Šuolis į Pietus

Petras KATINAS

Pasaulio politikos apžvalgininkai atkreipė dėmesį į pernelyg nereklamuotą Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitą į Kiniją ir į Tadžikistaną. Nors kai kurie Rusijos imperininkai jau spėjo pavadinti vizitą istoriniu. Iš tiesų Pekine ir Dušanbėje V.Putinas pasirašė kelis svarbius susitarimus, kurie atveria Rusijai tokias politines ir ekonomines perspektyvas šiuose regionuose, kokių nebuvo per visą posovietinį laikotarpį.

Pirmiausia Maskvai pavyko panaikinti bene paskutinę kliūtį santykiuose su Kinija – iki šiol buvusius nesureguliuotus Rusijos-Kinijos sienos atkarpos palei Amūro upę klausimus. Įsisenėjusi problema buvo ginčas dėl kelių nedidelių vandens suneštų salų Amūro upės vagoje. Pasak rusų politologo Andrejaus Baranovo, Rusija jau seniai galėjo sustiprinti ir išplėsti naudingus ekonominius santykius su sparčiai ekonomiškai stiprėjančia Kinija, jeigu ne įsisenėjusi politinė rakštis, kyšanti iš Amūro farvaterio. Pagaliau V.Putinas sutiko perduoti komunistinei Kinijai Tarabarovo salą ir nemažą dalį Didžiosios Usurijsko salos. Taigi Rusija, nors labai nenoromis, pati ištraukė tą rakštį. Oficialiuose Kremliaus sluoksniuose skelbiama, jog nuo šiol Kinijos-Rusijos sienų klausimas galutinai išspręstas ir keturių tūkstančių kilometrų siena taps saugi ir neginčijama. Abi pusės patenkintos šia sutartimi. Kinija todėl, kad jai pavyko „išsaugoti principus“, o Rusijai atsivėrė galimybės sudaryti su Kinija milijardinius sandorius. Žinant didžiulę Kinijos rinką ir dinamišką ekonominį vystymąsi, Rusijai atsiranda didžiulės galimybės. Tiesa, Maskva modernizuojamai Kinijos pramonei negali pasiūlyti kažką ypatinga. Naujausią techniką ir technologijas Kinija įsigyja Vakaruose. Užtat Pekinui labai svarbu užsitikrinti stabilų Rusijos žaliavų, ypač naftos tiekimą. Be to, Kinija labai suinteresuota įsigyti iš Rusijos karinės technikos. Pirmiausia naujausios konstrukcijos karo lėktuvų bei raketų.

Jeigu su Kinija pavyko susitarti pagrindiniais ekonominiais klausimais, tai Dušanbėje Kremlius pademonstravo savo geopolitines užmačias Centrinėje Azijoje. Pirmiausia užvaldant ne tik Tadžikistano, bet ir viso šio regiono ekonomiką. V.Putinas demonstratyviai sutiko nurašyti 242,5 mln. dolerių Tadžikijos skolą Rusijai. Tačiau už tuos palyginti nedaug ką Maskvai reiškiančius pinigus Rusija žymiai sustiprino savo karinį potencialą regione. Rusijos valdžios kontroliuojamos kompanijos gavo teisę įsigyti Pamyre esamų ir statomų hidroelektrinių kompleksų kontrolinius akcijų paketus. Galima priminti štai ką: kas kontroliuoja energijos srautus ir vandens resursus, tas laiko savo rankose viską. Pagaliau Rusija pasiekė vieną pagrindinių savo geopolitinių tikslų regione. Maskva prisijungė prie Centrinės Azijos bendradarbiavimo organizacijos, kurią 2002 metais įkūrė Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas ir Uzbekija. Šios organizacijos tikslas buvo siekti ekonominės šalių integracijos ir kolektyvinio saugumo šiame Centrinės Azijos regione. Taigi dabar buvusios sovietinės Azijos respublikos iš esmės vėl grįžta į Maskvos glėbį.

Pajungdama šių NVS šalių ekonomiką, Rusija nepamiršta ir karinių dalykų. Nuo šiol Tadžikijoje dislokuota Rusijos 201-oji motošaulių divizija įgavo karinės bazės statusą. Tai pats didžiausias Rusijos karinis junginys, dislokuotas už Rusijos sienų. Jame – septyni tūkstančiai kariškių profesionalų, tarnaujančių pagal kontraktus. Šioje karinėje grupuotėje trys motošaulių, artilerijos ir zenitinių raketų pulkai. Taip pat galinga karo aviacijos grupuotė, kurios sudėtyje – naikintuvai, sraigtasparniai, kariniai transporto lėktuvai. Tad kam Maskvai prireikė turėti tokį galingą karinį kumštį, esantį taip toli nuo Rusijos? Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia vėl siekiama atkurti buvusią imperiją, tik kiek kitokia forma. Antra, siekiama parodyti, pirmiausia JAV, kad Rusija turi būti Eurazijos regiono šeimininkė. Centrinė Rusija visada buvo ir yra labai svarbių politinių, ekonominių ir karinių Rusijos interesų zona, į kurią pastaruoju metu bandė įsiskverbti Jungtinės Valstijos ir kai kurios NATO valstybės. Oficialiai, aišku, to nesakoma. Kremlius skelbia, kad Centrinė Azija vis labiau tampa teroristinių išpuolių epicentru ir svarbiausia narkotikų intensyvaus tiekimo baze. Giriamasi, kad jau minėta Rusijos armijos 201-oji divizija, dislokuota prie Tadžikijos-Afganistano sienos, per pastaruosius metus konfiskavo daugiau kaip 20 tonų narkotikų, sulaikė daugybę narkotikus tiekiančių gaujų, kurios iš Afganistano gabena narkotikus į Rusiją ir kitas šalis. Be to, Rusijos kariškiai saugo svarbiausius strateginius Tadžikijos objektus – oro uostus, hidroelektrines, inžinierines komunikacijas ir įmones nuo tikrų ar įsivaizduojamų teroristų išpuolių. Bet kažkodėl mažai kalbama, jog Rusija Tadžikijoje turi dar vieną labai svarbų karinį strateginį objektą. Tai stambus elektroninės žvalgybos kosminėje erdvėje objektas „Nurek“. Taip pat ir tai, kad faktiškai visa Tadžikijos ekonomika, visi svarbiausi jos objektai atsidūrė Rusijos rankose.

Tačiau Rusijos skverbimasis į regioną neapsiriboja buvusiomis „broliškomis“ respublikomis. Nepaisant JAV ir didelės tarptautinės bendruomenės spaudimo, Maskva savo sąjungininke pasirinko vieną iš „blogio ašies“ valstybių – Iraną. Rusija kategoriškai prieštarauja numatomai svarstyti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pateiktai rezoliucijai, reikalaujančiai, kad Teherano antiamerikietiškas ir antivakarietiškas radikaliųjų islamistų režimas nutrauktų savo branduolinės programos realizavimą. Dar daugiau, Rusija ir Iranas artimiausiu metu pasirašys daugiamilijoninį kontraktą dėl rusiško branduolinio kuro tiekimo atominei elektrinei Bušere, taip pat ir dėl atidirbto rusiško branduolinio kuro grąžinimo į Rusiją. Tuo tarpu JAV, Izraelis ir kitos valstybės tvirtina, kad, prisidengdamas branduoline energetika, Iranas sparčiai kuria savo branduolinį ginklą ir čia jam padeda Rusijos mokslininkai bei specialistai.

Štai ką rašo Kremliaus poziciją atspindintis Maskvos dienraštis „Rossijskije vesti“: „Šiuo metu Rusija faktiškai yra pagrindinė jėga, kuri aktyviai priešinasi Vakarų užmačioms izoliuoti Iraną pasaulio arenoje. Ir tai vykdoma ne vien dėl Rusijos siekio padidinti savo technologijų ir įrengimų eksportą į Iraną. Jau ir dabar prekybos apimtis tarp Rusijos ir Irano sparčiai didėja. Iranas yra labai svarbus Rusijos partneris tarptautinėje arenoje, ypač Kaspijos, Užkaukazės, Artimųjų Rytų, Afganistano politikos kontekstu“. Todėl Maskva mato glaudų bendradarbiavimą su jokios demokratijos nepripažįstančiu Irano režimu kaip savo globalinių tikslų minėtose regiono valstybėse įgyvendinimo įrankį. Kremlius su dideliu pasitenkinimu sutiko Irano pasiūlymą netrukus Teherane surengti Kaspijos regiono šalių – Azerbaidžano, Kazachstano, Turkmėnijos, Rusijos ir Irano – aukščiausiojo lygio vadovų susitikimą. Kaip pranešama, šiame viršūnių susitikime vienas svarbiausių bus glaudaus bendradarbiavimo karinėje srityje klausimas. Vadinasi, Rusija ir toliau, nepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, tieks Iranui technologijas ir kitą paramą, Teheranui kuriant branduolinį ginklą.

Taigi V.Putinas, dideliam „nacionalpatriotų“ ir imperininkų džiaugsmui, kaip ir jo pirmtakai SSRS gensekai, nepaiso tarptautinės bendruomenės nuomonės ir remia ne tik keliančius didelį pavojų pasaulio taikai tokių šalių kaip Iranas, bet ir stalininį Šiaurės Korėjos diktatorius. Tai dar kartą parodo kai kurių Vakarų šalių vadovų visišką netoliaregiškumą. Jie beveik nieko neišmoko, nepaisant ilgus dešimtmečius užsitęsusios agresyvios SSRS politikos, Stalino ir vėlesnių gensekų eksportuojamų „revoliucijų“, posovietinių režimų kūrimo ir palaikymo Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Pagaliau teroristinių „raudonųjų armijų“ ir „raudonųjų brigadų“ finansavimo, ginklavimo ir apmokymo. Tokia amorfiška Rusijos politika, neatsisakant savo planų dominuoti vadinamojoje Eurazijoje, nepaliauja bauginti buvusių „liaudies demokratijos“ šalių Rytų ir Vidurio Europoje, jau nekalbant apie Baltijos valstybes.

© 2004 "XXI amžius"