"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gruodžio 8 d., Nr. 23 (92)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kaip lietuviai ir lenkai
vėl užkariauja Ukrainą...

Česlovas IŠKAUSKAS,

politikos apžvalgininkas

Ukrainos opozicija skina pergalę po pergalės. Aukščiausieji Ukrainos teisėjai penktadienį paskelbė, kad šioje buvusioje sovietų valstybėje vykę prezidento rinkimai - negaliojantys, ir paragino surengti naują balsavimą, suteikdami teisinę pergalę opozicijos kandidatui Viktorui Juščenkai bei dešimtims tūkstančių protestuotojų.

Aukščiausiojo teismo nuosprendyje konkrečiai apie „pakartotinio balsavimo“ pobūdį neužsiminta. Tačiau jame pažymėta, kad balsavimas turėtų įvykti gruodžio 26 dieną, leidžiant suprasti, jog tai būsiąs praėjusį mėnesį vykusio antrojo rinkimų rato pakartojimas.

Koks Lenkijos vaidmuo Ukrainos byloje?

Bet nuolat besikeičiančius įvykius šioje 52 milijonus gyventojų turinčioje šalyje palikime metraštininkams.

Lenkijos vaidmuo Ukrainos konflikte akivaizdus ir, ko gero, pagrindinis. Tai pripažino ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, grįžęs iš Kijevo po pirmo derybų rato.

Rusijos politologai įtaria, kad V.Juščenkos „oranžinę“ rinkimų kampaniją parengė organizacija „Freedom House“, kuriai vadovauja lenkų kilmės politikas Adrianas Korotnickis. Jis yra praėjusią savaitę Vilniaus konferencijoje viešėjusio Zbignevo Bžezinskio – doktrinos apie Ukrainą kaip buferį tarp Rytų ir Vakarų autoriaus – draugas ir mokinys. Pagal organizacijos parengtą scenarijų Lenkija neva turi vadovauti Ukrainos orientacijai į Vakarus ir nuo 2010 metų galutinai įtraukti ją į Europos ir euroatlantines struktūras. Būtent Varšuva turi sukurti valdomo konflikto tarp V.Putino ir Dž. Bušo zoną bei susilpninti Rusijos bei JAV įtaką regione. Štai čia Lenkija šiam tikslui turi pritraukti Lietuvą bei Ukrainą, tuo pačiu savo tarptautine įtaka susilyginti su Prancūzija ir Vokietija, įvedant savo strateginę kontrolę Centrinėje ir Rytų Europoje.

Bet Varšuva nesirengia vykdyti tokių scenarijų, kokius lenkams ir lietuviams – naujiems ES nariams – primeta Rusijos politologai. Praėjusį penktadienį Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis pasveikino teismo sprendimą, kuriuo paremti raginimai pakartoti antrąjį prezidento rinkimų ratą.

„Esu labai patenkintas, kad, suteikdamas šansą greitai nutraukti politinę krizę, Ukrainos Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, kuris atitinka tiesą ir žmonių valią“, – per spaudos konferenciją akcentavo A. Kvašnievskis.

Jis sakė, kad tikisi, jog Maskvos remiamas Viktoras Janukovičius ir jo provakarietiškas varžovas V.Juščenka dalyvaus pakartotiniame antrajame prezidento rinkimų rate.

A.Kvašnievskis teigė, jog netikėtina, kad pažeidimai pasikartos. Jis taip pat sakė, jog ES tarpininkai mano, kad jų misija dabar baigta. Bet akivaizdu, jeigu kils krizė, ES vėl siųs savo taikos tarpininkus į Kijevą.

Maskvai tai nepatinka. Penktadienį Rusijos Valstybės Dūma priėmė atskirą nutarimą, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas ES kišimusi į Ukrainos reikalus. Tarsi Kremlius į stiprėjančią opozicijos įtaką žiūrėtų pro pirštus...

Europoje atgims supervalstybė?

