Neatskyrė geležinė uždanga,
neskiria vandenynas
Algimantas ZOLUBAS
|
Juozas Eretas
|
Čikagoje gyvenantį inžinierių Algį Liepinaitį
atpažinčiau tik pagal nuotrauką ir iš balso, nes nesu jo matęs,
nors draugystė, virtusi bičiulyste, tęsiasi dešimtmetį. Su juo susirašinėjame,
jis man prenumeruoja Draugą, atsiunčia kitus Amerikos lietuvių
leidinius, o telefonu paskambina labai dažnai. Bičiuliui rūpi Lietuvos
kultūros, politikos, ekonomikos, turizmo reikalai, todėl nesitenkina
spaudos, radijo, televizijos bei interneto paslaugomis, bet, turėdamas
savo ambasadorius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje,
savo žinias papildo, per juos veikia. Jo pavardė pastebima Amerikos
lietuvių ir Lietuvos spaudoje. Prieš pasakodamas apie mano neakivaizdinę
pažintį su Algiu, turiu paminėti kitą pažintį su profesoriumi
Juozu Eretu, deja, taip pat neakivaizdinę ir jau po profesoriaus
mirties.
Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio
stotyje mane kažko paklausė moteris, kalbėjusi neblogai lietuviškai,
tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti
Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai
kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje profesorius J.Eretas.
Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos respublikos spaudos bei
tos kartos ateitininkų, angelaičių, sportininkų. Dar žinojau, kad
J. Eretui su šeima 1941 metais pavyko pasitraukti į Vakarus. Pastebėjusi
mano itin didelį susidomėjimą profesoriaus likimu bei veikla užsienyje
ir man pasiūlius artimiau su ja susipažinti, moteris sutiko, prisistatė
esanti Doris Oberviler, psichologė. Profesorius J.Eretas ją supažindinęs
ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir
kartais randanti galimybių atvykti į Lietuvą kaip turistų grupės
vadovė. D.Oberviler iš savo akiračio nebepaleidau (iki šių dienų).
Kitais metais, atvykusi su turistų grupe, ji man atvežė ir slapčia
perdavė J.Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą
jo 75 metų sukakties proga knygą Didysis jo nuotykis (Prof. J.
Eretas tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios
galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki
mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas lietuviška Trispalve),
asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį
kaupiau žinias apie profesorių, D.Oberviler dėka susipažinau su
Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje J.Ereto vaikais
Laisve, Birute, Julija ir Juozu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą Katalikų
pasaulis (1990 12 19).
1995 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos ryte perskaičiau
dienraščio korespondento Algio Vaškevičiaus pokalbį su A. Liepinaičiu,
inžinieriumi iš JAV, iš kurio sužinojau, kaip šis Amerikos lietuvis,
organizavęs J.Ereto studijos Užmirštieji baltai vertimą į penkias
kalbas ir ją išplatinęs, padėjo pasauliui sužinoti apie Baltijos
trijų šalių okupaciją. Gavęs iš laikraščio A.Liepinaičio adresą,
jam pasiunčiau savo rašinį Katalikų pasaulyje. Netrukus iš A.Liepinaičio
gavau laišką ir albumą su J.Ereto laišku A.Liepinaičiui, su pastarojo
susirašinėjimo su vertėjais, rėmėjais bei leidėjais kopijomis. Taip
susipažinęs su Lietuvos ryto publikacija bei atsiųstu didelės
apimties albumu, susipažinau su tauriu, veikliu, vien Lietuva gyvenančiu
patriotu.
A.Liepinaitis gimė Kaune. Būdamas keturiolikos
metų, 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Hanau lietuvių
gimnazijoje, dirbo karinėje srityje. Ten išgyvenęs trylika metų,
išvyko į JAV, kur Ilinojaus technologijos institute įgijo inžinieriaus
išsilavinimą. Iki Lietuvos išsilaisvinimo, nors gyveno laisvose
šalyse, Algis vengė viešumos, gerus darbus Lietuvai darė tyliai,
nes nenorėjo pakenkti tėvynėje likusiai motinai bei kitiems artimiems
giminaičiams.
Kai geležinė uždanga dengė sovietų okupuotų kraštų
gyvenimą, kai pavergtų tautų šauksmas pro tą uždangą prasiskverbti
negalėjo, reikėjo, kad Vakaruose kas prabiltų į laisvų valstybių
galiūnių sąžinę, atskleistų XX amžiuje tarpstančią pačią tikriausią
vergiją, sukeltų jos panaikinimo siekį. Toks balsas atsirado Šveicarijoje
- Bazelyje. Šveicaras profesorius J.Eretas iškilus Lietuvos ir
Šveicarijos mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo
universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas
ir garbės narys, literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas,
JAV lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys, visuomenės veikėjas,
Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas,
pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris, uolus Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo skatintojas paskelbė studiją Užmirštieji
baltai. Gal siekdamas, kad apie tris pavergtas Baltijos šalis sužinotų
didesnis skaitytojų ratas, o gal nujausdamas, kad studija bus verčiama
į kitas kalbas, nors beveik visi profesoriaus raštai rašyti lietuviškai,
šią studiją parašė vokiečių kalba. Ir nesuklydo. Studija, pakliuvusi
A.Liepinaičiui, nebeišslydo, o jo rūpesčiu 19721975 metais buvo
išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų kalbas. Tik
į kinų kalbą išversti nebepavyko, nors profesorius tokį pageidavimą
buvo išreiškęs. Vien vertimų ir leidybos neužteko: reikėjo, kad
studija pakliūtų į įtakingų politikų, kongresmenų, žurnalistų rankas.
Ir su šia užduotimi A.Liepinaitis sėkmingai susidorojo: per Amerikos
lietuvių tarybą (ALT), Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą
(VLIK) bei kitais būdais studija pasiekė Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacijos konferencijas Helsinkyje, Belgrade, Madride, Vienoje.
Po devyniais užraktais sovietų slepiamo Molotovo-Ribentropo
gėdingo suokalbio išviešinimas politinėje erdvėje sukėlė sprogusios
bombos efektą. Reikia pripažinti, kad ir trys Baltijos šalys apie
slaptą klastingąjį sandėrį nežinojo, o sužinoję turėjo vargo, kol
sovietams įrodė (jau padedant Vakarams), kad toks tikrai buvo. Istorikai
ir politikai dar nėra įvertinę, kokį žygdarbį Lietuvos laisvinimui
atliko vienas kitatautis ir vienas lietuvis, kurių protai ir širdys,
vaduodami Lietuvą iš nelaisvės namų, veikė išvien.
Užmirštųjų baltų kelionė į Lietuvą užtruko gerokai
ilgiau, nei studijos vertimas į kitas kalbas ir platinimas užsienyje.
Studiją lietuvių kalba tik 2001 metais trijų tūkstančių egzempliorių
tiražu išleido leidykla Naujasis amžius (laikraščio XXI amžius
leidėja). Tiek vertimu į lietuvių kalbą, tiek leidyba labiausiai
rūpinosi ir pinigais rėmė A.Liepinaitis. Dera pridurti, kad jo rūpesčiu
1975 metais išleista Vincento Brizgio knyga apie tikinčiųjų sąlygas
Lietuvoje.
A.Liepinaitis, norėdamas J.Eretą, kaip Lietuvos
laisvinimo šviesuolį, įamžinti, Šveicarijai už taurų jos sūnų atsidėkoti,
dėjo pastangas išleisti Lietuvoje pašto ženklą su profesoriaus atvaizdu:
rašė į spaudą, per šių eilučių autorių surado dailininką, kuris
sukūrė tokio ženklo projektą ir suvenyrinį voką. Tačiau sustabarėjęs,
sovietinių nuostatų neatsikratęs Lietuvos paštas atsirašinėjo, delsė.
Tik kai A. Liepinaičio paskatinimą palaikė Pasaulio lietuvių bendruomenių
Seimas, kai jis kreipėsi į šalies vadovus, pašto ženklas su J.Ereto
atvaizdu pasirodė.
Apsilankęs 1995 metais Lietuvoje, A.Liepinaitis
susipažino su istoriniu bei kultūriniu paveldu, buvo sužavėtas ir
apstulbęs matydamas, kokius neįkainojamus turtus turi Lietuva. Išsivežė
iš Lietuvos tam tikrą kartėlį, kad lietuviai, turėdami didingą ir
garbingą tautos istoriją, išlikusius paminklus, tarsi kokie šykštuoliai
jų nerodo pasauliui. Šiluva Vatikano pripažinta pirmojo Švenčiausiosios
Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Europoje, pilys ir jų griuvėsiai
palei Nemuną, architektūros šedevrai bažnyčios, Kryžių kalnas, Gedimino
ir Kauno pilių griuvėsiai, Trakų pilis, vienas seniausių Europoje
Vilniaus universitetas, Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis turėtų
patraukti turistus iš viso pasaulio, tačiau dėl turistinių organizacijų
sąstingio bei aplaidumo, informacijos stokos pasaulis apie juos
nežino. Lietuvių kalba, žinoma, rasime kartais ir stambius leidinius,
albumus, tačiau turistams reikalingi nedideli leidinėliai (lankstinukai)
užsienio kalbomis. Tokių leidinėlių tautietis neaptiko.
Sužavėjo Algį Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis,
todėl nieko nelaukdamas pasirūpino išleisti spalvotus lankstinukus
apie jį net penkiomis kalbomis. Ir štai kelių metų patirtis parodė,
kad vienuolyno lankytojų srautas ženkliai išaugo. Pažaislį dabar
garsina ir vasaros koncertai po atviru dangum, kuriuose dalyvauja
iškiliausi atlikėjai. Prie šių renginių savo paskatomis taip pat
A.Liepinaitis prisidėjo. Jam dar kilo idėja sukurti vaizdo juostą
apie Pažaislį. Tad surado aukšto lygio vaizdo juostų režisierę Nijolę
Baužytę ir operatorių Virgilijų Kubilių, kurie užsakymą profesionaliai
įvykdė, sukūrė filmą Pažaislio idilės. Filmą per Lietuvos televiziją
jau matė mūsų žiūrovai, turėjo progą su juo susipažinti ir lietuviai
Amerikoje. Šiuo metu filmas įgarsinamas anglų kalba.
Gal pačiam atkreipus dėmesį į netašytų akmenų
bruko taką į Gedimino kalną, gal nugirdus turistų nusiskundimą,
A.Liepinaičiui kilo idėja įrengti į kalną keltuvą (Kauno funikulierių
pavyzdžiu). Jis kreipėsi tiesiogiai ir per spaudą į premjerą A.
Brazauską dėl keltuvo įrengimo. Geras pasiūlymas buvo priimtas,
pagal Lietuvos užsakymą šveicarų firma keltuvą turistams įrengė.
Šiandien moderniu keltuvu jau naudojasi ne tik vyresnio amžiaus
žmonės.
Rūpi tautiečiui ne tik kultūrinio ir istorinio
paveldo bei inžineriniai dalykai, jis nori, jog Lietuvoje plėtotųsi
verslas, prekyba su užsieniu. Pastebėjęs, kad JAV parduotuvėse galima
rasti latviškų ir lenkiškų produktų, o lietuviškų nėra, Čikagoje
2000 metais apsilankius Lietuvos užsienio reikalų ministrui A.Saudargui,
pastarąjį inžinierius prirėmė klausimais, kodėl Amerikoje negalima
nusipirkti lietuviškų konservų, kumpio, sūrio, skilandžio, šokolado
gaminių, saldainių (prieš Antrąjį pasaulinį karą tokius produktus
Lietuva eksportavo). Anot A.Liepinaičio, gal kinų bitės tokį patį
kaip ir lietuviškosios medų neša, tačiau Amerikos lietuviai iš patriotizmo
už lietuvišką medų mokėtų dvigubai brangiau. Negavęs iš ministro
aiškaus atsakymo, jis pasitelkė ekonomistus ir verslininkus, išsiaiškino
priežastis, spaudoje įvardijo Lietuvos prekybininkų aplaidumą. Kai
tik lietuviški produktai Čikagoje pasirodė, iškart bičiulis šių
eilučių autoriui telefonu pranešė, kad juos jau skanauja.
Ne tik įvardyti dalykai tautiečiui rūpi: jis išgyvena
dėl trapios mūsų demokratijos, džiaugiasi meno meistrų bei sportininkų
pasiekimais, už aplaidumą pabara, gerą iniciatyvą pastebi, paremia,
randa būdus paskatinti, atsidėkoti.
Nuo Lietuvos A.Liepinaičio nepajėgė atskirti geležinė
uždanga, o jai sugriuvus, regis, neskiria ir vandenynas; gyvena
Amerikoje, o veiklos pėdsaką palieka Lietuvoje.
Ar paseks tauraus tautiečio pavyzdžiu trečioji
lietuvių išeivių banga?..
© 2004 "XXI amžius"
|