Spąstuose
Petras KATINAS
Buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas
neseniai pažymėjo, kad buvo nepakankamai įvertintas pavojus, kurį
kelia Lietuvai ir kitoms pokomunistinėms šalims energetinė priklausomybė
nuo Rusijos. Apie tą pavojų ne kartą jau anksčiau kalbėjo ir žinomi,
aišku, ne dabartinėje valdžioje esantys, Lietuvos politikai. Tačiau
jie, išdrįsę tai pasakyti, bemat apšaukiami rusofobais ir panašiais
vardais. Bet, matant, kaip į energetikos reikalus labai aktyviai
kišasi pats A.Brazauskas ir K.Prunskienė bei kiti glaudžiai su Maskva
susiję prorusiški veikėjai, pavyzdžiui, net bandant revizuoti pasirašytą
sutartį su ES dėl Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymo, aiškiai
matyti, kokių tikslų siekiama. Ir tai daroma savų grupės draugų
rankomis. Žinoma, vadovaujantis instrukcijomis, gaunamomis iš RAO
JES, Gazprom ar Lukoil. Ir nežinia, kodėl kai kurie dienraščiai
ir kita Lietuvos žiniasklaida stengiasi nuvertinti tą buvusio JAV
ambasadoriaus Keito Smito pažymą apie Rusijos Gazprom įtaką Lietuvos
politikams. Esą K.Smito pažyma nėra slapta, ji pateikta internete,
todėl visiems prieinama. Negi svarbu, ar pažyma slapta, ar vieša?
Juk esmė lieka ta pati. Be to, Vakaruose nelabai priimta slėpti
svarbius dalykus nuo visuomenės, priešingai, įvairius strateginius
įvykius analizuojant medžiaga yra skelbiama viešai. Siekiant sumenkinti
K.Smito pažymos svarbą, naudojamasi sena išbandyta propagandine
taktika. Esą 2000 metais atsistatydinęs iš diplomatinės tarnybos
K.Smitas kurį laiką dirbo JAV naftos bendrovės Williams konsultantu.
Jau seniai Rusijos mylėtojų ir jų nupirktų kai kurių žiniasklaidininkų
pastangomis Williams paskelbta visų Lietuvos nelaimių kaltininke.
Aišku, pirmose kaltintojų gretose iki šiol yra ta pati grupė draugų
su Č.Juršėnu ir V.Uspaskichu bei K.Prunskiene priešakyje. Tačiau,
nežiūrint į visą pastaruoju metu keltą triukšmą, prokurorai taip
ir nesugebėjo įvykdyti kai kurių politikų duotos jiems užduoties
patraukti į teisiamųjų suolus Tėvynės sąjungos vadovus už tariamai
padarytą žalą Lietuvai, privatizuojant Mažeikių naftą. Geriau
tie politikai, nenuilstamai keikę V.Landsbergį ir kitus, paskaičiuotų,
kiek lėšų, surinktų iš mokesčių mokėtojų kišenės, sukišo savo gausingai
valdininkijai ir jiems patiems užtikrinant gerą gyvenimą. Įdomu,
ką dabar kalbės Maskvos klapčiukai Rusijos teismo antstoliams paskelbus,
kad Mažeikių naftos akcijos, priklausančios Kremliaus naikinamai
Jukos kompanijai, už jos tariamai nesumokėtus mokesčius atiteks
Kremliaus valdomai Rusijos kompanijai. Kaip žinoma, Jukos valdo
apie 54 proc. Mažeikių naftos akcijų.
Visiškai nesvarbu, kad pelningai (kol kas) dirbančios
Mažeikių įmonės akcijos faktiškai priklauso Jukos valdomai Jukos
Finance BV kompanijai. Tai absoliučiai nieko nereiškia: ši kompanija
gali būti parduota bet kada. Todėl sužlugdyti Mažeikių naftos
darbą Rusija gali kai tik panorės. Pasinaudodama įprastu reketu
užsukant naftos čiaupą. Jeigu Maskva perims Mažeikių naftą ir
sumokės už jos akcijas tiek, kiek panorės, A.Brazausko Vyriausybei
teks su tuo susitaikyti ir praryti karčią piliulę. Vien todėl, kad
per devynis šių metų mėnesius Mažeikių nafta sumokėjo daugiau
nei 1,4 mlrd. litų mokesčių. Netekus šios įmonės Mažeikiuose atsiras
visiškai Rusijos žinioje esanti bene svarbiausia Lietuvos įmonė.
Todėl gana keistai skamba Ūkio ministerijos viceministro N.Eidukevičiaus
nežinia iš kur ištraukta teorija, kad Rusijos valdžia negali parduoti
Mažeikių naftos akcijų. Nežinia, kam skirtas tas paaiškinimas.
Kremlius, atėjus valdžion V.Putinui, gali viską. Tuo labiau kad
pastarosiomis dienomis ypač sustiprėjo Maskvos spaudimas dėl Kaliningrado
tranzito. Rusijos prezidento atstovai V.Čižovas, S.Jastrežembskis
pažėrė naują krūvą priekaištų Lietuvai esą dėl tranzito brangimo
ir kategoriškai reikalauja įvairiausių nuolaidų. Tos nuolaidos
reiškia viena tranzitas turi vykti tik pagal Rusijos nustatytas
sąlygas. Tos sąlygos tokios, jog tranzitu jų pavadinti negalima.
Tai būtų tiesiog Maskvos valdomas koridorius per Lietuvos teritoriją.
Netgi nerausiant specialaus tunelio, kaip siūlo Rusijos Valstybės
Dūmos vicepirmininkas V.Žirinovskis. Kam išlaidauti, jeigu galima
nesumokant nė cento važinėti po Lietuvą kaip po savo teritoriją.
Tuo labiau kad naujoji Lietuvos Vyriausybė visiškai atitiks Maskvos
reikalavimus ir standartus. Jau artimiausiomis dienomis įvyks Europos
Sąjungos ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame vienas
svarbiausių klausimų bus Kaliningrado tranzito klausimas. Kaip elgsis
Lietuvos atstovai, šiuo metu visiškai neaišku. Taip pat gana miglota
ir ES pozicija.
Kai kurie ES politikai, tenkindami augančius Kremliaus
apetitus, mano, jog taip nuolaidžiaujant V.Putinui galima išvengti
blogesnių dalykų. Pirmiausia didesnių imperinių Rusijos ambicijų.
Tos ambicijos darosi pavojingos ir panašėja į SSRS laikais buvusį
šantažą. Ir ne bet kokį, o branduolinį. Rusijos prezidentas V.Putinas
faktiškai paskelbė apie naują branduolinių varžybų startą. Kremliaus
valdovas pasigyrė, kad artimiausiu metu Rusijos armija bus apginkluota
tokiais branduoliniais ginklais ir raketiniais kompleksais, kokių
neturi ir dar ilgai neturės jokių kitų valstybių ginkluotosios pajėgos.
Nežinia, ar kas patikėjo V.Putino samprotavimais, kad tos naujos
branduolinės raketos ir dar kažkokie neregėti atominiai ginklai
bei naujos konstrukcijos bombos skirtos kovai su tarptautiniu terorizmu.
Iš tiesų tai yra naujas branduolinio šantažo visam pasauliui variantas.
Tai, kad V.Putinas perėmė visus buvusių SSKP gensekų
bauginimo ir šantažo metodus, rodo ir faktas, jog per susitikimą
Kremliuje su vyriausiaisiais Rusijos armijos karinių apygardų ir
laivynų vadais V.Putinas įteikė garbės ordiną buvusiam SSRS gynybos
ministrui, aktyviam 1991-ųjų rugpjūčio pučo dalyviui maršalui Dmitrijui
Jazovui. Matyt, nereikia aiškinti, ką reiškia toks jo nuopelnų įvertinimas.
Krašto apsaugos ministras, atrodo, baigiantis
savo vadovavimą ministerijai, Linas Linkevičius patvirtino naująją
gynybos strategiją. Pasak L.Linkevičiaus, svarbiausias skirtumas
nuo 2000 metų galiojusios gynybos strategijos yra tas, jog atsisakoma
visuotinės gynybos principo, o jį pakeičia kolektyvinės gynybos
principas. Net keista, kad šioje strategijoje drįstama užsiminti,
jog artimiausioje Lietuvos saugumo aplinkoje tebėra valstybių, kuriose
ne iki galo įtvirtinta demokratinė konstitucinė santvarka. Pripažįstama
netgi tai, kad užsienio žvalgybos tarnybų keliamas pavojus yra didelis
ir ateityje nemažės. Bet kodėl ministras L.Linkevičius, jo pavaduotojas
J.Gečas, naujasis kariuomenės vadas V.Tutkus nuolat ignoruoja tuos
karininkus, kurie baigė mokslus Vakaruose? Visi, kam brangi Lietuvos
kariuomenė, mūsų valstybės saugumas, buvo priblokšti dėl sunkiai
įsivaizduojamų faktų, neseniai paskelbtų dienraštyje Lietuvos rytas
interviu su buvusiu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento karininku
Arvydu Šidlausku.
Tuo pačiu, kuris dar 1990 metais atėjo į krašto
apsaugą, 1991-ųjų sausį gynė parlamentą, vėliau tarnavo Geležinio
vilko brigadoje, mokėsi Danijoje ir Vokietijoje. 1999 metais buvo
paskirtas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto
apsaugos ministerijos Klaipėdos skyriaus viršininku, o jau 2000
metais išėjo į atsargą. Kitaip tariant, buvo išvarytas.
Mat krašto apsaugos ministru tapus L.Linkevičiui
netrukus prasidėjo Antrojo departamento valymas. Iš jo vadovo
posto buvo išvarytas didelis Lietuvos patriotas Kostas Mickevičius,
o jį pakeitė Gintaras Bagdonas, kurį pagal Laumžirgio planą R.Paksas
norėjo paskirti Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi.
Įvairiais pretekstais iš departamento buvo išvaryti dėl lietuviškumo
neįtinkantys darbuotojai: jau minėtas A. Šidlauskas, taip pat Algirdas
Patackas ir kt. G.Bagdonas, kaip jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys
(tą mini ir A.Šidlauskas), absoliučiai nieko nesusigaudo žvalgyboje.
Užtat savas. Be to, matyt, kažkam labai reikia, kad Lietuvos žvalgyba
būtų bedantė. (Bet parodė dantis, kai sekė buvusį Lietuvos kariuomenės
vadą generolą Joną Kronkaitį!)
A.Šidlauskas KAM vadovybei, matyt, nepatiko ir
todėl, kad bandė aiškintis apie Rusijos žvalgybos aktyvią veiklą
Klaipėdoje ir nustatė, jog jos uoste nuolat stovi keliolika rusų
žvalgybos kontroliuojamų žvejybos laivų. Rusija Klaipėdoje tvirtai
įkėlusi koją ir jaučiasi kaip namuose, - teigė A.Šidlauskas. Aišku,
tai negalėjo patikti Rusijoje mokslus baigusiems karininkams, pavyzdžiui,
Vitalijui Galuškinui, kurio tėvas buvo aukšto rango sovietų karininkas.
Nepatinka ir daugelio aukštų karininkų žmonoms - rusėms. Perskaičius
tą ištikimo tėvynės patrioto, patekusio į KAM vadovų nemalonę, interviu
labai nejauku darosi. Juk valstybės gynyba patikėta Rusijos karo
mokyklų auklėtiniams, kurie netgi pasimokę Vakaruose kažin ar palankiai
žiūri į Lietuvos narystę NATO.
Todėl vargu ar atsitiktinai Lietuvos studentų
atstovybių sąjunga paskelbė, kad kitais metais Vilniuje bus surengtas
18-asis pasaulio studentų kongresas. Atrodo, kas čia bloga. Tačiau
tam prieštarauja ne tik švietimo ministras (irgi tapęs neparankus
Brazausko-Uspaskicho koalicijai), bet ir Užsienio reikalų ministerija
bei Valstybės saugumo departamentas. Mat ši Čekijoje registruota
studentų organizacija, kurioje, beje, nėra nė vienos Čekijos studentų
organizacijos, yra dar 1946 metais KGB įkurta struktūra kaip kovotoja
už taiką. Kitaip tariant, KGB padalinys. Dabar studentų organizacija
yra vadinamųjų antiglobalistų ir komunistų sambūris. Tikslai tie
patys, kaip ir SSRS laikais. Neatsitiktinai paskutinis toks kongresas
2000 metais įvyko Libijoje, kuri aktyviai rėmė terorizmą. Tad kodėl
gi tie studentai pasirinko Lietuvą savo kongresui surengti? Taigi
labai paprastai. Pajuto, kokie politiniai vėjai papūtė Lietuvoje.
Į valdžią atėjo reikiami žmonės. Galima priminti, kad išvaromas
iš posto švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius aiškiai
pareiškė, jog ši Tarptautinė studentų sąjunga aktyviai dalyvauja
keliant riaušes vadinamųjų antiglobalistų demonstracijose. Akivaizdu,
kad šią organizaciją finansuoja tos valstybės, kurios nesuinteresuotos
ir priešiškos Lietuvos integracijai į euroatlantines struktūras.
Jeigu taip tęsis, tai netrukus bus galima susilaukti dar ne tokių
dalykų. Juk vadovauti Lietuvos švietimui rengiasi ateiti jaunesniosios
kartos neokomunistas, kurio promaskvietiška orientacija daugiau
nei akivaizdi. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.
© 2004 "XXI amžius"
|