Amžinoji ugnis teliepsnoja
meile savo tautai

Prieš mėnesį žiniasklaida paskelbė Lietuvos visuomenės nuomonių apie tautybes tyrimo duomenis. Tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai – 44,5 proc. – vertina rusų tautybės žmones, o lietuvius – tik 7,7 proc. Vadinasi, lietuviai rusą daugiau myli už lietuvį beveik šešis kartus.

Taip pat praėjusią savaitę viename internetiniame laikraštyje pasirodė gerai žinomo pranciškono straipsnis, kodėl jis myli (tiksliau, reikia mylėti) Rusiją. Tai ir kažkada, vaikystėje, kelionės su tėvais į Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją „iki pat Karelijos, Kaukazo ar Krymo“, ir vienos tokios kelionės metu patirta nedidelė avarija, kai į pagalbą subėgo daug geraširdžių čiabuvių, ir prisiminimas, kad į Sibirą rusai vežė ne tik lietuvius, bet ir rusus, ir žmonės ten, Rusijoje, „nepraradę žmoniškumo“, nors „jo pavidalai - girtuoklystėje, varganoje buityje, užstalėse, domino žaidimuose“, bet užtat „geriau pažįstami, geriau atpažįstami nei išpuoselėtoje (? - red.) Šveicarijoje ar Austrijoje“, kur gyvenantys žmonės „taip lengvai „neatidaromi“, kaip rusai“, ir suprantama rusų kalba (autorius džiaugiasi, kad originalo kalba yra perskaitęs Achmatovą, Mandelštamą, Achmaduliną, Dostojevskį, Tolstojų, Akuniną, Peleviną), ir daugybė kitų artimų širdžiai ir sielai dalykų, kurių galima surasti Rusijoje. Tiesa, Rusija turi savo (egoistinius) interesus, bet kas jų neturi! Tiesa, Rusija (tiksliau, „Rusijos kariškiai“), neleistinais, nežmoniškais metodais gina savo šalies teritorinį vientisumą“ (!), bet kas gi taip nedaro - ir Ispanija Baskų krašte, ir Didžioji Britanija - Šiaurės Airijoje! Todėl visa, kas blogai kalbama apie Rusiją (pavyzdžiui, kai politologų „ji vis labiau matoma tik kaip grėsmė“, o „paprastiems Lietuvos žmonėms“ (kabutės - autoriaus) „laikas nuo laiko pradeda atrodyti, jog sovietiniai laikai - tai tik pigių dešrų rojus“), tėra nekrikščioniškumo apraiškos, ir autorius, kaip krikščionis, sako: „negaliu išduoti mano pamiltosios Rusijos“.

Gal tie visuomenės nuomonių tyrimai su klausimais apie tautų (rusų, lietuvių) vertinimą, kaip ir straipsnis, teoriškai pagrindžiantis „meilę Rusijai“ pasirodė tik atsitiktinai prieš „didžiosios Spalio revoliucijos“ sukaktį lapkričio 7-ąją, bet tas saviplakos faktas,kartu menkinant savąją tautą ir jos kūrybines jėgas, netaurina mūsų.

Didis lietuvių poetas (rašęs prancūziškai), mąstytojas ir mistikas Oskaras Milašius 1919 m. kovo 29 d. Paryžiuje, Geografijos draugijos salėje, apie Lietuvą skaitė paskaitą, kurią, kiek sutrumpintą, pateikiame ne tik tautinę savimonę prarandantiems tautiečiams (kalba netaisyta). O. Milašius mirė prieš 65 metus, tačiau jo žodžiai, minima lietuviška Amžinoji Ugnis tepadeda šiandien žadinti tautinę savimonę, susigrąžinti tautinį orumą, meilę savo, o ne okupanto tautai. Tebūnie tai ir atsakas vis labiau mūsų tautoje pasireiškiančiam kosmopolitizmui.

„Moderniam“ XXI amžiaus žmogui daug kas šiame tekste pasirodys nepriimtina, „primityvu“, emocinga. Išties kai kurios tuometės hipotezės apie lietuvių tautos kilmę ir didžiulę jos įtaką indoeuropiečių kultūrai bei istorijai ne visai buvo patvirtintos vėlesnio mokslo. Tačiau šio tik lenkiškai ir prancūziškai kalbėjusio, bet save lietuviu laikiusio garbaus asmens paskaitos tekstas rodo, kaip jis didžiuojasi maža tauta, prisiglaudusia prie Baltijos jūros, kaip jis myli jos žmones, istoriją, kalbą. Jis iškelia mums visai jau pamirštą, gal kitas tautas garbinantiems mūsų tautiečiams visai niekada nežinotą istorinį faktą apie Marnos mūšį, jo pavadintą stebuklu, kai kovą faktiškai laimėjo rusų karinius pulkus sudarę lietuviai. Garbindami okupantų tautą, mes iškart smogiame į nugarą savajai tautai. Ta saviplaka pasiekė tokį lygį, kad jau spėjome pasmerkti, apšmeižti, sutrypti mūsų atkurtosios nepriklausomybės kūrėjus. Vietoje to bet kokia proga iškeliame kitataučių genijus. Aišku, ir svetimos tautos turi savo genijus, turi savo didvyrius - juk kiekvienai tautai Dievas suteikia jėgų ir talentų save išreikšti. Bet tai visai nereiškia, kad mes turime savo tautą pamiršti, vaikytis pasaulyje kitas „nuoširdžias“ ar genialias tautas, jas idealizuoti. Argi mes, kiekvienas sąmoningas lietuvis, kiekvienas inteligentas, kiekvienas kunigas ar vienuolis neturime jausti pareigos savo tautai, kuri nuo 6,5 mln. O.Milašiaus laikais sumažėjo jau iki 3,5 mln.? Mes turime gerbti ir mylėti savo tautą, nepamiršdami, kad ji yra irgi nuostabiausias Dievo kūrinys viso pasaulio tautų mozaikoje.

Aš ilgai ieškojau, iš kur kyla tas gilus jausmas, kuris apima mane prisiminus šią šalį, tokią tolimą ir taip nepažįstamą Vakarams, - Lietuvą.

Mano prisipažinimas, žinoma, kai ką nustebins, tačiau aš nė akimirkos nesvyravau prieš atskleisdamas Jums savo godas. Nors ir kupinas švelnumo tai melancholiškai ir dosniai žemei, suteikusiai man gyvybę ir galią ją dainuoti, aš, aišku, niekada nebūčiau sutikęs kalbėti apie meilę jai, jei mane su ta žeme tevienytų vien kraujo ir asmeninių prisiminimų ryšys. Tėvynė – kaip ir žmogus: reikia mylėti ją tokią, kad ir kokia ji būtų, tačiau ne visada ji pajėgi įkvėpti meilę. Tad aš išsižadu kilnios vienatvės, kad kalbėčiau apie Lietuvą – todėl, kad stebuklingoji šalis, suteikusi man savo sielą, yra ne tik mano, bet ir Jūsų tėvynė.

Taip, Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie senąją Jūsų tėvynę. Taip, indoeuropiečių rasės dukros ir sūnūs, aš kalbu apie Jūsų lopšį. Nes Lietuva – tokia miglota Jūsų vaizduotėje – yra seniausia ir gryniausia liekana tos paslaptingos rasės, kur praeities tamsoje nusileidusi iš šventos vietos, vardu Pamyras, pasklido šaltos ir laukinės Europos giriose ir lygumose.

Šioje Baltijos šalyje, kurioje aš esu gimęs, prieš daugelį tūkstantmečių lankėsi arijų rasė, – ugnies ir sniego rasė, – prieš pasklisdama į visas keturias Europos žemyno puses ir prieš padėdama įspūdingus socialinės struktūros pamatus, kurie laikui bėgant turėjo apvainikuoti trimis svaigiais bokštais, nuo kurių dvasiniu žvilgsniu galima aprėpti visatą ir kurie vadinasi: Elada, Roma, Prancūzija.

