"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. lapkričio 24 d., Nr. 22 (91)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Punskas mena senovės laikus

Benjaminas ŽULYS

Tokių Žolinių altorėlių,
mėgiamų šio krašto lietuvių,
galima pamatyti ne tik
Punsko muziejuose, bet
ir per Žolinių šventę

Albino Vaškevičiaus nuotraukos

Kryžiai ir... šiaudiniai batai

Punske (Lenkija) ir jo apylinkėse gyvenantys lietuviai kiek įmanydami siekia išsaugoti savo tautiškumo ženklus. Taip jie dažnai pralenkia netgi Lietuvoje gyvenančius tautiečius, ne visada mokančius įvertinti ir išsaugoti savo tautinį palikimą. Punske renkama, apibendrinama akiai ir protui prieinama įvairi medžiaga, kurios dėka daug ką sužinome ir dar sužinosime. Vieni tokių atkaklių žmonių yra kraštotyrininkai, einantys per kaimus, miestus ir miestelius, per žmones ir laukus, daug ką ten randantys, aptinkantys.

Punske jau ne vieną dešimtį metų veikia net keturi muziejai. Vienas jų – etnografinis, kurio šeimininkas – mokytojas Juozas Vaina. Muziejus įsikūręs Punsko lietuvių kultūros namuose, užima kelis erdvius kambarius. Juose nuo viršaus iki apačios lentynose išdėliota, sukabinta daugybė įvairiausių Seinų, Punsko, jo aplinkinių vietovių senųjų ir šių laikų gyvenimą bylojančių daiktų, daiktelių. Kone apie kiekvieną jų garbusis muziejininkas entuziastas gali pasakoti ir pasakoti. Anot mokytojo, kiekvienas eksponatas - žmonių rankos, jų darbai, gyvenimai. Ne vieną dešimtį metų eidamas per kaimus, J. Vaina aptiko įdomių medžio skulptūrų, medinių ir metalinių kryžių, pakelės ir vienkiemių koplytstulpių, dar šiandien turinčių vien dekoratyvinę vertę kaimo šulinių, senųjų tvartų, tvorų elementų, kitų nepamatuojamų gėrybių, grožybių.

Suprantama, ne viską, kas regėta, įmanoma perkelti po muziejaus stogu, tačiau ir tai, kas čia sukaupta, kelia nuostabą ir pasigėrėjimą šio žmogaus atkaklumu bei darbštumu. Antai nemažą erdvę užima ant sienos sukabinti kalvystės meistrų darbai - įvairiausių formų, padabinti pusmėnuliais, saulutėmis, kitais tautiniais simboliais kryžiai. J. Vaina žino, kuo vienas nuo kito skiriasi, iš kokios vietovės čia atkeliavęs. O štai senovinės audimo staklės, akmeninė girnapusė, medinė vygė, senovinis, matyt, daug metų dėvėtas storo milo drabužis, įvairi, kažkada kaimo kelius ir laukus mynusi avalynė. Šeimininkas paima vieną iš šiaudų nupintą aulinį batą, kurio padas, pasirodo, medinis. Apie tokius batus net dainelė sukurta: „Šiaudų batai, šakaliniai padai. Aš negaliu šokinėti, man kojelės skauda...“ Mat mediniai padai nesilanksto, todėl tokiais batais šokti nepatogu.

Vienoje ir kitoje vietoje - lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno paveikslai, įvairi lietuviška literatūra. Palei sieną stovi ne vieną tūkstantį vagų išvertusi ir savo gyvenimą kažkurioje sodyboje baigusi vienvagė žagrė, ant sienos kabo linų šukuotuvas. J. Vaina išima iš tašyto baslio (pasirodo, tai senovinio tvarto fragmentas) kažkokį pailgą, su atsikišusiais dantimis medinį daiktą - prieš šimtą metų gudriai anuometinių meistrų sumanytą raktą tvarto durims rakinti. Ir visų čia susirinkusiųjų nuostabai šeimininkas parodo, kaip tai daroma. O kur dar senovinis verpimo ratelis, raštuoti audeklai, juostos, kiti eksponatai.

Visa tai J. Vaina ne vien surinko, čion sunešė, suvežė. Eidamas per žmones, jis išgirdo ir įdomių pasakojimų, padavimų. Kaip savo prisiminimuose užrašė Punsko lietuvių švietėjas, lietuviškų tradicijų puoselėtojas mokytojas Algis Uzdila, dar prieš keletą dešimčių metų jis su savo bičiuliu J.Vaina pėsčiomis keliavęs po istorinio Šiurpilio kalno apylinkes, kuriose tyvuliuoja trys įspūdingi ežerai. Vietinis gyventojas jauniems to krašto tyrinėtojams papasakojęs, kad vienas jų - Juodelio - esąs kaip tik tas, kuriame legendiniais laikais maudėsi trys žvejo dukros, su jomis - ir Eglė. Netoliese esančio ežero vanduo būnąs žalias - tai jame, gintaro pilyje, gyvenęs Žilvinas. O štai trečio ežero vanduo kiekvieną pavasarį paraudonuojąs - esą jame Eglės broliai dalgiais Žilviną užkapoję... Pasirodo, kad ne vien Lietuvoje yra populiari legenda apie Eglę žalčių karalienę ir karalaitį Žilviną, o ir čia, lietuviškuose Lenkijos kraštuose. A. Uzdila daro išvadą, kad šioji legenda savo ištakomis siekia dar priešistorę ir yra bendrasis baltų dvasios perlas.

Etnografijos muziejaus šeimininkas J. Vaina prisimena ne vieną kliūtį, kol buvo įkurtas šis muziejus. Pati pradžia buvusi prieš trisdešimt metų. Kurį laiką jam nebuvo rasta vietos, vėliau eksponatus priglaudusi vietos mokykla, o štai dabar ekspozicija atvira neseniai atidarytuose Punsko lietuvių kultūros namuose. Dabar muziejuje yra ne vienas tūkstantis įvairiausių eksponatų.

Į užmarštį nenueis

O kas Punske ir jo apylinkėse nežino Aldonos Vaicekauskienės?! Mokytoja, Lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė, lietuviškų tradicijų žinovė bei uoli jų propaguotoja, įvairių tautinių renginių organizatorė ir aktyvi dalyvė – tai tik dalis jos užimtumo, skirto Lenkijos lietuviams, jų tautiškumui stiprinti. Viename iš leidinių, kuriuos mokytoja etnografė parengė ir išleido lietuviškajam Sūduvijos regionui pažinti „Tradicinės kultūros pėdsakais“, ji rašo: „Apie gilesnį tradicinės kultūros supratimą ir krašto pažinimą pradėjau mąstyti prieš 26 metus. Taip Punsko mokykloje atsirado folkloro grupė, vėliau išaugusi į kelis ansamblius, o senųjų audinių paroda Senojoje klebonijoje sudarė muziejaus archyvo pagrindą. Keičiantis laikams ir gyvenimo būdui, į užmarštį skubiai eina tai, kas formavosi šiame krašte šimtmečiais...“ Todėl mokytoja mediniame namelyje, buvusioje klebonijoje, ėmė kurti muziejų. Jis taip ir vadinasi „Senoji klebonija“ arba „Liaudiška seklyčia“. Kad čia gyveno dvasios luomo žmogus, byloja kai kurie liturginiai rūbai, paveikslai, nostalgiją kelia senoviniai baldai, buities reikmenys. Pagrindinė muziejaus ekspozicija – tai Sūduvijos lietuvių tautodailininkų darbai, darbeliai: raštuoti audiniai, margaspalvės, margaraštės juostos, kitos austos grožybės, molio, medžio dirbiniai. O virš langų - popieriniai karpiniai. Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad tas gražumas - iš popieriaus, taip nuotaikingai jis atrodo. Nemažą dalį ekspozicijos sudaro margučiai, šie įstabaus lietuviško meno kūriniai. A. Vaicekauskienė pasakoja, kaip marginami velykiniai margučiai, kaip išlaikomi net ganėtinai ilgą laiką. Pasirodo, tam tikslui kiaušinius reikia net kokias tris valandas virti sūriame vandenyje, tada jie ilgą laiką negenda, papuoštais jų margumynais galima gėrėtis ne vienerius metus.

Visi šie eksponatai keliuose senosios klebonijos kambariuose sunešti, sudėlioti, sukabinėti muziejaus įkūrėjos - darbščiosios A. Vaicekauskienės pastangomis. Žinoma, tik už ačiū, už gerą žodį, kurį taria dažnas čia apsilankęs.

Istorijos muziejus

1990 metais Alicijos ir Adomo Sitarskių ir tuomečio Punsko viršaičio Romo Vitkausko pastangomis buvo įkurtas Punsko istorijos muziejus. Pagrindinis jo tikslas – kaupti viską apie Suvalkų krašto lietuvių praeitį ir dabartį bei supažindinti su jomis lankytojus. Muziejuje veikia dvi pastovios parodos: pirmoji – archeologinė, skirta pirmiesiems šio krašto gyventojams jotvingiams, antroji – eksponuojanti Suvalkų, Seinų ir Punsko leidybą lietuvių kalba.

Archeologinę ekspoziciją įrengė Varšuvos archeologijos muziejaus baltų sektoriaus darbuotojai, vadovaujami šio muziejaus direktoriaus J.Jaskanio. Joje matysime šių apylinkių (Šiurpilio, Eglinės piliakalnių, Šveicarijos jotvingių pilkapių) radinių kopijas, nuotraukas, trumpus aprašus, gausią literatūrą. Antrojoje ekspozicijoje rasime 1906-1914 metais Seinuose leistą periodiką („Šaltinis“, „Vadovas“, „Spindulys“) ir knygas bei visus leidinius, pasirodžiusius Lenkijoje po Antrojo pasaulinio karo (dauguma jų spausdinta „Aušros“ leidykloje).

Punsko etnografinis muziejus

Jis pradėtas statyti 1986 metais. Šią kultūrinę investiciją parėmė visuomenė, nemokamai atiduodama statybos objektus bei vidaus įrangos daiktus. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kaimo sodyba pastatyta kairėje kelio į Seinus pusėje, už pusės kilometro nuo Punsko, netoli kelio, nedidelės kalvos papėdėje.

Rekonstruotos sodybos forma primena kvadratą. Kiekvienas pastatas stovi atskirai. Arčiausiai kelio atsirado dvejų durų kluonas, į kelią atgręžtas galu su peludėmis. Priešais kluoną lygiagrečiai stovi namas, o šių trobesių viename gale skersai išsidėstęs tvartas, kitame – svirnas. Kieme, tarp namo ir svirno, iškastas šulinys su iškelta svirtimi. Tai tipiška kelių pastatų sodyba, labiausiai būdinga šiauriniam Seinų regionui.

Gyvenamąjį namą sudaro du galai ir priemenė. Viename gale įrengta aukšta molinė krosnis, kertėje tarp langų stovi stalas, pasieniais sustatyti suolai. Čia aptinkame ir ratelį bei kraičio skrynią, lovį mėsai. Seniau virtuvėje vyko visas gyvenimas. Vyrai kortuodavo, moterys verpdavo ir dainuodavo. Žymią namo dalį užima priemenė. Iš jos kopėčiomis galima užlipti į palėpę. Priemenėje kitados buvo laikytos kiaulės. Tvartas pertvaromis suskirstytas į tris dalis, turinčias iš kiemo kiekviena savo duris. Jame atskirai buvo laikomos karvės, kiaulės, arkliai ir avys.

Kluone laikyti laukų derlius bei padargai. Ten kitados spragilais kuldavo javus. Vasarą muziejuje esančiame kluone vyksta vaidinimai. Viduje žiūrovams įrengti suolai ir scena artistams.

Visi pastatai yra mediniai, ręstiniai, iškelti ant akmenų, lengvai surištų kalkėmis ir cementu. Stogai dengti šiaudais. Prie namo iš kiemo pusės įrengtas gėlių darželis, už namo yra daržas, kuriame pasodinta ir vaismedžių. Čia pat, prie daržo, žvilga tvenkinio, ar tiksliau, kūdros, vanduo. Pastatus sieja medinė tvora. Sodybai priklauso dar ir už kūdros stovintis mažas svirnelis su priesvirniu bei medinis kryžius. Už kluono, prie kelio, stovi maniežas.

Etnografinio muziejaus pastatas turi dvi paskirtis: muziejinę vertę ir kartu sudaro neblogas klojimo teatro patalpas. Čia vyksta sambūrių peržiūros ir liaudiški koncertai. Įėjimas į muziejų veda pro vartus, esančius pačioje kalvos viršūnėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija