Maskvos ir Briuselio žaidimai

Petras KATINAS

Faktiškai tapusi labai panaši į Baltarusijos „parlamentą“ Rusijos Valstybės Dūma 325 balsais (88 balsavus prieš ir vienam susilaikius) ratifikavo balandžio 27 dieną pasirašytą Bendradarbiavimo ir partnerystės su Europos Sąjunga susitarimo protokolą. Prieš balsavo daugiausia atvirai imperiškai mąstantys Dūmos deputatai. Be to, vaizduojama, kad Rusijos Dūma nėra tik kišeninis prezidento V.Putino instrumentas. Kartu su ratifikacija buvo priimtas Valstybės Dūmos pareiškimas, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas esą neišspręstomis Rusijos ir Europos Sąjungos santykių problemomis. Tarp tų tariamai neišspręstų problemų Dūmos pareiškime pirmiausia nurodoma žmonių ir krovinių tranzito į Kaliningrado sritį ir iš jos per Lietuvos teritoriją problema. Vėl primygtinai keliamas klausimas, jog nepakankamai sparčiai įgyvendinamas greitojo bevizio geležinkelio susisiekimo projektas. Nepamiršta priminti Briuseliui, kad kai kurie Lietuvos politikai bando peržiūrėti jau pasiektus kompromisinius susitarimus su ES dėl Kaliningrado tranzito ir atmeta nenutrūkstančius Maskvos bandymus paversti šį tranzitą laisvu ir vykdomu tiktai pagal Rusijos vidaus įstatymus. Tuo klausimu ir šiuo Dūmos pareiškimu tikimasi, kad ES privers Lietuvą sutikti su visais Rusijos reikalavimais. Be to, specialiame Valstybės Dūmos pareiškime, be Lietuvos, tradiciškai užsipuolamos Latvija ir Estija, kuriose, anot oficialiosios Maskvos, po šių valstybių įstojimo į ES nė kiek nepagerėjo padėtis tautinių mažumų teisių srityje, o kai kurie aukšti ES pareigūnai net gina Latviją ir Estiją nuo „teisėtų“ Rusijos reikalavimų. Valstybės Dūmos pareiškime tradiciškai priekaištaujama, kad Latvijos ir Estijos vadovai sustiprino savo antirusišką politiką ir neva reikalauja peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, aukština buvusius vietinius esesininkus ir pan.

Į tokius Maskvos pareiškimus, kad ir kaip būtų keista, reaguoja, nesuvokdami tikrosios padėties ar dėl savo tradicinių kairiųjų pažiūrų, kai kurie Europos Sąjungos vadovybės politikai. Štai visa Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida nepagailėjo liaupsių eurokomisarui žmogaus teisių klausimais Alvarui Roblesui, kuris kritikavo Latvijos valdžią, tariamai vykdančią diskriminacinę politiką Latvijos rusų mokyklų moksleivių atžvilgiu. A.Roblesas po susitikimo su į Strasbūrą atvykusiais tariamais Latvijos rusų moksleivių gynimo aktyvistais pavadino Latvijos vyriausybę „užsispyrusia bei uždara ir nenorinčia siekti dialogo“ su tais „gynėjais“, o iš tiesų aršiais Latvijos nepriklausomybės priešais. A.Roblesas pažadėjo dėti visas pastangas, kad Latvijos švietimo reforma vyktų pagal vadinamųjų rusakalbių ultimatumus. Tokią antilatvišką isteriją, sukeltą Europarlamente, palaikė kai kurie parlamentarai iš Kipro ir Danijos. Danijos parlamentaras pareiškė, kad būtina sustiprinti ES spaudimą Rygai, kad Europos žmonės pagaliau pamatytų, kaip grubiai pažeidinėjamos žmogaus teisės Latvijoje.

Tokie dalykai rodo, kad naujos sudėties Europos Parlamente Rusija turi nemažai savo žmonių. O Briuselio nuolaidžiavimas Maskvai įgauna gana pavojingą pobūdį, pirmiausia Baltijos šalims. Tą rodo ir ES miglota bei dviprasmiška reakcija į neseniai įvykusius Baltarusijos parlamento „rinkimus ir referendumą“. Skirtingai nuo griežtos JAV prezidento Džordžo Bušo ir Valstybės departamento reakcijos į tą rinkimų komediją, ES lyderių pareiškimai tuo klausimu gana aptakūs, o apie kokias nors ekonomines ir politines sankcijas užsimenama tiktai prabėgomis. Aišku, Briuselyje puikiai žinoma, kad A.Lukašenkos režimas Baltarusijoje žlugtų, jeigu neturėtų Kremliaus, pirmiausia prezidento V.Putino ir jo kagėbistinės aplinkos paramos. Tačiau ir Paryžius, ir Berlynas bei kai kurių kitų senojo žemyno šalių vadovai faktiškai vykdo Maskvos politiką, vis labiau kiršindami Europą su JAV, paversdami niekais Europos ir JAV glaudaus bendradarbiavimo svarbą.

Bet ir pačiose Jungtinėse Valstijose, aišku, ne be Maskvos įtakos ir pinigų, vis dažniau skelbiamos publikacijos, nukreiptos prieš Baltijos valstybes ir oficialaus Vašingtono vykdomą politiką šių valstybių atžvilgiu. Štai neseniai JAV laikraštyje „Miami Herald“ pasirodė žinomo amerikiečių radikalaus politiko ir publicisto Pato Bjukeneno straipsnis provokaciniu pavadinimu: „Kam Jungtinėms Valstijoms kažkokios Baltijos šalys?“ P.Bjukenenas, palaikantis JAV kariuomenės išvedimą iš Europos, teigia: „Kam JAV laiko savo kariuomenę Europoje praėjus penkiolikai metų po Berlyno sienos žlugimo ir dešimčiai metų praėjus po SSRS subyrėjimo į penkiolika gabalų? Pasibaigus šaltajam karui, Jungtinės Valstijos atsitempė į NATO Čekiją, Vengriją ir Lenkiją, o priedo – dar Lietuvą, Latviją ir Estiją. Dabar NATO lėktuvai provokuojamai skraido palei Lietuvos ir Rusijos sieną. Apie ką mes galvojame? – piktinasi P.Bjukenenas. – JAV visą laiką spaudė Rusiją, kad ji paliktų Baltijos šalis. Mes gąsdinome Rusiją vien todėl, kad patys ateitume ten, iš kur ji išėjo. Kam mums prireikė dislokuoti savo pajėgas prie Peterburgo vartų? Kokiu būdu sustiprins Ameriką sąjunga, pavyzdžiui, su Estija, jeigu Maskva užpuls šią nykštukinę valstybę ir prasidės karas su branduoline valstybe – Rusija?“

Aišku, tokias publikacijas JAV spaudoje bemat persispausdina ne tik Rusijos, bet ir kairiosios krypties Europos laikraščiai. Tuo labiau kai jas skelbia toks politikas ir skandalingas publicistas kaip P.Bjukenenas, užėmęs gana aukštus postus net trijų JAV prezidentų – Ričardo Niksono, Džeraldo Fordo ir net Ronaldo Reigano – administracijose. 1995 metais jis pretendavo būti iškeltas Respublikonų partijos kandidatu JAV prezidento rinkimuose, bet pralaimėjo labai didele balsų persvara Džordžui Bušui vyresniajam. 1999 metais P.Bjukenenas pasitraukė iš Respublikonų partijos ir vėl iškėlė save į prezidento postą 1999 metų rinkimuose kaip naujai sukurtos, bet neturinčios jokios įtakos Reformų partijos kandidatas. Niekas neabejoja, kad Maskva, tenkindama savo užmačias, ir toliau darys spaudimą Europos Sąjungai. Visų pirma priversti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes tapti paklusnias. Tam spaudimui sąlygos šiuo metu gana palankios. Didžiosios ES valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, vis labiau stengiasi sumenkinti transatlantinių struktūrų reikšmę. Daug kalba, bet nieko nedaro kuriant Europos karines pajėgas, kaip ir vieningą užsienio politiką. Pamirštamas pagrindinis ir esminis dalykas – Europa ir po SSRS žlugimo gyvena saugoma Jungtinių Valstijų.

Tuo, kad Rusija didins spaudimą pirmiausia Baltijos valstybėms, niekas neabejoja. Tas spaudimas bus dar didesnis, jeigu spalio 31 dieną prezidento rinkimus Ukrainoje laimės Maskvos remiamas kandidatas Viktoras Janukovičius. Tada, anot vieno Kijevo laikraščio apžvalgininko, Maskvai teliks tiktai vienas rūpestis – Baltijos valstybės ir Gruzija.

© 2004 "XXI amžius"