Rusijos naujienų agentūros APN apžvalgininkas Aleksejus Nevzorovas, interneto tinklapyje „apn.ru“ komentuodamas Lenkijos ir Lietuvos prezidentų pasirodymą Kijeve, perspėjo, kad veikiausiai vyksta Žečpospolitos atkūrimas. Girdi, L.Kučma siekia ne vien pratęsti savo valdymą kaip taikdarys, bet ir įsiamžinti istorijoje kaip politinio darinio „nuo marių iki marių“ gaivintojas. Pasak A.Nevzorovo, Lenkija, turinti 38,3 mln. gyventojų, Lietuva su 3,5 mln. ir Ukraina su 48 mln. susijungusios patenka į „aukščiausiąją lygą“. Jis samprotauja štai kaip: „Kas bus, jeigu pagal patikrintą „aksominių revoliucijų“ scenarijų į naujosios Žečpospolitos orbitą pateks Baltarusija (10 mln. gyventojų) ir kai kurios periferinės pačios Rusijos dalys? Tokios kaip visų užmiršta Briansko ir jau tikrai šeimininko neturinti Kaliningrado sritys (šioje yra apie 947 tūkst. žmonių, įskaitant 420 tūkst. paties Kaliningrado gyventojų). Tokiu atveju Europos ir viso pasaulio žemėlapyje atsiranda visiškai naujas žaidėjas. Gigantiška šalis, sėkmingai išsidėsčiusi geopolitinėje ES ir Rusijos sankirtoje, iš viso turinti apie 100 mln. gyventojų. Tai kur kas daugiau nei turi ES „lokomotyvai“: Vokietija (82,1 mln.) ir Prancūzija (59,3 mln.)“, – aiškiai sudirgęs dėl tarptautinių tarpininkų dalyvavimo sprendžiant Ukrainos krizę, rašo A.Nevzorovas.

Autorius primena ir Ukrainos bei Rusijos istoriją. 1654 metais Pereslavlio Radoje šių valstybių sąjungą paskelbė etmonas Bogdanas Chmelnickis, bet tai buvo tik dalinis jų susijungimas. A.Nevzorovas teigia, kad būtent tuomet įvyko didysis vidinis Ukrainos skilimas, kurio padariniai jaučiami iki šiol. Prie Rusijos tuomet prisijungė tik kairiajame Dnepro krante esanti Ukrainos dalis, o likusi pateko į Žečpospolitos sąjungą, sudarytą 1569 metais, kai pagal Liublino uniją susijungė Lietuvos ir Lenkijos valstybės („Rzeczpospolita“ – lenkiškai „respublika“).

Tuo metu tai buvo didžiausia Europos valstybė, nusitęsusi nuo Baltijos jūros iki Dnepro žiočių. Žečpospolita egzistavo 226 metus – iki trečiojo jos padalijimo 1795 metais ir visada kariavo su carine Rusija. Po padalijimo didelė sąjungos dalis pateko Rusijos imperijon.

Politologai tikina, kad toks scenarijus įgyvendinamas ir dabar. Lenkija ir Lietuva, teigia svetainė „apn.ru“, skuba Ukrainą įtempti į ES, o vėliau gal ir į NATO, ir dabartinis Ukrainos lyderis L.Kučma uoliai vykdo šį scenarijų. Juk būtent jis, teigia A.Nevzorovas, pakvietė į Kijevą Lenkijos ir Lietuvos prezidentus, taip pat ir ES užsienio politikos vadovą Ch.Solaną bei ESBO generalinį sekretorių.

Koks iš L.Kučmos etmonas...

Tačiau APN apžvalgininkas savo opusą, matyt, kūrė dar prieš kitą svarbų įvykį: praėjusį ketvirtadienį kadenciją baigiantis Ukrainos prezidentas L.Kučma nelauktai nuskrido į Maskvą ir čia pat, Vnukovo oro uoste, keletą valandų kalbėjosi su V.Putinu. Pastarasis prieš TV kameras įtikinėjo, kad ukrainiečiai ir rusai – tai broliai ir sesės, jog Ukrainoje rusų net daugiau negu ukrainiečių, ir pyktis mums nedera. Tai, kas dedasi pas brolius, yra ir Rusijos vidaus reikalas. Sunku patikėti tokiu didžiarusišku įžūlumu! Bet L.Kučma tik klusniai linksėjo galva: „Absoliučiai su jumis sutinku...“

Kaip tai panašu į M.Gorbačiovo įtikinėjimus Lietuvai, kad, girdi, neužsidarykite į atskirus „nacionalinius butus“, gyvenkime vėl kartu ir draugiškai. O vėliau – sovietų kariškių išpuolis prieš nekaltus Lietuvos nepriklausomybininkus...

Štai ir šiomis dienomis Kremlius demonstruoja baimę, kad, jei į valdžią ateitų V. Juščenka, šis susilpnintų ryšius su Maskva ir pastūmėtų Ukrainą į tvirtesnį Vakarų glėbį. Rusija prarastų stiprų slavišką placdarmą ir turtingą išteklių teritoriją.

O gal vėl atsiras LDK?

Bet grįžkime prie istorinių paralelių.

Rytuose kuriama ir nauja istorija, nusižiūrint į dar senesnius laikus – į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsiradimo prielaidas, į gana agresyvią LDK prigimtį. Į pagalbą tokiems istorikams gali ateiti Lietuvos viduramžių istorijos žinovas Tomas Baranauskas, kurio straipsnis interneto svetainėje www.istorija.lt (http://viduramziu.lietuvos.net/valstybe.htm) primena tą, vienų manymu, šlovingą, kitų – pavojingą ir agresyvų Lietuvos valstybės brendimo tarpsnį.

* * *

Lietuvos karinės galios išaugimas nuo 1180 iki 1183 metų buvo vienas ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 metų Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. 1183-iaisiais perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 metais įrašyta: „Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams“. Taigi 1183–1184 metų žiemą lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. „Sakmės apie Igorio žygį“ (1185 m.) duomenys tuometę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė, „Sakmės“ žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot „Sakmės“ autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko „senolių šlovės“. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 metų pirmoje pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – „buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie (t. y. lietuviai) daug darė žalos Naugardo valsčiui“.

1183 metų žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Sutriuškinti buvo ne tik Vasilkovičiai, bet ir „visi Vseslavo vaikaičiai“, t. y. visi Polocko kunigaikščiai. Gali būti, jog 1183 metais lietuviai puolė ir Gardiną (apie jį neaiškiai užsiminta „Sakmėje“, be to, 1183-iaisiais Gardine sudegė cerkvė).

1183-iųjų įvykių atgarsių išliko ir lietuvių istorinėje tradicijoje. Nors dėl menko legendų patikimumo reikšmingesnių išvadų iš jų ir negalima padaryti, jos leidžia hipotetiškai atkurti vieną kitą patikimesniuose šaltiniuose neužfiksuotą detalę. Su to laikotarpio įvykiais susijusiose Lietuvos metraščių legendose dažnai minimas iš istorinių šaltinių nežinomas Skirmanto vardas (metraščiuose jis priskiriamas net trims kunigaikščiams). Šiose legendose galėjo atsispindėti to meto Lietuvos valdovo veikla, tačiau dėl vardo autentiškumo negalime būti tikri. Įdomu, kad su šiais įvykiais taip pat siejamam Kerniui (vardas padarytas iš Kernavės miestelio) priskiriamas Lietuvos vardo „sukūrimas“.

1183 metai – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 metais lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 metų žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai „pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų (lietuvių) žemės“. 1193 metais Riurikas rengėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191-aisiais Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 metais „Lietuva išžygiavo prieš Kareliją“. 1188 metais kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.

Yra šiokių tokių žinių ir apie Lietuvos veiklą pietuose. Jau prieš 1192 metus jotvingiai pradėjo puldinėti Lenkiją – 1192-aisiais Lenkijos valdovas Kazimieras II Teisingasis prieš juos surengė keršto žygį. Lietuvių dalyvavimas antpuoliuose į Lenkiją tikėtinas, nes lenkų šaltiniai dar ir XIII amžiuje ne visada skyrė lietuvius nuo prūsų. 1196-aisiais minimi jotvingių antpuoliai į Volynės kunigaikštystę, o 1209 metais žinomas didelis lietuvių bei jotvingių žygis į pietų Rusią. Greičiausiai ir ankstesni jotvingių žygiai buvo vykdomi kartu su lietuviais ar buvo inspiruoti lietuvių. „Sakmės apie Igorio žygį“ duomenimis, Volynė jau netrukus po 1183 metų buvo susidūrusi ir su lietuviais, ir su jotvingiais.

Gąsdinantys svaičiojimai

Štai tokie dar senesnės Lietuvos istorijos momentai. Lietuvių ir jotvingių žygis į pietų Rusią buvo atsakas į nuolatinius jų žemių puldinėjimus. Bet lakus vaizdelis, kad neva Vytautas sūriame Juodosios jūros vandenyje savo žirgus girdė, iki šiol kutena ne vieno patrioto savimeilę. Kiek tame pasakojime tiesos, tik Dievas žino, bet esmė kitur: kai kam Rytuose ir Vakaruose ši istorija kursto politologinę vaizduotę, ir įvairūs mąstytojai ima tvirtinti, kad Lietuva ir Lenkija, turėdamos tvirtą ES ir NATO užnugarį, rengiasi naujam žygiui – per Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją – Juodosios jūros link, kur ir dabar tyvuliuoja užutekis Litovskij (nedrįstame versti „Lietuvių“).

Bet tokios išvados skirtos patikliems skaitytojams. Jomis norima parodyti agresyvią Europos struktūrų ir jos narių esmę ir sumenkinti ES bei NATO reikšmę, priešpastatyti jas paprastam žmogui, jo žemiškiems poreikiams. Tuose svaičiojimuose nėra jokio susirūpinimo Ukrainos likimu – jos suskaldymo, supriešinimo ir tolesnio likimo perspektyva.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija