Priešprieša
Petras KATINAS
Metų pabaigoje, o ypač prasidėjus giliai politinei
krizei Ukrainoje, Rusijos spaudoje padaugėjo gana priešiškų publikacijų
Lietuvos atžvilgiu. Aišku, nepamirštant ir kitų Baltijos valstybių.
Prie agresyvaus ir revanšistinio rusų žiniasklaidos tono bemat prisijungė
ir politikai. Ir ne kokie nors V.Žirinovskio rango rėksniai, o aukšti
Rusijos URM pareigūnai Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto vadovas
Konstantinas Kosačiovas, frakcijos ir partijos Rodina lyderis
buvęs prezidento V.Putino įgaliotinis Kaliningrado reikalams Dmitrijus
Rogozinas bei kiti. Nežinia, kokiais tikslais šitai daroma. Didele
dalimi tai vyksta iš inercijos bei nesibaigiančios nuoskaudos dėl
SSRS subyrėjimo. Taip pat negalima atmesti galimybės, jog tokiais
išsišokimais stengiamasi iš anksto padaryti naująją Lietuvos Vyriausybę
klusnia Maskvos valios vykdytoja. Nors to paklusnumo bei pataikavimo
ir iki šiol buvo daugiau negu reikia. Vien tik premjero A.Brazausko
piktas raginimas nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus žodis žodin
atitinka oficialią Kremliaus nuomonę. Taip pat siekiant įteigti
Europos Sąjungos vadovybei, pirmiausia Paryžiuje ir Berlyne sėdintiems
V.Putino draugams Ž.Širakui ir G.Šrioderiui, kad jie pastatytų Lietuvą
į kelią, kurį nurodo Maskva.
Vokietijos kanclerio G.Šrioderio pastarojo meto
elgesys ir faktiškas tapimas V.Putino garsiakalbiu Europos Sąjungoje
vis labiau šokiruoja ne tik Vokietijos politologus ir žurnalistus,
bet ir vis dar egzistuojančias Rusijos demokratines jėgas. Štai
gerai Lietuvoje žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus
Kovaliovas pareiškė, kad G.Šrioderis aukoja svarbiausius demokratijos
principus abejotinų ekonominių interesų vardan. Dar griežčiau pasisakė
buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas, kuris Vokietijos kanclerio
nuolaidžiavimą Rusijai ir jo liaupses V.Putinui apibūdino tokiais
žodžiais: Arba tai kvaili pokštai, arba pono Šrioderio galvoje
kažkas atsitiko. Netgi valdančiuosius Vokietijos socialdemokratus
palaikančiuose Vokietijos laikraščiuose stebimasi tokia G.Šrioderio
pozicija, faktiškai pritariančia Čečėnijos genocidui ir iš esmės
remiančia Maskvos siekius palaužti Ukrainą. Bet, atrodo, geriausiai
G.Šrioderio veiksmus įvertino Rusijos strateginių tyrimų centro
vadovas Andrejus Piontkovskis, pavadinęs jį V.Putino penktąja kolona.
Anot A.Piontkovskio, kadrinis KGB karininkas V.Putinas, dirbęs Vokietijoje
ir verbavęs šnipus ir agentus, tą darbą sėkmingai tęsia ir dabar.
Pono Šrioderio atveju V.Putinui visiškai pavyko. Po tokių pareiškimų
ir vertinimų, darosi pakankamai aiški ir dar vieno Maskvos draugo
Lietuvos premjero A.Brazausko pozicija nesikišti į Ukrainos vidaus
reikalus. Tai visiškai sutampa su V.Putino ir G.Šrioderio nuostatomis.
Visa laimė, kad ne visi Europoje taip galvoja. Nė iš vienos dešimties
ES naujokių premjerų ar prezidentų nesigirdėjo pritarimo tokiai
promaskvietiškai Lietuvos Premjero pozicijai. Daugeliui susidaro
įspūdis, kad Europos Sąjungoje yra daugiau negu pakankamai Maskvos
draugų, kurie ne tik dėl siaurų ekonominių ar asmeninių interesų,
bet ir nekreipdami dėmesio į istorijos pamokas vėl atsidūrė rusiško
smauglio užhipnotizuoto triušio vaidmenyje. Tą rodo ir pernelyg
santūrus senosios Europos, konkrečiai, Prancūzijos, Vokietijos
ir Italijos, vadovų požiūris į Lenkijos ir Lietuvos prezidentų A.Kvašnievskio
ir V.Adamkaus tarpininkavimo misiją sprendžiant Ukrainos politinę
krizę. Taip Paryžius, Berlynas ir Roma demonstruoja ne tiktai palankumą
Kremliui, bet svarbiausia priešiškumą Jungtinėms Valstijoms. Pasirodė
publikacijų, kad Varšuva ir Vilnius netgi sumanė atkurti Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, arba Žečpospolitos, pakaitalą, todėl
taip aktyviai imasi tarpininkavimo Ukrainos krizėje. Senosios
Europos Sąjungos narės ypač nepatenkintos tuo, kad JAV prezidentas
Džordžas Bušas pritaria Lenkijos ir Lietuvos prezidentų veiksmams,
kalbasi su jais telefonu ir tvirtai palaiko jų iniciatyvą. Tokiai
kritikai entuziastingai pritaria ir Maskva. Štai Valstybės Dūmos
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas
pastebimai susierzinęs pareiškė, kad niekas Europoje, išskyrus Lenkiją,
Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, nekelia Rusijai pretenzijų dėl
Kaliningrado srities. Nežinia, kokias konkrečiai, Lietuvos pretenzijas
į Rytprūsius įžiūrėjo K.Kosačiovas. Arba Lenkijos, jau nekalbant
apie Latviją ir Estiją. Jis kaip pavyzdį nurodė Suomiją, kuri net
neužsimena apie Maskvos užgrobtas jos teritorijas 1939-1940 metų
žiemos karo metu, nereikalauja jokių kompensacijų.
Toną vadinamajai istorinių įvykių analizei davė
Rusijos politologas Viktoras Olžičius. Informacinė agentūra Regnum
paskelbė jo didžiulį, pretenduojantį į analitinius, straipsnį: Lietuva
Rusija: priešpriešų tendencijos ir priežastys. Jame konstatuojama:
Apie tai, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai pastaruoju metu degraduoja,
galima ir nekalbėti. