Pasiklydusi Europa
Petras KATINAS
|
Nors būsimasis Europos
Komisijos pirmininkas
Žozė Manuelis Barozas
Europos Parlamente
gynė savo prieštaringai
vertinamą komisarų komandą,
tačiau vėliau paskelbė,
kad balsavimas dėl komisarų
atidedamas neribotam laikui.
Penktoje eilėje pirma iš kairės
sėdi Lietuvos komisarė
Dalia Grybauskaitė
EPA-ELTA nuotrauka
|
Spalio 29 dieną į Romą susirinkę 25 Europos Sąjungos
šalių valstybių vadovai Romos konservatorijos rūmuose ant Kapitolijaus
kalvos pasirašė istorinį dokumentą Europos Sąjungos Konstituciją.
Simboliška, kad šio istorinio dokumento pasirašymo ceremonija įvyko
tuose pačiuose rūmuose ir toje pačioje salėje, kur 1957 metais Prancūzijos,
Vokietijos, Italijos, Olandijos, Belgijos ir Liuksemburgo vadovai
pasirašė ne mažesnės svarbos dokumentą apie Europos Ekonominės Bendrijos
įkūrimą. Bendrijos, kuri palaipsniui virto dabartine Europos Sąjunga.
Šioje iškilmingoje ceremonijoje tarsi koks varduvininkas jautėsi
Italijos premjeras Silvijus Berluskonis, pareiškęs, jog Konstitucijos
pasirašymas yra istorinė diena Europai, kuri užtikrins senajam žemynui
taiką, saugumą ir gerovę. Vargu ar galima su tuo sutikti, ypač kalbant
apie saugumą. Ir ne vien dėl to, kad Europos saugumą turinčios užtikrinti
bendros ginkluotosios pajėgos tebėra embriono stadijoje. Kitas dalykas,
kasdien vis labiau reiškiamos buvusios SSRS, ištisus pokario dešimtmečius
laikiusios Europą savo taikiklyje, įpėdinės Rusijos pretenzijos
vėl tapti supervalstybe. Pretenzijos ES, tariamai neatsižvelgiančiai
į teisėtus Rusijos reikalavimus. Pirmiausia dėl laisvo tranzito,
įskaitant ir karinį, į Kaliningradą per ES šalies Lietuvos teritoriją.
Europos Sąjungos Konstitucija turėtų įsigalioti
2009 metais, kai ją ratifikuos visos 25 ES šalys. Tai nebus lengvas
procesas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat vienose valstybėse
bus rengiami referendumai dėl Konstitucijos ratifikavimo, kitose
pakaks parlamentų ratifikacijos. Tuo, be abejo, pasinaudos euroskeptikai,
kurie pastebimai atkuto, kai iškilo dideli nesutarimai dėl Europos
Komisijos sudarymo problemų. Kad ir kaip būtų keista, sumaištį ir
nesutarimus sukėlė Italijos siūlyto kandidato į Europos Komisijos
teisingumo komisaro postą Roko Butiljonės pareiškimas, kuriame jis
išreiškė savo, kaip praktikuojančio ir pamaldaus kataliko, požiūrį
į homoseksualus ir jų įteisinamas santuokas. Europarlamento socialistai,
dalis liberalų, žalieji, įvairūs nepriklausomieji sukėlė didžiulį
triukšmą dėl R.Butiljonės kandidatūros. Kairieji europarlamentarai
apkaltino jį nedemokratiškomis pažiūromis, išvadino juodaskvernių
agentu. Panašiai kaip komunistinių režimų vadai ir ideologai kažkada
kalbėdavo apie krikščionybės išpažinėjus. Ir visai nesvarbu, kad
R.Butiljonė teigė, jog išreiškė tiktai savo asmeninę nuomonę. Dėl
kairiųjų sukelto skandalo vos neiškilo grėsmė ir naujai išrinktam
Europos Komisijos pirmininkui portugalų politikui Ž.M.Barozui. Europaralamento
socialistams jo kandidatūra irgi nelabai priimtina. Todėl Ž.M.Barozui
neliko nieko kita, kaip paskelbti, kad balsavimas dėl 25 Europos
Komisijos komisarų atidedamas neribotam laikui. Mažiausiai iki lapkričio
vidurio. Išsigandęs kairiųjų spaudimo, Italijos premjeras S.Berluskonis
atšaukė Italijos siūlytą R.Butiljonės kandidatūrą. Socialistai ir
jų prielipos, Europarlamente sukėlę precedento neturinčią krizę,
pasirodė ne tik kaip homoseksualų ir jų santuokų gynėjai. Prisidengę
demokratija, jie ir kiti ES demokratai užsipuolė kandidatą į EK
teisingumo, pilietinių laisvių bei saugumo komisarus R.Butiljonę,
drįsusį nepritarti homoseksualų santuokoms, o patį homoseksualumą
pavadinusį nuodėmingu. Šie europarlamentarai turi visai kitą tikslą
galutinai išstumti krikščionybę, o ypač katalikybę iš visuomenės
gyvenimo. Ko nepavyko pasiekti komunistams jų valdytose Europos
valstybėje grubia jėga ir persekiojimais, dabar tai daroma demokratiškai.
Jų pastangos nenuėjo veltui. Į Europos Konstituciją neįtrauktas
punktas apie krikščioniškąjį Europos paveldą.
Visi kiti Europos paveldai įrašyti. Tik aršaus
puolimo prieš krikščionybę ir katalikybę išdava galima paaiškinti
tą faktą, kad Nobelio taikos premija nebuvo paskirta labiausiai
to nusipelniusiam pasaulio žmogui popiežiui Jonui Pauliui II.
Ji paskirta kažkokiai niekam nežinomai Afrikos genties atstovei
už medelių sodinimą. Nobelio taikos premijos nepaskyrimą popiežiui
Jonui Pauliui II galima vertinti tik kaip beprecedentinio puolimo
prieš katalikybę išraišką. Aišku, prisidengiant vadinamąja tolerancija.
Tačiau, kaip pažymi net ir toli nuo krikščionybės ir katalikybės
esantys politologai, visiškai ne dėl tariamos tolerancijos senasis
žemynas pakėlė kalaviją prieš Bažnyčią, perėmęs tą kalaviją iš bolševikų.
Bolševikų laikai nugarmėjo į praeitį, bet, anot Lietuvos politologo
Giedriaus Surplio, situacija kartojasi, tik gražesne forma. Štai
ką jis rašo: Komunizmą amžiams nugalėjo kapitalizmas ir akivaizdžių
tironų nebeliko, tačiau ateistinis kombainas Europoje vėl pradeda
suktis. Kam šiandien gali trukdyti krikščionys, kurių galia nebėra
tokia kaip viduramžiais, kurie pasaulėžiūros modernumu nenusileidžia
netikintiems, o tolerantiškumu neretai netgi stebina? Ir vėl ekonominei
gamybai (kaip skelbė Marksas su Leninu P.K.). Tik šiandien jai
atstovauja laisvosios rinkos dievai didieji kapitalistai. Moralės
normas, transcendentinį tikėjimą ir nevisišką atsidavimą vartotojiškai
kultūrai išsaugoję žmonės šiandien yra viena didžiausių kliūčių
ribų neturinčiam verslininkų turtėjimui. Jie yra paskutiniai stabdžiai,
sulaikantys pasaulį nuo visiško parsidavimo ir minties, kad viską
galima nupirkti. Šiuos stabdžius Europa ir yra užsimojusi pašalinti
(Lietuvos žinios. 2004 10 16).
Kaip rodo pasirašyta Europos Sąjungos Konstitucija,
nemininti krikščioniškų žemyno ištakų, viena pagrindinių kliūčių
jau pašalinta. Neilgai trukus galima sulaukti, kad į katalikus Europoje
bus žiūrima ne kaip į liaudies priešus, kaip komunistiniais laikais,
o kaip į beviltiškai atsilikusius tamsybininkus. Šioje antikrikščioniškoje
ir antikatalikiškoje kampanijoje demokratiški Europos kairieji socialdemokratai
ir socialistai labai sutaria su verslo rykliais, pramogų verslo
magnatais, visiškai pamiršdami savo deklaruojamą socialinę orientaciją.
Štai ir Lietuvos socialdemokratų atstovai Europarlamente J.V.Paleckis
ir A.Sakalas entuziastingai palaikė puolimus prieš R.Butiljonę.
Nieko nepadarysi, klasinis solidarumas. Todėl daugelis Europos
katalikų pagrįstai baiminasi, jog netrukus taps pavojinga išpažinti
net Dešimt Dievo įsakymų.
Toks dabartinių Europos kairiųjų priešiškas požiūris
į krikščionybę remiasi ne tik senomis marksistinėmis dogmomis ar
tuo, kad, anot italų politiko Mirko Tremaglia, užsienyje gyvenančių
italų reikalų ministro, Senąjį žemyną galima apibūdinti taip: Vargšė
Europa: dauguma Europarlamente priklauso culattoni. Taip italų
šnekamojoje kalboje vadinami homoseksualai. Žodis culattoni gal
kiek ir grubokas, tačiau visiškai atspindi reikalo esmę. Už tai
M.Tremaglia buvo išvadintas fašistu, atsilikusiu nukaršėliu ir pan.
Šis antikrikščioniškas ir antikatalikiškas puolimas yra ir dalis
Vokietijos, Prancūzijos bei kitų ES šalių dabartinių vadovų siekimas
dar kartą įgelti Jungtinėms Valstijoms, kurių prezidentai visada
akcentuoja krikščionybės svarbą, kad ir kokiai krikščioniškai konfesijai
jie priklausytų. ES šalių politikams nepatinka ryžtinga Vašingtono
pozicija Irako klausimu. Mat ir Prancūzija, ir Vokietija flirtavo
su Sadamo Huseino režimu ir turėjo Irake svarbių ekonominių interesų.
Pirmiausia, susijusių su nafta. Antra vertus, Vakarų Europa priversta
skaitytis su vis gausėjančia musulmoniška bendruomene savo šalyse
ir pataikauja tai bendruomenei.
Todėl dar gerokai per anksti džiūgauti, kad, pasirašius
ES Konstituciją, viskas eis kaip sviestu patepta. Jeigu didžiosios
ES valstybės - Prancūzija ir Vokietija - ir toliau eskaluos konfrontaciją
su Jungtinėmis Valstijomis, tai neišvengiamai kils dideli nesutarimai
su buvusiomis posovietinėmis šalimis, kurios geriau už bet ką žino,
kokį pavojų kelia imperialistinė Rusija. Jos nė kiek netiki, kad
ES jas apgintų tiesioginės ar užmaskuotos Maskvos agresijos atveju.
Tuo labiau kad ir norint nėra kam ginti. ES ginkluotosios pajėgos
egzistuoja tiktai popieriuje. Todėl tos valstybės pasitiki tiktai
NATO ir bet kokius bandymus susilpninti Aljansą ir JAV vaidmenį
jame vertina kaip savo interesų išdavystę.
© 2004 "XXI amžius"
|