Rusija po Beslano Priešų paieškos

Antanas UOSIS

Vladimiras Putinas, demonstruodamas savo užuojautą, dalyvavo pamaldose žuvusiems įkaitams atminti

Moteris per laidotuves verkia prie Beslane žuvusių seserų karstų

Kruvina mokslo metų pradžia Šiaurės Kaukaze skambiu aidu nuvilnijo per Rusiją ir privertė krūptelėti visą pasaulį. Sotūs demokratiški vakariečiai buvo priversti prisiminti tokią nepatogią Čečėnijos problemą. Tiesa, įkaitų dramos sumaištyje šimtų vaikų žudynės nesukėlė didesnės užuojautos vaikams čečėnams. Greičiau atvirkščiai – nekaltų aukų fone vis stipresni tapo kaltinimai „tarptautiniams teroristams“. Bet kur buvo ši pasaulio visuomenės užuojauta tada, kai dviejų karų ugnyje žuvo 250 tūkst. Čečėnijos gyventojų, iš jų 32 tūkst. vaikų?

Rusijos vadovas net ir nepagalvojo, kad su čečėnų sukilėliais galima vesti kokias nors derybas. Jo sparnuotas posakis apie banditų skandinimą išvietėse puikiausiai iliustruoja sovietinio žmogaus su kariniu munduru psichologiją. Beslano įvykiai nepakeitė jo mąstymo. Nutaisęs liūdną miną, jis pabrėžtinai graudžiai postringavo apie Rusijos silpnumą, kai kažkokie mistiniai priešai nori nugnybti riebiausias Rusijos dalis ir išsidalyti visą „deržavą“. Paskubėjusi paskelbti čečėnų sukilėlius tarptautiniais teroristais, Rusijos valdžia jau prigrasino smogsianti smūgius terorizmo lizdams, kad ir kur jie būtų.

Rusijos prezidentas, mėgstantis pakalbėti apie padėties normalizavimą Čečėnijoje ir čečėnų pasipriešinimo vadovų likvidavimą, dažnai kalba ir apie tai, kad čečėnų kovotojai jau sumušti ir užspeisti į kampą. Pasirodo, į kampą užspeista aukščiausioji Rusijos valdžia su V.Putinu priešakyje. Atkaklus nenoras pažvelgti į Čečėnijos problemą kitaip, nei okupacinės kariuomenės praporščiko akimis, neleidžia pripažinti savo pralaimėjimo.

O pralaimėjimas akivaizdus. Nors kalbama apie padėties normalizavimą ir taikų kuriamąjį darbą, iš tikrųjų iki to dar toli. Ką tik buvo išrinktas dar vienas promaskvietiškas Čečėnijos vadovas, gegužę palaidojus jo pirmtaką, žuvusį nuo bombos sprogimo. „Sunaikinti“ čečėnų sukilėliai net ir nemano pasiduoti – priešingai, prieš kelis mėnesius jie surengė akiplėšiškus reidus į kaimyninę Ingušiją ir patį Grozną, tuo sukeldami promaskvietiškos milicijos paniką. Karas persimetė į pačią Rusiją, kur dažni tapo sprogimai stadionuose, metro traukiniuose ir net keleiviniuose lėktuvuose.

V.Putinas šią tragediją paaiškino savaip. Ir savaip ja pasinaudojo. Jo garsioji rugsėjo 13-osios kalba jau dabar vertinama kaip grįžimas į senąjį rusiškąjį totalitarizmą. Nesvarbu, kad jis dabar vadinamas prezidentine valdžios vertikale. Rusijos lyderis nedelsdamas pasinaudojo Beslano tragedija naikindamas paskutinius demokratijos likučius. Po „Nord-Osto“ tragedijos iš posto atleistas vieno TV kanalo vadovas, išdrįsęs parodyti daugiau negu jam buvo leista. Šįkart atleistas „Izvestijų“ dienraščio redaktorius, kurio vienintelė kaltė buvo didžiulės aukų nuotraukos.

Galima suprasti Kremliaus vadovo susierzinimą. Juk informacija buvo smarkiai dozuojama. Šįkart konflikto vietos nepasiekė nė vienas valdžiai bent kiek pavojingesnis (suprask – sąžiningesnis) Rusijos žurnalistas. Vienas jų buvo suimtas Maskvos oro uoste, sugalvojus nereikšmingą priekabę. Kita žurnalistė, sugebėjusi įsėsti į lėktuvą, skrendantį į Rusijos pietus, buvo „pavaišinta“ keistoka arbata, po kurios atsidūrė ne Osetijoje, o reanimacijoje. Rusai su nuoskauda šnabždasi, kad net Vakarų žiūrovai galėjo savo TV ekranuose sužinoti ir pamatyti daugiau negu jie patys. Beje, niekas taip ir nepamatė tos vaizdo kasetės su pagrobėjų reikalavimais. Vietoj jos, praėjus keletui dienų po šturmo, parodyta „dokumentinė“ medžiaga apie grobėjų žiaurumus. Žinoma, juk reikia paaiškinti širdgėlos sugniuždytiems žmonėms, kodėl įkaitų išlaisvinimo operacija, kaip ir Maskvos teatre, pavirto paprasčiausiomis skerdynėmis…

Bet kodėl kovą su terorizmu turi simbolizuoti Rusijos regionų tiesioginio renkamumo pakeitimas tų vadovų skyrimu iš centro? Negi dėl to, kad viskas priklausys nuo Kremliaus šeimininko, bus daugiau tvarkos? Tuo sunku patikėti. Jau šį kartą Šiaurės Osetijos vadovai pasirodė esą klusnūs centro valios vykdytojai. Jie neišdrįso (pabijojo, o gal jiems nebuvo leista) pradėti derybų su įkaitų grobėjais. Čia didvyriu tapo buvęs Ingušijos vadovas (iš valdžios Kremliaus išstumtas už sunkų nepriklausomą charakterį) generolas Auševas. Jis buvo vienintelis, nepabūgęs nueiti pas grobėjus. Ne tik nuėjo, bet ir po to iš mokyklos išsivedė 26 vaikus!

Kai senstantis ir ligotas pirmasis Rusijos prezidentas B.Jelcinas pradėjo ieškoti sau įpėdinio, jis premjeru paskyrė mažai kam žinomą peterburgietį V.Putiną. Tada beveik niekas netikėjo, kad jis galėtų tapti Rusijos prezidentu. Daugelis tuometinių politikos „sunkiasvorių“ jo net nelaikė rimtu priešininku. Tačiau rimti imidžo kūrėjai rado būdą, kaip žaibiškai paversti tuometinį premjerą populiariausiu šalies politiku. Tam tereikėjo laimėti nedidelį karą. Ar pamenate? Kaip tik 1999 metų vasarą nuaidėjo gyvenamųjų namų sprogimai Rusijos miestuose, o Rusijos armija pradėjo antrąjį Čečėnijos karą. Mažas karas buvo laimėtas, o V.Putinas jau laimėjo dvejus prezidento rinkimus.

Todėl Rusijos prezidentui net nepatogu prisipažinti, kad karas, padėjęs jam laimėti šalies vadovo postą, beviltiškai pralaimėtas. Ir sunkumų kyla ne dėl Basajevo ar Maschadovo. Tragedijos šaknys žymiai gilesnės. Neužtenka paskirti marionetinės Čečėnijos vyriausybės vadovu kokią Maskvos marionetę. Neužtenka vien sunaikinti čečėnų pasipriešinimo vadovų. Juk į jų vietą ateis nauji vadai. Jaunesni ir aršesni. Jau šiandien partizanų būriams vadovauja jaunuoliai, kurie per pirmąjį Čečėnijos karą (1994-1996) buvo dar vaikai… Karo nuniokotame krašte tvyro klaiki neviltis ir netikrumas dėl rytdienos. O kur dar kraujo keršto papročiai. Patys rusai pripažįsta, kad tartis su kažkada prorusiškų abchazų pusėje su gruzinais kovojusiu Š. Basajevu nėra jokios vilties. Juk per rusų lėktuvų bombardavimus dar 1995 metais žuvo 17 artimiausių jo giminaičių.

Rusijos valdžia aiškiai pasimetusi ir įsiutusi. Įsiutusi, nes jaučia savo bejėgiškumą. Ji neužtikrina savo piliečių saugumo, o ekonomikos progresas ir gerovės pažadai laikosi ant kol kas aukštų pasaulinių naftos ir dujų kainų. Kol JAV užstrigusi Irake, šios kainos auga. Bet kas atsitiks, jei šie gamtos turtai atpigs?

Rusijos valdžia neturi ko pasakyti savo žmonėms. Bandymai juos konsoliduoti ieškant priešų šalies viduje jau nerezultatyvūs. Na, kiek galima kaltinti dėl netvarkos valstybėje įžūlius oligarchus ar nepaklusnią žiniasklaidą! Daugelis tokių oligarchų senokai pasislėpė užsieniuose, kiti jau kalėjimuose. Likę turčiai tapo klusniais valdžios čekistų valios vykdytojais. Ir žiniasklaida senokai tapo valdiška. Keletas mažų nepriklausomų savaitraščių valdiškos žiniasklaidos jūroje – tik demokratijos parodija.

Bet ir po to rusų gyvenimas nepagerėjo. Todėl Rusijos valdžia ėmė ieškoti priešų užsienyje. Su didžiaisiais Vakarų partneriais, bičiuliais Džordžu, Toniu ar Gerhardu pyktis kažkaip nepatogu. Ir neapsimoka. Todėl patogiau tokių priešų ieškoti tarp mažesnių kaimynų, ant kurių galima išlieti savo įniršį ir bejėgiškumą. Tokiais atpirkimo ožiais jau senokai tapo Baltijos šalys. Visą nepriklausomybės laikotarpį nesiliaujama jas kaltinti dėl neva pažeidinėjamų rusakalbių kolonistų teisių. Dažniausiai tokia kritika būdavo adresuojama Latvijai ir Estijai. Tačiau paskutinėmis savaitėmis kritikos vektorius pasikeitė. Daugiausiai kritikos jau susilaukia Lietuva.

Rusijos valdžiai šiuo metu labai svarbu atitraukti savo piliečių dėmesį nuo neišspręstų vidaus problemų (kolonijinis karas Šiaurės Kaukaze, iš to kylanti teroro išpuolių grėsmė, sumindyti demokratijos likučiai šalyje, žemas pragyvenimo lygis, valstybinio kapitalizmo kūrimas, nesiderinantis su jokiais rinkos dėsniais). Tikriausiai dėl to energingai forsuojamas Lietuvos – terorizmo globėjos – įvaizdžio kūrimas. Iš įvairių televizijos kanalų susilaukiame priekaištų dėl čečėnų interneto svetainės veiklos. Kas, kad svetainė jau uždaryta, bet didelio regioninio Rusijos TV kanalo žurnalistas neraudonuodamas aiškina, kad čečėnus (suprask, teroristus-vaikų žudikus) remia pats Lietuvos prezidentas, o svetainė neva išlaikoma iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų.

Iš tokių nesąmonių galima būtų tik pasijuokti, jei tai būtų tik nemalonus epizodas „ypač gerų“ Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių fone. Bet einama ir toliau. TV žiūrovams aiškinama, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės pačios pasiprašė priimamos į SSRS sudėtį 1940 metais! Taip bandoma nuneigti Molotovo-Ribentropo sąmokslą. O tas pats čečėnų globėjų kritikas neraudonuodamas pareiškia, kad Lietuvos valstybės niekada ir nebuvo, nes viskas, kas susiję su Lietuvos vardu, padaryta slavų. Slavais (t.y. rusais) buvo netgi Lietuvos didieji kunigaikščiai… Atseit visa Lietuvos istorija yra išgalvota ir sumeluota.

Neverta ginčytis su šiais šovinistiniais kliedesiais. Bet skaitytojui būtina paaiškinti, kad tokias pasakas apie nuo seno rusišką „Šiaurės vakarų kraštą“ dar XIX amžiuje pasakojo cariniai istorikai. Šiandien tokias fantazijas labai mėgsta kartoti baltarusių intelektualai, bešnekantys sava kalba tik su saujele bendraminčių. Jei tikėsime jais, baltarusiai buvo ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Vytautas.

Kol mūsų valdžios vyrai bando nuspręsti, kaip reaguoti į tokias akivaizdžias rusų veikėjų provokacijas, Kremliaus strategai smogia kirtį po kirčio. Dabar jau rašoma apie lietuvius narkotikų kurjerius. Turbūt nereikia būti VSD vadovu, jog suvoktum, kad ši antilietuviška isterija yra sąmoningai suplanuota ir labai kryptinga. Nereikia būti VRM šefu, jog suvoktum, kad privačių TV kanalų Rusijoje jau nėra, todėl net ir įžūliausias žurnalistas neišdrįstų kalbėti apie mus nesąmonių, negavęs savo vadovų palaiminimo.

Tačiau mūsiškiai tyli, žadėdami kažkokią „griežtą reakciją“. Vargu ar užteks drąsos protestuoti mūsų valdžiai, krečiamai rinkimų karštinės ir gyvenančiai paskutines savo dienas. Tikrai apmaudu, kad nūdienos Lietuvos valdžios olimpe nėra politinės figūros, savo dydžiu prilygstančios prof. V.Landsbergiui. Jo šmaikščios ir konstruktyvios replikos Rusijos adresu net šiandien mūsų seimūnams ir ministeriams yra nepasiekiamos diplomatijos ir drąsos aukštumos.

Neverta tikėtis, kad Rusija šį triukšmą sukėlė tik norėdama nukreipti savo žmonių dėmesį. Gal tai ir susiję su mūsų bandymu vėl pareikalauti išduoti Medininkų žudynių vykdytojus. Tas pats europarlamentaras prof. V.Landsbergis labai laiku priminė Rusijai, kad, kovojant su terorizmu, negalima naudoti dvigubų standartų. Jei jau kovojate su teroristais, tai atiduokite omonininkus. Galima įsivaizduoti, kaip akimirkai pašiurpo žmogžudžiai, išgirdę tokią naujieną…

Tautą galima konsoliduoti, sukūrus kokį nors priešo fantomą. Atrodo, kad rusus vienijančia grėsme galime tapti mes, baisieji lietuviai. Skamba kraupokai, bet šiame pasakyme slypi dalis tiesos.

Tuo tarpu rusams belieka dūsauti, kad jos valdžioje nėra generolo de Golio. Priminsime skaitytojams, jog šis žmogus išgarsėjo tuo, kad prisiėmė asmeninę atsakomybę ir užbaigė karą Alžyre. Toje šalyje viskas buvo labai panašu į šiandieninę Rusiją. Daugelis prancūzų laikė Alžyrą, užkariautą XIX a. viduryje, ne kolonija, o paprasčiausiu Prancūzijos departamentu. Karas su sukilėliais prancūzų armijai buvo sėkmingas, tačiau arabų partizanai, nepajėgdami nugalėti okupantų mūšio lauke, griebėsi teroro. Prasidėjo prancūzų pjautynės. Generolas de Golis vienu mostu baigė pergalingą, tačiau beprasmį kolonijinį karą. Tiesa, po to jis susilaukė didelės dalies prancūzų nacionalistų (juos atitinka V.Žirinovskio „deržavininkai“) prakeiksmų ir net grasinimų. Bet ir šiandien Prancūzija palaiko gana normalius santykius su šia savo buvusia kolonija. O dėkingi generolo palikuonys pripažįsta, kad, pratęsus tą karą iki begalybės, Alžyrą gal ir būtų pavykę išlaikyti, tačiau šiandien pačioje Prancūzijoje musulmonų būtų ne penktadalis, o kokia pusė gyventojų…

EPA-ELTA nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"