"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. lapkričio 10 d., Nr. 21 (90)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pasiklydusi Europa

Petras KATINAS

Nors būsimasis Europos
Komisijos pirmininkas
Žozė Manuelis Barozas
Europos Parlamente
gynė savo prieštaringai
vertinamą komisarų komandą,
tačiau vėliau paskelbė,
kad balsavimas dėl komisarų
atidedamas neribotam laikui.
Penktoje eilėje pirma iš kairės
sėdi Lietuvos komisarė
Dalia Grybauskaitė
EPA-ELTA nuotrauka

Spalio 29 dieną į Romą susirinkę 25 Europos Sąjungos šalių valstybių vadovai Romos konservatorijos rūmuose ant Kapitolijaus kalvos pasirašė istorinį dokumentą – Europos Sąjungos Konstituciją. Simboliška, kad šio istorinio dokumento pasirašymo ceremonija įvyko tuose pačiuose rūmuose ir toje pačioje salėje, kur 1957 metais Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Olandijos, Belgijos ir Liuksemburgo vadovai pasirašė ne mažesnės svarbos dokumentą apie Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimą. Bendrijos, kuri palaipsniui virto dabartine Europos Sąjunga. Šioje iškilmingoje ceremonijoje tarsi koks varduvininkas jautėsi Italijos premjeras Silvijus Berluskonis, pareiškęs, jog Konstitucijos pasirašymas yra istorinė diena Europai, kuri užtikrins senajam žemynui taiką, saugumą ir gerovę. Vargu ar galima su tuo sutikti, ypač kalbant apie saugumą. Ir ne vien dėl to, kad Europos saugumą turinčios užtikrinti bendros ginkluotosios pajėgos tebėra embriono stadijoje. Kitas dalykas, kasdien vis labiau reiškiamos buvusios SSRS, ištisus pokario dešimtmečius laikiusios Europą savo taikiklyje, įpėdinės Rusijos pretenzijos vėl tapti supervalstybe. Pretenzijos ES, tariamai neatsižvelgiančiai į „teisėtus“ Rusijos reikalavimus. Pirmiausia dėl laisvo tranzito, įskaitant ir karinį, į Kaliningradą per ES šalies Lietuvos teritoriją.

Europos Sąjungos Konstitucija turėtų įsigalioti 2009 metais, kai ją ratifikuos visos 25 ES šalys. Tai nebus lengvas procesas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat vienose valstybėse bus rengiami referendumai dėl Konstitucijos ratifikavimo, kitose pakaks parlamentų ratifikacijos. Tuo, be abejo, pasinaudos euroskeptikai, kurie pastebimai atkuto, kai iškilo dideli nesutarimai dėl Europos Komisijos sudarymo problemų. Kad ir kaip būtų keista, sumaištį ir nesutarimus sukėlė Italijos siūlyto kandidato į Europos Komisijos teisingumo komisaro postą Roko Butiljonės pareiškimas, kuriame jis išreiškė savo, kaip praktikuojančio ir pamaldaus kataliko, požiūrį į homoseksualus ir jų įteisinamas „santuokas“. Europarlamento socialistai, dalis liberalų, žalieji, įvairūs nepriklausomieji sukėlė didžiulį triukšmą dėl R.Butiljonės kandidatūros. Kairieji europarlamentarai apkaltino jį nedemokratiškomis pažiūromis, išvadino „juodaskvernių agentu“. Panašiai kaip komunistinių režimų vadai ir ideologai kažkada kalbėdavo apie krikščionybės išpažinėjus. Ir visai nesvarbu, kad R.Butiljonė teigė, jog išreiškė tiktai savo asmeninę nuomonę. Dėl kairiųjų sukelto skandalo vos neiškilo grėsmė ir naujai išrinktam Europos Komisijos pirmininkui portugalų politikui Ž.M.Barozui. Europaralamento socialistams jo kandidatūra irgi nelabai priimtina. Todėl Ž.M.Barozui neliko nieko kita, kaip paskelbti, kad balsavimas dėl 25 Europos Komisijos komisarų atidedamas neribotam laikui. Mažiausiai iki lapkričio vidurio. Išsigandęs kairiųjų spaudimo, Italijos premjeras S.Berluskonis atšaukė Italijos siūlytą R.Butiljonės kandidatūrą. Socialistai ir jų prielipos, Europarlamente sukėlę precedento neturinčią krizę, pasirodė ne tik kaip homoseksualų ir jų „santuokų“ gynėjai. Prisidengę demokratija, jie ir kiti ES „demokratai“ užsipuolė kandidatą į EK teisingumo, pilietinių laisvių bei saugumo komisarus R.Butiljonę, drįsusį nepritarti homoseksualų santuokoms, o patį homoseksualumą pavadinusį nuodėmingu. Šie europarlamentarai turi visai kitą tikslą – galutinai išstumti krikščionybę, o ypač katalikybę iš visuomenės gyvenimo. Ko nepavyko pasiekti komunistams jų valdytose Europos valstybėje grubia jėga ir persekiojimais, dabar tai daroma demokratiškai. Jų pastangos nenuėjo veltui. Į Europos Konstituciją neįtrauktas punktas apie krikščioniškąjį Europos paveldą.

