Bėda viena nevaikšto

Petras KATINAS

Prieš pat antrąjį rinkimų ratą keli neišsižadėję principų Lietuvos bolševikai, kokių nedaug jau teliko net pačioje Rusijoje, savo bičiulių pakviesti, buvo nugabenti stebėti Baltarusijos parlamento „rinkimų ir referendumo“. Vienas jų, buvęs Seimo narys, Šiauliuose vis dar sėkmingai profesoriaujantis Mindaugas Stakvilevičius (sakoma, kad jo ten visi klauso – ir studentai, ir dėstytojai, ir net vadovybė) kartu su kitais brangiais svečiais iš užsienio buvo pakviestas net į susitikimą su pačiu „tėtušiu“ Aleksandru Grigorjevičiumi Lukašenka. Liliputinės Lietuvos socialistų partijos pirmininkas pasidžiaugė, jog esą Lietuvoje, kitose Europos Sąjungos ir NATO valstybėse nuomonės apie Baltarusiją pastebimai keičiasi į gerąją pusę. Dar daugiau, draugas Stakvilevičius vos ne su ašaromis akyse tiesiog maldavo, kad reikia visomis išgalėmis remti A.Lukašenką ir jo autoritarinį bei feodalinį režimą, nes, pasirodo, šis kolchozo pirmininkas ir sovietų armijos politrukas nieko daugiau ir nedaro, o tiktai „tarnauja žmogui“. Aišku, M.Stakvilevičius pareiškė, kad, apsilankęs net 37-iose balsavimo apylinkėse, niekur nepastebėjo jokių pažeidimų. Žinoma, būtų galima nekreipti dėmesio į tokius marksisto-leniniečio kaip M.Stakvilevičiaus ar Seimo narių M.Pronckaus, V.Einorio, B.Bradausko bei panašių A.Lukašenkos bičiulių svaičiojimus. Mat jiems vienintelių tikrų rinkimų pavyzdys buvo sovietinių laikų rinkimų komedijos, kai vieningai buvo „išrenkami“ nieko nesprendžiantys „komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatai. Tas pats kartojasi ir Baltarusijoje atėjus valdžion A.Lukašenkai. Todėl nereikia pernelyg rimtai imti į galvą tokių paskutinių komunistinių likučių šnekų. Visai kitas dalykas, kai apie kaimyninės Baltarusijos tvarką ima kalbėti vienas V.Uspaskich partijos veikėjų, irgi mokantis studentus valstybinės išminties. Jau nekalbant apie „liaudies rašytoją ir liaudies gynėją“, skandalingojo paskvilio „Durnių laivas“ autorių Vytautą Petkevičių, kuris kuo toliau, tuo labiau demonstruoja savo neapykantą Lietuvos nepriklausomybei, o ypač žmonėms, stovėjusiems prie jos atkūrimo ištakų. Aišku, ir jis prieš Baltarusijos rinkimus ir referendumą stojo ginti kaimyninį diktatorių nuo „niekingų politikierių iš Lietuvos“, kurie moko, kaip turi elgtis baltarusių tauta. V.Petkevičius rusų kalba išeinančiame savaitraštyje „Obzor“ išdėstė, kad Lietuvoje atsirado nuolatinių Baltarusijos politikos kritikų, kurie esą remiasi nepagrįsta rusofobija. Štai ką skelbia „Durnių laivo“ autorius: „Lukašenką prezidentu išrinko Baltarusijos liaudis, todėl jis ir prašo tos liaudies leidimo kandidatuoti į prezidentus trečiajai kadencijai. Mano įsitikinimu, tai vien tiktai Baltarusijos liaudies reikalas – kaip ji nuspręs, taip ir bus. Todėl visiškai nesuprantu, kodėl mūsų vadinamųjų tradicinių partijų atstovai taip dėl to jaudinasi? Atsakymas vienas – baimė! O jeigu ir lietuviai pasuks tokiu pat keliu? Tada kelioms dešimtims Lietuvos politikierių užsidarytų galimybė apvaginėti savo liaudį. Atsirastų politinė kontrolė. Todėl mūsų „superdemokratai“ taip ir bijo tokios kontrolės“.

M.Stakvilevičiaus leniniečių kompanija, taip pat V.Petkevičius nė žodžio nėra pasakę, kad dėl tokios „kontrolės“ jau amžinai dingo daugelis Baltarusijos opozicijos lyderių. Praėjus trims dienoms po istorinio referendumo, savo bute rasta žiauriai nužudyta žinoma Baltarusijos žurnalistė Veronika Čerkasova, rašiusi opozicijos laikraštyje „Solidarnost“. Gal tokios tvarkos nori M.Stakvilevičius su V.Petkevičiumi? Beje, pastarasis giriasi, kad buvo žinomo neseniai mirusio Baltarusijos rašytojo Vasilio Bykovo bičiulis. Negi „liaudies gynėjas“ nežino, kad šiam visame pasaulyje pripažintam rašytojui neatsirado vietos Lukašenkos tėvonijoje ir jis buvo priverstas bėgti iš tėvynės? Ir tik jausdamas savo neišvengiamą atsisveikinimą su šiuo pasauliu, sugrįžo mirti į tėvynę.

Panašių veikėjų, kaip Baltarusijos „tėtušis“, yra ne vienas ir Lietuvoje. Pasijutęs visagaliu daug rinkėjų balsų gauti tikėjęsis rusų oligarchas užpylė Lietuvą retorinės demagogijos šlamštu ir iškoneveikė Prezidentą, kad šis drįso pasakyti, jog pirmojo rinkimų rato rezultatai neįpareigoja jo paskirti V.Uspaskich Lietuvos premjeru. Tokius Prezidento samprotavimus V.Uspaskich išvadino „nedemokratiškais ir neetiškais“. Kam jau kalbėti apie demokratiją ir etiką, bet tik ne įsismarkavusiam oligarchui. Šimtai jo papirktų balsų pirkėjų, ypač prieš antrąjį rinkimų ratą, pasklido po visą Lietuvą supirkinėdami rinkėjų balsus.

Tiesa, rinkėjais tokių asmenų, kurie už alaus butelį ar keletą litų parduoda savo balsą, pavadinti negalima. Tai visuomenės dugno atstovai. Bėda ta, kad tas „dugnas“ gali lemti ne tik artimiausią mūsų valstybės ateitį, bet ir jos likimą. Tik ar ne valdančiųjų partijų rūpestis turėtų būti, kad kuo mažiau būtų tokių paperkamų „dugno“ atstovų.

Kažkodėl praėjusioje rinkimų kampanijoje dauguma kandidatų beveik nekreipė jokio dėmesio į užsienio politikos reikalus. Nebent tik vieni Tėvynės sąjungos atstovai drįsdavo priminti apie tai. Pirmiausia apie niekur nedingusias grėsmes iš buvusio „didžiojo brolio“ pusės. Deja, ne tik iš jo. Pastaruoju metu labai suaktyvėjo Maskvos užsienio politika spaudžiant pirmiausia Baltijos valstybes per savo bičiulius Europos Sąjungoje. Kad ir kaip būtų keista, tačiau vis dažniau Europos lyderiai nusileidžia Kremliaus reikalavimams, kurie pastebimai vis didėja. Kas dėl Lietuvos, tai Maskva be užuolankų pareiškia, kad tranzito į Kaliningradą klausimas tampa vos ne pagrindinis. Dargi nustelbia neregėtai išpūstą tariamą rusakalbių problemą Latvijoje ir Estijoje. Šiomis dienomis Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas po susitikimo su NATO atstovais Rumunijoje užsipuolė Lietuvą, neva varžančią Rusijos karinį tranzitą į Kaliningradą. Šį kartą S.Ivanovo įžūlumas peržengė visas ribas, nes jis užsipuolė ir Latviją, kad ji neleidžia Rusijos karo lėktuvams, skrendantiems į Kaliningradą, naudotis jos oro erdve.

Maskva, siekdama faktiškai nekontroliuojamo tranzito per Lietuvos teritoriją, sumaniai išnaudoja tą faktą, kad jos naujosioms sąjungininkėms –Vokietijai ir Prancūzijai – leista gabenti savo krovinius ir karius į Afganistaną per Rusijos teritoriją. Pasak S.Ivanovo, Berlynas ir Paryžius vien iš padorumo turi atsakyti tuo pačiu, tai yra paspausti Lietuvą, kaip ES narę, kad ji sutiktų su visomis Kremliaus užmačiomis. Beje, skelbiama, kad Rusija artimiausiu metu pasirašys analogiškus susitarimus dėl tranzito į Afganistaną su Belgija ir Liuksemburgu. Rusijos tikslas pakankamai aiškus: galutinai sugadinti kai kurių NATO valstybių, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, o dabar ir Belgijos, kaip NATO narių, santykius su pagrindine Aljanso valstybe JAV. O tai reikštų, kad, išstūmusi Jungtines Valstijas iš Europos, Rusija tvarkytųsi senajame žemyne kaip savo kolonijoje. Dar daugiau, Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas B.Gryzlovas po derybų su Suomijos vadovais netvėrė džiaugsmu, kad Suomija pažadėjo paremti Maskvą dėl tranzito į Kaliningradą ir paspausti Rygą bei Taliną dėl vietinių rusų „teisių“. Tai, kad Helsinkis nuo seno nuolaidžiauja Maskvai, niekam ne paslaptis. Juk „finliandizacijos“ terminas dėl to nuolaidžiavimo ir atsirado.

Bėda viena nevaikšto. Be spaudimo Lietuvai dėl Kaliningrado, prisidėjo dar viena. Aiškiai Rusijai spaudžiant ir labai įtakingoms prorusiškoms jėgoms padedant, visų pirma K.Prunskienės pastangomis, iškeltas klausimas dėl Ignalinos AE pirmojo branduolinio reaktoriaus veiklos pratęsimo.Premjeras tuo klausimu netgi sušaukė energetikos specialistų pasitarimą, ir tie, aišku, pritarė, kad, uždarius pirmąjį Ignalinos AE bloką, gali sutrikti elektros energijos tiekimas. Kitokių išvadų iš „Lietuvos energijos“ vadų ir nebuvo galima tikėtis. Juk jie priklauso nuo Rusijos RAO JES malonės, kartu dalijasi pelnais.

Bet kaip tada atsitiks su Lietuvos įvaizdžiu ir įsipareigojimais ES? Visai neseniai Europos Komisijos Lietuvoje atstovas M.Grahamas priminė, kad uždaryti Ignalinos AE Lietuva įsipareigojo savo stojimo į ES sutartyje, o norint ją pakeisti reikėtų gauti visų ES valstybių pritarimą. M.Grahamas priminė, kad susitarimas dėl Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymo buvo pasiektas prieš penkerius metus ir dabar faktiškai nebėra laiko svarstyti šį klausimą iš naujo. Bet, sprendžiant iš visko, šias sąlygas diktuoja ir Maskva. Ne pirmas kartas. Tik klausimas, kaip į tokius savo naujokės akibrokštus pažiūrės ES valstybės. Juk įsipareigojimas uždaryti Ignalinos AE buvo įtrauktas į stojimo sutartį, kurią ratifikavo visos, be išimties, ES narės. Kaip galima rimtai žiūrėti į tokią Vyriausybę, kurią nuolat šokdina Rusija, faktiškai tvarkanti visus Lietuvos energetikos reikalus, o sąlygas diktuoja Ignalinos AE direktorius V.Ševaldinas ir Kazimira Prunskienė?

Nieko gera mūsų valstybei nežada ir „Transparency International“ paskelbti pasaulio valstybių korupcijos suvokimo indeksai. Pagal požiūrį į korupciją, Lietuva tarp 146 valstybių užima 44-ąją vietą. Palyginti su praėjusiais metais tas indeksas nukrito 0,1 balo ir dabar yra 4,6 balo. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ekspertas Aleksandras Dobryninas pažymėjo, kad šiemetis indeksas yra blogiausias per pastaruosius ketverius metus. Pasak A.Dobrynino, tokiam vertinimui daugiausia turėjo įtakos pernai Lietuvą purtę diplomatų, žemgrobių, R.Pakso, Seimo, pagaliau teisėjų korupcijos skandalai. Nėra abejonės, ką pripažįsta, nors ir nenoromis, valdžios atstovai, kad „Transparency International“ paskelbtos išvados dėl korupcijos turės įtakos galimiems investuotojams į Lietuvą, nes tarptautinės korporacijos ir bendrovės, anot A.Dobrynino, žiūri į žemėlapį ir ieško zonų, kur korupcija mažesnė, nes šios zonos ne tokios rizikingos.

Esant tokiai padėčiai, nežinia kieno – ar ES, ar Maskvos iniciatyva Vilniuje buvo sušaukta tarptautinė konferencija ES ir Rusijos santykių klausimams aptarti. Kodėl ne Maskvoje ar Briuselyje? Atsakymas paprastas: pagrindinis tos konferencijos klausimas – Kaliningrado tranzitas. Žinant, kad Lietuvos politikai buvo visa galva pasinėrę į rinkimų kampaniją, buvo siekiama, jog visuomenė neatkreips pernelyg daug dėmesio į tai, kad šioje konferencijoje bus išdėstytas tiktai ultimatumas Lietuvai ir ES priimti Maskvos sąlygas dėl bevizio tranzito. Apie tai aiškiai pasakė konferencijos dalyvis Rusijos Dūmos deputatas R.Kosačiovas. Ir visai nesvarbu, jog Vilniaus konferencijoje dalyvavo tariami Rusijos demokratų atstovai – buvusi Dūmos deputatė Irina Chakamada ir dar likęs demokratas I.Ryžkovas. Iš esmės tai buvo renginys, siekiant priversti ES sutikti su beveik visomis Rusijos sąlygomis važinėti po ES šalies – Lietuvos teritoriją kaip po savąją.

© 2004 "XXI amžius"