Kaip Roma, kaip Elada ir ypač – Prancūzija, Lietuva yra daugiau negu tėvynė; tai idėja, liepsnojantis žmoniškosios evoliucijos židinys.

Apie 1200 metus prieš Kristų lietuviškosios rasės atžala per Balkanus nusileido į Graikiją ir, įskiepijusi arijų tradiciją jau smunkančiai Kretos-Mikėnų kultūrai, parengė nuostabiausią helėnų civilizaciją, dviejų pasaulių – romėniškojo ir prancūziškojo – šaltinį. Lygiai taip šiandien jau nustatyta, jog galinga ir paslaptinga etruskų tauta kalbėjo savotiška sanskrito atmaina, panašia į baltų kraštų kalbas. Nes mistiškoji rasė, nusileidusi iš spindinčio plokščiakalnio, kalbėjo sanskritu. Šiandien jos šakos, išsisklaidžiusios ir, pasaulio nelaimei, susvetimėjusios viena kitai, kalba prancūziškai, angliškai, vokiškai, graikiškai, lenkiškai, rusiškai, tačiau motininė rasė išsaugojo savo kalbą gryną nuo pat brahmanų apreiškimo skaisčiųjų laikų (temps Innocent); dėl to mūsų valstiečiai, gal dvidešimt tūkstančių metų prabėgus nuo išėjimo, tebešneka kalba, kuri taip artima sanskritui, kad lengvai suprantama kitiems lemtingosios rasės ainiams – šiuolaikinės Indijos gyventojams. Taip, prabėgus dešimtims tūkstantmečių po atsiskyrimo, lietuvių kilmės jūrininkai bendrauja su XX amžiaus tauta šventąja brahmanų kalba!

Aš nenoriu ilgiau sustoti ties istorine praeitimi šios kone pasakiškos šalies, kuri yra mano motina ir Jūsų tolima pramotė. Tie keli žodžiai galbūt pažadino labai senus prisiminimus, snūduriavusius Jūsų sąmonėje – aš nenoriu versti Jus virpėti. Kaip kad didžiosios ir kilniosios Šventraščio moterys, Lietuva yra motina su sopančia širdimi. Paskleidusi savo įtakos šviesą barbariškume skendinčiose kaimyninėse tautose, vyravusi tarp šiaurės tautų, davusi Lenkijai didžiausius karalius – Jogailaičius, Lietuva šimtą dvidešimt metų, nuo 1795-ųjų iki 1915-ųjų, išbuvo svetimšalių tironų, Rusijos carų, valdžioje. Ir, nepaisydama nesuvokiamo lemties žiaurumo, būdama įkinkyta į barbarų jungą, Lietuva – ištikima vaidilutė – pagarbiai saugojo šventą ugnį, tą dvasinę liepsną, kurios žemiškasis pavidalas, Amžinoji Ugnis, iki XIV amžiaus liepsnojo šventyklos aukure Vilniuje, mūsų sostinėje.

Kankinama ir išjuokiama, ji davė Europai ir žemei filosofus Imanuelį Kantą ir Tovjanskį, poetus Adomą Mickevičių ir Norvidą, tautos didvyrį Kosciušką – aš čia išskaičiuoju tik garsius vardus, artimus visoms žemės tautoms, nes laikas neleidžia, o žymių lietuvių sąrašas, dievaži, ilgas. Ne, aš nenoriu ilgiau sustoti ties istorine Lietuvos praeitimi. Vietoje to aš apsakysiu jos skausmą ir pažeminimą, suteiktą ketverių vokiečių okupacijos metų, bei kančias, suteiktas bado ir bolševikinių armijų įsiveržimo. Nes aš atėjau kalbėtis su Jumis ne apie vakarykščią, kančios išaukštintą Lietuvą.

Aš myliu skausmą – jis yra puikus ir vaisingas; tačiau tik džiaugsmas yra šventas. Ir džiaugsmas, prancūziškai vadinamas liberte (et justice) bunda pasaulyje. Taigi aš kalbėsiu apie naująją Lietuvą, šiandieninę Lietuvą; apie tautą, kurios nepriklausomybę Taikos Konferencijos nariai įvertino kaip vieną skubiausių uždavinių, kaip svarbiausią Rytų problemos mazgą. Taip, aš atėjau kalbėti apie gyvąją Lietuvą, apie Jūsų išlaisvintą, Jūsų didvyrių auka išgelbėtą Lietuvą!

Jei Lietuvos praeitis menkai težinoma, tai dar mažiau žinomas tas vaidmuo, kurį ši šalis suvaidino visuotiniame konflikte. Ir vis dėlto mūsų tautinio herbo raitelis sidabro šarvais ir baltasis žirgas, pagimdytas tos pat neatmenamos tradicijos kaip ir Apokalipsės riteris bei baltasis žirgas, toli gražu nebuvo pašalietis Marnos stebukle.

Prisimenama, kad 1914 metų rugsėjį, kai vokiečių armijos stovėjo prie Paryžiaus durų, Rusija tučtuojau, kaip ir bet kuria kita proga, įsiveržė į Rytų Prūsiją, padėdama atitolinti nuo pasaulio sostinės jai grėsusį pavojų. Tačiau nepakankamai žinoma, kad šiame antpuolyje dalyvavusios rusų armijos pulkus sudarė beveik vien lietuviai. Bet mūsų šalies pastangos neapsiribojo tuo.

Rytų fronte nebuvo mūšio lauko, kuriame lietuviai nebūtų palikę šlovingo atminimo savaisiais žirgais. Penki šimtai tūkstančių lietuvių tarnavo rusų armijoje. Trys šimtai tūkstančių Amerikos lietuvių kareivių, kartu su broliais prancūzais dalyvavo svarbiausiuose antrosios konflikto fazės mūšiuose.

Kam žinomi šios naujos Lietuvos, kurios atkūrimas yra tikras pagrindas būsimajai Rytų Europos santvarkai, reikalavimai? Jie tokie paprasti, tokie natūralūs, tokie artimi šiandieninei teisingumo ir žmogiškumo idėjai, kad patvirtina vien prabėgomis pažvelgus į vienos iš seniausių Europos civilizacijų kilmę. Štai jie keliais žodžiais.

Savo kilme, kalba, kultūra ir ypač charakteriu visai svetima triukšmingiems slavams, taip ilgai ją engusiems, Lietuva skelbia visišką pilietinę nepriklausomybę teritorijos, apgyventos šešių su puse milijonų lietuvių ir susidedančios iš Vilniaus, Gardino, Kauno, Suvalkų gubernijų ir dalies Minsko gubernijos bei Rytų Prūsijos, arba Mažosios Lietuvos. Valstybės sostinė, senasis Vilnius, arba Vilna, tam tikra prasme yra Lietuvos širdis ir šventasis miestas. Būtent čia kadaise buvo visuotinės Dievybės šventykla, būtent čia liepsnojo arijų Amžinoji Ugnis. Nereikia liesti Vilniaus, mūsų sostinės. Tiems mūsų kaimynams, kurie pernelyg užsispyrę šiuo atžvilgiu, aš patariu saugotis šventosios ugnies, amžinai liepsnojančios mūsų sieloje, galybės!

Lietuviai, esantys šioje salėje, aš kreipiuosi į Jus. Ar yra pasaulyje toks lietuvis – valstietis, miestietis ar didikas – kuris nebūtų pasiryžęs atiduoti savo gyvybę už Vilnių, mistinės ugnies tabernakulį? Nes mes pasiėmėme ant savo pečių dieviškąją kryžiaus naštą, ir krikščioniškas tikėjimas gyvas mūsų širdyse: tačiau mes neištrėmėme iš sielos Amžinosios Ugnies šviesos ir karščio. Ir ši meilės ir gyvenimo liepsna, ta tobuloji Apraiškos forma, spindi meilėje mūsų tėvų šaliai bei mūsų poezijoje ir dainose. Praėjus šešiems katalikybės amžiams, ji tebešviečia valstiečių pirkelėse. Šeimos galva nakčia ją pridengia pelenais, ištardamas sakralinę formulę: „Šventa Gabija, būk rami ir sveika“. – Ilsėkis, Amžinoji Ugnie, ilsėkis per ilgą naktį ir ramybę suteiki mums. – Ne. Amžinoji Ugnis liepsnoja ne tik mūsų sielose, bet ir mūsų namuose... ir kai, nelaimei, ji užgęsta, visa šeimyna gedi, nes Amžinoji Ugnis yra Gyvenimas ir Meilė, o jai užgesus išsilaisvina Tamsybių galybės, tuštybės, valdingumo ir mirties dvasios.

Aš pats ilgai nešiojaus šią ugnį savyje – iki pat tos dienos, brolau Briujė, kai broliai man parodė ją – gyvą ir materialią – po šiaudiniu Lietuvos valstiečio stogu. Mano broliai, čia esantys, aš atiduodu Jums pagarbą, nes būtent Jūs – Jūs, prancūzai, - parodėte man kelią. Tą dieną supratau, kiek galios, kiek paguodos turi savyje šie žodžiai: jauna lietuvių demokratija. Neatmetęs visų asmeninių rūpesčių, tėvynės labui aš atidaviau visą galią dvasinės liepsnos, tos Amžinosios Ugnies, kuri apšviečia mus – jus ir mane.

Nauja era atsiveria mums visiems! Senasis pasaulis sudrebėjo iš pat pamatų;atėjo metas, kuris yra tarsi malonės smūgis senosioms vertybėms, išsekusioms doktrinoms, bevaisiams režimams. Tačiau griovimo darbas dar nėra pasibaigęs, o jau viena šalis, amžinojo prisikėlimo teigėja, seniausioji iš Europos šalių, arijų pramotė, pakilo iš griuvėsių, visiškai pasirengusi atstatomajam darbui.

Šioji šalis, kurios vardas užvaldė mano protą ir jausmus, – tai Lietuva. Aš noriu Jums atskleisti ją. Ateikit. Mintimis nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą glūdų, šnarantį ... Štai ir pasienis lenkų žemių: kaip žinoma, jau šiauresnių, tačiau vis dar spalvingų. Dar mostelkim sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą. Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai ... Tai Lietuva, Lituanie, tai Gedimino ir Jogailos žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulksna padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti. Po septynių žiemos letargo mėnesių nubudus, ji šokteli pavasario staigioj grožybėj, o rugsėjo vidury nauji atolai, tik nebe nuo vasaros pabudę, juodvarnių kranksmais jau skelbia ilgą žiemą. Tada lietuviškų vasarų kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg siela Lietuvos. Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar lyg po niokojančios liūties, kai vasara jau baigias. Balzgana šviesa dūluoja klony, o gelsva migla nugulus ant miškų, ir tylų saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas. Nors dar nesnigo, paplukusius kelius pakeičia rogės. Nuo upės smelkias per laukus linų markų tvaikas. Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunys užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno miško, skendinčio rūkuos.

Į šią tat aplinką, deja, – per daug greit brūkšteltą, prašysiu Jus nukelti eilėraščius ir dainas, kurios geriau nei visa, ką pridurt galėčiau prie savo pasakojimo, Jums atidengs mano tėvynės sielą. Daugelis dainų, kurias išgirsit, kilusios iš pat gilios senovės, tačiau eilėraščiai, kuriuos man bus Jums skaityti malonu, yra šiuolaikinių poetų kūryba. Nes Lietuva kupina meno ir minties atgimimo. Nutraukdami ryšius su romantikų tradicija, mūsų poetai nusimeta svetimšalių rūbus, kuriais apvilkę savo mūzas buvo jų tėvai. Jie teisėtai išvijo lenkų kalbą iš savo knygų ir, visiškai sugrįždami prie tautinių minties ir jausmo šaltinių, grąžino įstabiai lietuvių kalbai, seniausiajai iš europietiškų kalbų, tą garbingą vietą, kuri ir buvo jai skirta.

© 2004 "XXI amžius"