Visi kiti Europos paveldai įrašyti. Tik aršaus puolimo prieš krikščionybę ir katalikybę išdava galima paaiškinti tą faktą, kad Nobelio taikos premija nebuvo paskirta labiausiai to nusipelniusiam pasaulio žmogui – popiežiui Jonui Pauliui II. Ji paskirta kažkokiai niekam nežinomai Afrikos genties atstovei… už medelių sodinimą. Nobelio taikos premijos nepaskyrimą popiežiui Jonui Pauliui II galima vertinti tik kaip beprecedentinio puolimo prieš katalikybę išraišką. Aišku, prisidengiant vadinamąja tolerancija. Tačiau, kaip pažymi net ir toli nuo krikščionybės ir katalikybės esantys politologai, visiškai ne dėl tariamos tolerancijos senasis žemynas pakėlė kalaviją prieš Bažnyčią, perėmęs tą kalaviją iš bolševikų. Bolševikų laikai nugarmėjo į praeitį, bet, anot Lietuvos politologo Giedriaus Surplio, situacija kartojasi, tik gražesne forma. Štai ką jis rašo: „Komunizmą amžiams nugalėjo kapitalizmas ir akivaizdžių tironų nebeliko, tačiau ateistinis kombainas Europoje vėl pradeda suktis. Kam šiandien gali trukdyti krikščionys, kurių galia nebėra tokia kaip viduramžiais, kurie pasaulėžiūros modernumu nenusileidžia netikintiems, o tolerantiškumu neretai netgi stebina? Ir vėl ekonominei gamybai (kaip skelbė Marksas su Leninu – P.K.). Tik šiandien jai atstovauja laisvosios rinkos dievai – didieji kapitalistai. Moralės normas, transcendentinį tikėjimą ir nevisišką atsidavimą vartotojiškai kultūrai išsaugoję žmonės šiandien yra viena didžiausių kliūčių ribų neturinčiam verslininkų turtėjimui. Jie yra paskutiniai stabdžiai, sulaikantys pasaulį nuo visiško parsidavimo ir minties, kad viską galima nupirkti. Šiuos stabdžius Europa ir yra užsimojusi pašalinti („Lietuvos žinios“. 2004 10 16).

Kaip rodo pasirašyta Europos Sąjungos Konstitucija, nemininti krikščioniškų žemyno ištakų, viena pagrindinių kliūčių jau pašalinta. Neilgai trukus galima sulaukti, kad į katalikus Europoje bus žiūrima ne kaip į „liaudies priešus“, kaip komunistiniais laikais, o kaip į beviltiškai atsilikusius tamsybininkus. Šioje antikrikščioniškoje ir antikatalikiškoje kampanijoje demokratiški Europos kairieji socialdemokratai ir socialistai labai sutaria su verslo rykliais, pramogų verslo magnatais, visiškai pamiršdami savo deklaruojamą socialinę orientaciją. Štai ir Lietuvos socialdemokratų atstovai Europarlamente J.V.Paleckis ir A.Sakalas entuziastingai palaikė puolimus prieš R.Butiljonę. Nieko nepadarysi, „klasinis solidarumas“. Todėl daugelis Europos katalikų pagrįstai baiminasi, jog netrukus taps pavojinga išpažinti net Dešimt Dievo įsakymų.

Toks dabartinių Europos kairiųjų priešiškas požiūris į krikščionybę remiasi ne tik senomis marksistinėmis dogmomis ar tuo, kad, anot italų politiko Mirko Tremaglia, užsienyje gyvenančių italų reikalų ministro, Senąjį žemyną galima apibūdinti taip: „Vargšė Europa: dauguma Europarlamente priklauso „culattoni“. Taip italų šnekamojoje kalboje vadinami homoseksualai. Žodis „culattoni“ gal kiek ir grubokas, tačiau visiškai atspindi reikalo esmę. Už tai M.Tremaglia buvo išvadintas fašistu, atsilikusiu nukaršėliu ir pan. Šis antikrikščioniškas ir antikatalikiškas puolimas yra ir dalis Vokietijos, Prancūzijos bei kitų ES šalių dabartinių vadovų siekimas dar kartą įgelti Jungtinėms Valstijoms, kurių prezidentai visada akcentuoja krikščionybės svarbą, kad ir kokiai krikščioniškai konfesijai jie priklausytų. ES šalių politikams nepatinka ryžtinga Vašingtono pozicija Irako klausimu. Mat ir Prancūzija, ir Vokietija flirtavo su Sadamo Huseino režimu ir turėjo Irake svarbių ekonominių interesų. Pirmiausia, susijusių su nafta. Antra vertus, Vakarų Europa priversta skaitytis su vis gausėjančia musulmoniška bendruomene savo šalyse ir pataikauja tai bendruomenei.

Todėl dar gerokai per anksti džiūgauti, kad, pasirašius ES Konstituciją, viskas eis kaip sviestu patepta. Jeigu didžiosios ES valstybės - Prancūzija ir Vokietija - ir toliau eskaluos konfrontaciją su Jungtinėmis Valstijomis, tai neišvengiamai kils dideli nesutarimai su buvusiomis posovietinėmis šalimis, kurios geriau už bet ką žino, kokį pavojų kelia imperialistinė Rusija. Jos nė kiek netiki, kad ES jas apgintų tiesioginės ar užmaskuotos Maskvos agresijos atveju. Tuo labiau kad ir norint nėra kam ginti. ES ginkluotosios pajėgos egzistuoja tiktai popieriuje. Todėl tos valstybės pasitiki tiktai NATO ir bet kokius bandymus susilpninti Aljansą ir JAV vaidmenį jame vertina kaip savo interesų išdavystę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija