Nomenklatūros klestėjimo metas

Petras KATINAS

Naivu būtų manyti, kad pastarojo meto politiniai įvykiai Lietuvoje yra nestebimi ES valstybėse, o ypač mūsų kaimyninėse šalyse, ir tų šalių politinėms jėgoms visai nesvarbu, kokie žmonės artimiausiais metais lems Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Reikia pripažinti, jog naujojo Seimo sudėtis nieko gero nežada. Jame susispietė ne tik naujieji rusai ir naujieji lietuviai, nežinia kokiais būdais susikrovę savo milijonus, bet ir seni komunistiniai nomenklatūrininkai, iš kurių tikėtis nuoširdaus darbo valstybės labui nėra jokios prasmės. Štai tik keletas ryškiausių politinių funkcionierių, tapusių milijonieriais. Pirmiausia tai didelis kolchozinio kaimo apraudotojas J.Jagminas, dabar „Lietuvos naftos produktų agentūros“ direktorius, deklaravęs beveik dvylika milijonų litų turto. Arba besitaikantis į žemės ūkio ministrus 1989 metų Leningrado aukštosios partinės mokyklos auklėtinis A.Pakeliūnas, dabar vadovaujantis AB Krekenavos agrofirmai, dar vienas K.Prunskienės „valstiečių ir visuomenės lyderis“, sovietų okupacijos metais buvęs Biržų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius. Ką jau kalbėti apie vadinamuosius socialdemokratus.

Sunku pasakyti, ar V.Uspaskich partneriai sutiko su ne kartą išsakyta jo nuostata pakeisti Lietuvos rinkimų sistemą, panaikinti apskritis ir pan. Pats oligarchas interviu Rusijos „Vremia novostei“ žurnalistui Vladimirui Skripovui į klausimą, ar jis atsisakys jo skelbiamos rinkimų sistemos reformos, pirmiausia renkant parlamento narius tiktai vienmandatėse apygardose, V.Uspaskich atsakė: „Tai vienas principinių klausimų, kuriame neįmanomas joks kompromisas. Mes greičiau tapsime opozicija nei atsisakysime savo pagrindinio uždavinio, dėl kurio mes ir ėjome į rinkimus“. Bet tai, žinoma, tik dėl akių. Kokį žaidimą žaidžia V.Uspaskich ir jo partneriai, visiems turėtų būti aišku. Ne tik savo klanų interesų pasidalijimą, bet svarbiausia – tenkinantį Maskvos planus.

Kol senieji ir naujieji neokomunistai formuoja labai palankią Rusijai vyriausybę, ko, beje, net pati Maskva vargu ar tikėjosi, Rusijos žiniasklaida ėmė labai dažnai skelbti istorines klastotes, kurios yra aiškiai antilietuviškos. Štai žinomas rusų politikos apžvalgininkas Nikolajus Kabanovas laikraštyje „Vesti segodnia“ paskelbė straipsnį „Kaip atidavėme Vilno“. Atkreipkite dėmesį – ne Vilnių, o Vilno. Straipsnis skirtas 65-osioms metinėms, kai sovietinė raudonoji armija 1939 m. spalio 28 d. „perdavė“ Lietuvai „lenkų miestą Vilno“. Jame primenama, jog, nepaisant to, kad 1916 metais Vilniuje gyveno tiktai 2,8 proc. lietuvių, 1917 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Taryba su A.Smetona priešakyje paskelbė apie Lietuvos suverenitetą. Taigi leidžiama suprasti, jog Lietuvos Tarybos sprendimas buvo neteisėtas. Tiesa, N.Kabanovas pripažįsta, kad kartu su raudonąja armija į Vilnių prigužėjo daugybė NKVD agentų ir šnipų, kurie labai aktyviai verbavo savo agentus, ypač iš vietinių žydų ir rusų. Be to, rašoma, jog užėmusi Vilnių raudonoji armija paėmė į nelaisvę dešimt tūkstančių „baltalenkių“, kurie netrukus buvo likviduoti Katynės miške. Nepaisant šių pastebėjimų, Lietuva užsipuolama kaip negerbianti savo išvaduotojų ir netgi – „baisu pagalvoti“ – nenori minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių.

Dar didesnį Maskvos pasipiktinimą sukėlė kai kurių Europos Parlamento narių iš Baltijos valstybių, įkūrusių Baltijos klubą, kreipimasis į ES šalių vadovus, kuriame rašoma, kad Maskvos planuojamos karo pabaigos ir „didžiosios pergalės“ 60-mečio iškilmės bei to pasekmėje įvykusi nauja sovietinė okupacija atnešė tik kraujo upes ir gausybę aukų. Anot Maskvos imperininkų ir „nacionalpatriotų“ laikraščio „Tribuna“, kreipimosi autoriai – Europarlamento deputatai „nacionalistai“ Aldis Kuškis iš Latvijos, Tune Kelam iš Estijos ir labiausiai Maskvos ir Lietuvos neokomunistų nekenčiamas prof. V.Landsbergis bei prie jų prisijungęs britų parlamentaras Kristoferis Bizli.

Lenkijos spauda pastaruoju metu nuolat atkreipia dėmesį į prorusiškų jėgų atėjimą į valdžią Lietuvoje. Prisimenama, kad dabar Maskvai svarbiausi Ukrainos reikalai. Tai yra pasodinti valdžion V.Putino statytinį V.Janukovičių. Teigiama, kad su Lietuva susitvarkyti bus daug paprasčiau, nes tokių janukovičių Lietuvoje nė kiek ne mažiau nei Ukrainoje. Štai ką rašo didieji Vakarų laikraščiai apie situaciją po pirmojo Ukrainos prezidento rinkimų rato ir pabrėžia, kad Rusija vis labiau demonstruoja savo griežtą liniją užsienio politikoje, ypač kaimyninių šalių atžvilgiu. „The Washington Post“ rašo: „Prezidentas su imperiniu mąstymu nusprendė agresyviai įsikišti į strategiškai reikšmingos Ukrainos su silpna demokratija vidaus reikalus, siekdamas prastumti Maskvos kandidatą“.

Didžiosios Britanijos laikraštis „The Guardian“ teigia: „Rusija siekia turėti Ukrainoje visiškai paklusnią vyriausybę. Maskvą tenkina vadinamoji kontroliuojama demokratija, o politinis pliuralizmas Rusijoje jau nugrimzdo į praeitį“. Kitas įtakingas britų leidinys „The Financial Times“ rašo, kad tokiu grubiu spaudimu Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu V.Putinas demonstruoja savo agresyvią ir griežtą užsienio politiką.

Kremlių ypač supykdė žinomo JAV politikos analitiko Zbignevo Bžezinskio pareiškimas, jog Jungtinių Valstijų „romanas“ su V.Putinu baigėsi. Pasak Z.Bžezinskio, artimiausiu metu JAV politika bus grindžiama dideliu susirūpinimu dėl situacijos Rusijoje. Tai buvo neišvengiamas atsakas į V.Putino pradėtą aktyvią antidemokratišką politiką. „Mes, aišku, nesuinteresuoti kurstyti Gruzijos ar Azerbaidžano prieš Rusiją. Tačiau visada palaikysime ir remsime jų teisę į nepriklausomybę, teisę reikalauti rusų kariuomenės išvedimo iš savo teritorijų. Rusijos kariuomenės buvimas Padniestrėje, Sevastopolyje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane ir Tadžikistane tėra imperinės kolonialinės epochos palikimas“, – teigė Z.Bžezinskis.

Praeitą savaitę lankydamasis Briuselyje premjeras A.Brazauskas išdidžiai pareiškė, kad naujosios Europos Sąjungos valstybės turėtų pasimokyti iš Lietuvos, kaip „liberaliai“ tvarkyti ekonominius reikalus. Esą dėl tokio „tvarkymo“ Lietuva tapo vos ne Baltijos tigru. Tačiau iš tiesų tas „tigras“ vaidenasi tik vienam dabartiniam ir būsimajam Premjerui. Tauta tikrai nemato to „tigriškumo“. Kuo pasireiškia tas liberalus ekonomikos tvarkymas, kuris vykdomas ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje ar kitose NVS šalyse, į kurias Lietuvos Premjeras nuolat žvalgosi? Apie tai šiomis dienomis rašė žinomas Rusijos kino režisierius, buvęs Valstybės Dūmos deputatas Stanislavas Govoruchinas, dar M.Gorbačiovo „perestrojkos“ pradžioje sukūręs filmą „Taip gyventi negalima“. (Beje, tą filmą „pažangioji“ ir „patriotinė“ Lietuvos komunistinė valdžia buvo uždraudusi demonstruoti kino teatruose, nors jau brėško Atgimimo aušra.) Paklaustas, kokia jo nuomonė apie dabartinę Rusijos valstybę, S.Govoruchinas atsakė: „Pasakyčiau, kad valstybės mes neturime. Visur ryškiai matomas nevalstybinis požiūris. Šiandien niekam net nereikia įrodinėti, kad valstybė išvagiama. Ji plėšiama, pinigai plaukia į užsienį, kur įsigyjamos prabangios vilos, futbolo klubai ir kt. Pasakykite man: jeigu kas plėšia jūsų butą, o kažkas stebi ir mato tą grobimą, bet nieko nedaro, argi galima tokį žmogų vadinti namų valdytoju? O jeigu visiems matant nuolat plėšiama valstybė, kaip galima už valstybę atsakingus asmenis vadinti valstybininkais? (...) Sakiau ir sakysiu: kol valstybėje tokiu milžinišku mastu klesti nusikalstamumas, nieko gera sulaukti negalima. Korupcija ir nusikalstamumas neleidžia veikti jokioms reformoms. Kvaila būtų to tikėtis. Per pastaruosius penkerius metus nusikalstamumas tapo milžiniškas. Bet baisiausia ne gatvių plėšikai, įvairūs kriminaliniai nusikaltėliai, o „baltųjų apykaklių“ nusikaltėliai. Tai jie pagimdė korupciją nuo apačios iki pačių viršūnių“. Argi ne tą patį matome ir Lietuvoje? Dabartinė naujai sulipdyta prorusiška koalicija tiktai parodo, kokiu keliu bus einama.

© 2004 "XXI amžius"