Plėšikai grobio negrąžina

Petras KATINAS

Lietuvos Seimo ryšių su visuomene skyrius lapkričio 5 dieną išplatino Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Česlovo Juršėno kalbą, pasakytą lapkričio 4-ąją Maskvoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Istorinis lietuvių raštijos kelias“ („Istoričeskij putj litovskoj pismennosti“). Šią kalbą Č.Juršėnas, kaip ir dera senam komunistui, pradėjo žodžiais: „Brangūs draugai, kolegos ir svečiai“. Netgi Rusijoje jau vengiama taip kreiptis. Šioje kalboje Č.Juršėnas sakė: „Daug kas iš to, kas buvo sukurta pas mus, per įvairias okupacijas, politinius sukrėtimus išgabenta svetur“. Bet Č.Juršėnas nepaaiškino brangiems draugams, kas yra tas „svetur“. Ogi visas tas vertybes pagrobė carinės Rusijos, o vėliau sovietiniai okupantai. Apie Maskvoje vykusią tarptautinę konferenciją kalbėjo ir Seimo spaudos tarnybos vadovas Andrius Vaišnys. Jis teigė, kad Č.Juršėnas būdamas Maskvoje iškėlė ir pagrobto kultūrinio paveldo grąžinimo Lietuvai klausimą. Grįžęs į Vilnių, Č.Juršėnas pareiškė, kad su Maskva svarbiausia yra šnekėti, ir pridūrė, jog per daugelį metų Rusija grąžino Lietuvai nemažai jos vertybių, ir teigė tikįs, kad laikui bėgant grąžins dar daugiau... Taigi viltis, kaip žinoma, kieno motina, pasak vienos senos patarlės. Tiktai galima drąsiai sakyti, jog šnekėtis su Maskva – betikslis užsiėmimas. Netgi naujasis Rusijos prezidento V.Putino „brangus draugas“ Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis nesusišneka, kai prašo grąžinti neįkainojamas kultūros ir meno vertybes, pagrobtas iš Vokietijos muziejų saugyklų Antrojo pasaulinio karo metais. Neatiduota netgi garsiosios pirmosios spausdintos knygos – Gutenbergo Biblijos. Ir niekada neatiduos. Nes, kaip žinoma, Maskva, ką jau pagrobė, niekada neatiduoda. Teko spaudoje skaityti, kad ir dabar Maskva graužiasi, kam anksčiau grąžino Drezdeno galerijos meno vertybes (aišku, ne visas). Tačiau tada, grąžindama jas vadinamajai Vokietijos demokratinei respublikai, Maskva net nesapnavo, kad kada nors Vokietija susivienys ir komunistinis placdarmas Europos vidury subyrės.

Seimo spaudos tarnybos vadovas A.Vaišnys pripažino, kad Rusijoje glūdi didelis lietuviškų vertybių lobynas, tarp jų – autentiški Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentai, knygos, spaudos draudimo metais (1864-1904) išvežti rankraščiai ir kitos neįkainojamos vertybės. Ką jau kalbėti apie sovietinės okupacijos metus! Vos tik užėmę Vilniaus kraštą 1939 metų rugsėjį, okupantai ėmė pirmiausia plėšti ne tik įmones ir įstaigas, bet ir dvarus, kuriuose buvo neįkainojamų meno vertybių, turtingų bibliotekų, baldų. Visa tai buvo išgabenta į Rusiją. Knygos ir rankraščiai daugeliu atveju paprasčiausiai sudeginti. Tas pats pasikartojo ir 1940 metų birželį užėmus visą Lietuvą. Okupantams labai patiko švietimo ir kultūros įstaigos. Netgi iš LSSR Švietimo liaudies komisariato 1941 m. birželio 9 d. surašyto sąrašo aiškiai matyti, kad okupantai buvo užėmę 37 švietimo ir kultūros įstaigas: penkiolika gimnazijų ir progimnazijų, tiek pat pradžios mokyklų, keliolika bibliotekų. Ypač okupantams tiko Vytauto Didžiojo universiteto patalpos. Bet labiausiai užkariautojams patiko dvarai. Ir visai ne dėl patogių patalpų, bet dėl juose buvusių turtų ir istorinių vertybių. Tai paveikslai, skulptūros, senoviški baldai, puikios bibliotekos ir kitos vertybės, sudariusios nemažą lietuvių tautos turtą. Vadinamoji LSSR vyriausybė jau 1940 m. liepos 25 d. paskelbė „Kultūros paminklų apsaugos įstatymą“. Pagal jį kultūros ir istorijos paminklų apsauga turėjo rūpintis Švietimo ministerija, kuri ir įkūrė Kultūros paminklų apsaugos įstaigą. Jai vadovauti buvo paskirtas žinomas dailininkas V.K.Jonynas. Jo dėka nuo gobšių okupantų nagų iš siaubiamų dvarų pavyko išgelbėti keletą žymiausių dailininkų P.Smuglevičiaus, J.Rustemo,olandų, flamandų, italų ir lenkų dailininkų paveikslų. Tačiau sovietinės armijos daliniai,labiausiai siautėję dvaruose, ypač vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje, pagrobė nepalyginti daugiau. V.K.Jonyno komisija nustatė, kad nuo „išvaduotojų“ labai nukentėjo Kėdainių apskrities dvarai. Antai iš Terespolio, Juodkiškių dvarų buvo išvežta daugybė vertingiausių baldų. Iš Metiniškių dvaro – Karelijos beržų bibliotekos baldai su visomis knygomis. Baldai, vertingos knygos, paveikslai, skulptūros ir kitos kultūros vertybės buvo išvežtos iš Rietavo, Vilkėnų, Pakirkšnovio, Šventupio, Trempinių ir kitų dvarų. Kultūros vertybių saugotojai V.K.Jonynas ir P.Galaunė aprašė net 21 nusiaubtą dvarą. Tuo tarpu į Palangos, Kretingos, Raudondvario ir daugybę kitų dvarų komisijos nariai net nebuvo įleisti, nepaisant LSSR vyriausybės leidimų. Jau 1940 m. spalio 6 d. V.K.Jonyno komisija sužinojo, kad „išvaduotojai“ užėmė ir siaubia vieną vertingiausių Lietuvoje – Marijampolės marijonų vienuolyno biblioteką. Buvo kreiptasi į okupacinės Raudosios armijos vadovybę, prašant nesikėsinti bent jau į bibliotekos patalpas. Deja, nieko iš to neišėjo. Marijonų kongregacijos neįkainojama biblioteka buvo nusiaubta, išvežta netgi jos kartoteka. Raudonoji armija nusiaubė ne tik dvarus, bet ir daugelį kitų istorijos, kultūros, netgi archeologijos paminklų. Jeigu LSSR vyriausybė nedrįso net bandyti sutramdyti okupantų savivalę ir plėšimą, tai Lietuvos patriotai kultūrininkai nepaprastai sielojosi dėl tokio „Lietuvos kultūros saugotojų ir globėjų“ elgesio ir bandė bent jau sudrausti raudonuosius įsiveržėlius. Jau vien todėl tokie žmonės kaip V.K.Jonynas, P.Galaunė, V.Landsbergis-Žemkalnis, I.Šeinius ir daugybė kitų Lietuvos šviesuolių nusipelnė giliausios pagarbos. Kad kultūrinės istorinės vertybės buvo išvogtos ir sunaikintos, tai ne jų kaltė, net ne tiek Maskvos čekistų, kiek vietinių kolaborantų A.Sniečkaus, J.Paleckio, A.Gudaičio-Guzevičiaus, A.Venclovos ir panašių „nuopelnas“. Tų, kurie kasdien šūkavo: „Pasaulį seną išardysim“. Arba, kaip rašė „liaudies poetas“, šiaudadūšis ir parsidavėlis, anot prof. V.Biržiškos, „prostitucinė blakė“ Liudas Gira, „Lietuvos senos nebėr – Lietuva LTSR“.

Kaip dar 1991 metais pažymėjo istorikas Algimantas Garliauskas, tas „senasis pasaulis“ jiems, kaip ir raudoniesiems okupantams, buvo visa Lietuva. Dabar Seimo spaudos tarnybos vadovas pripažino, kad pagrobtų vertybių atgavimo problema kamuoja Lietuvą jau beveik šimtmetį, istoriškai nuo 1920 metų, kai Lietuva ir bolševikinė Rusija pasirašė Taikos sutartį. Pasak A.Vaišnio, 1920 metų sutartyje svarbiausi buvo politiniai dalykai, o vertybių atgavimo klausimas taip ir nebuvo paliestas. A.Vaišnys, švelniai tariant, nevisiškai teisus. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytoje Lietuvos ir Sovietų Rusijos Taikos sutartyje, skelbiančioje, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę“, tos sutarties IX straipsnyje buvo nurodyta, jog Rusijos vyriausybė sutinka grąžinti Lietuvai archyvus, bibliotekas, muziejus, dailės kūrinius ir dokumentus, kurie turi Lietuvai žymios mokslo, dailės arba istorinės reikšmės ir kurie buvo išvežti į Rusiją prieš pasaulinį 1914-1917 m. karą“. Tačiau tame straipsnyje bolševikai paliko ir paslėptą bombą, įrašydami punktą „grąžinti tai, kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti“. Taigi iš anksto bolševikai apsidraudė ir net negalvojo grąžinti vertingiausio grobio, išvežto iš Lietuvos. Tą faktą pažymėjo ir P.Galaunė, jau tuomet atgimstančios Lietuvos spaudoje paskelbęs darbus „Iš kai kurių Lietuvos knygynų ir archyvų istorijos“ bei „Kurių Lietuvos turtų esama Rusuose“. Švietimo ministerijos ir įsteigtos Valstybės archeologijos komisijos prašomas P.Galaunė buvo paskirtas derėtis su Maskva dėl pagrobtų vertybių grąžinimo. Įdomu, kad jis iš pradžių atsisakė vykti į Maskvą ir nurodė priežastis. P.Galaunė teigė, jog „sutarties IX straipsnio 1 punkto II abzacas buvo taip parašytas, kad įsiskaičius į jį nematyti nė mažiausios vilties ką nors išgauti iš tų istorinių Lietuvos turtų“. Vis dėlto 1921 metų balandžio pradžioje P.Galaunė išvyko į Maskvą pabandyti bent šį tą atgauti iš pagrobtų vertybių. O 1921 m. gegužės 21 d. Lietuvos komisija pateikė P.Galaunės parengtą memorandumą, kuriame buvo reikalaujama grąžinti Lietuvos Metriką, Vilniaus universiteto biblioteką, archyvą, mokslo ir meno kolekcijas, bent dalį buvusios Vilniaus viešosios bibliotekos knygų ir rankraščių, išvežtų į Rusiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių Rusijos derybininkai, tarp jų septyni to meto rusų istorikai – G.Melamedas, profesoriai A.Vinogradovas, M.Liubarskis, V.Pičeta ir kiti – sutiko grąžinti Lietuvai kai kuriuos Vilniaus universiteto dokumentus: Vyriausiosios Lietuvos mokyklos archyvą, Vilniaus šv. Ignoto ir šv. Rapolo jėzuitų kolegijų archyvą, Vilniaus akademijos archyvą. Bet netrukus šis sprendimas buvo pakeistas. Mat, kaip kategoriškai pareiškė prof. A.Vinogradovas, šių vertybių grąžinimas padarytų didelę žalą Rusijos muziejams. Pasirodo, pagrobtos vertybės jau seniai pritapo prie Rumiancevo ir kitų Rusijos muziejų kolekcijų. Kaip žinoma, į garsųjį Rumiancevo muziejų 1868 metais Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo Koriko įsakymu buvo išvežtos Vilniaus senienų muziejaus kolekcijos: skulptūros, tapybos, grafikos kūriniai, ginklai, indai, audiniai, atspaudai bei herbai ir kiti muziejinės vertės daiktai. Taigi Muravjovo, kitų carinių grobikų ir bolševikų tikslai sutapo.

Ką ten kalbėti apie meno ir kultūros lobius, neįkainojamus dokumentus iš Lietuvos archyvų ir bibliotekų, bažnyčių ir vienuolynų, uždaryto Vilniaus universiteto! Buvę okupantai nesutinka atiduoti netgi prieškario nepriklausomos Lietuvos Seimo archyvų, kurie buvo išgabenti į Rusiją 1940 metais. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Žygintas Bučys teigė, kad dėl muziejinių vertybių su Rusija tartis beviltiška. Č.Juršėnas siūlė dėl pagrobtų vertybių tartis aukščiausiuoju lygiu, gal net būtinas Lietuvos ir Rusijos prezidentų susitikimas tuo klausimu. Tai irgi viena draugo Č.Juršėno fantazijų. Tokio lygio plėšikai kaip Rusijos valdžia savo grobio niekada neatiduoda. Kas ne kas, o Č.Juršėnas tai turėtų žinoti puikiai.

© 2004 "XXI amžius"