14 d. tautos referendumo valia dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo ir sutiktų su tariamu „nuliniu variantu“. Pagal jį SSRS žala Lietuvai būtų prilyginta „žalai“, kurią imperijai neva padarė Lietuvos išsivadavimas, o Danija, pavyzdžiui, galėtų laukti Vokietijos pretenzijų už okupacijos metais ten pastatytas kareivines.

Vis dėlto Vakarų pasaulis, nors Rusijos valdžia ten susiranda širdies draugų, dar ne visai dezorientuotas. Todėl triukšmingi okupanto pretenzijų pareiškimai buvusiai okupuotai valstybei, dešimtą sykį bukai neigiantys visuotinai pripažintą okupacijos faktą, gali būti reikalingi ir kitokiu tikslu – kaip dūmų uždanga kitam puolimui.

Kaip tik dabar Rusijos valdžia pareiškia reikalavimus revizuoti jos bei Europos Sąjungos suderintą ir pasirašytą sutartį dėl jau palengvinto tranzito per Lietuvą. Pasigirsta posakių, už kurių matomas senas hegemoniškas noras primesti Lietuvai ilgametę karinio tranzito sutartį, tai yra, strateginę kilpą. Nesiliauja pretenzijos ir į Lietuvos oro erdvę, kurią, kaip savo interesų zoną, norėtų „saugoti“ patys jos pažeidėjai. Turime pasikliauti sąjungininkais, kurie nesileis į naują Molotovo-Ribentropo paktą, tačiau ir pareikalauti iš savo politinių partijų, pretenduojančių į valdžią, aiškių išankstinių atsakymų.

Vytautas Landsbergis,

Europos Parlamento narys

© 2004 "XXI amžius"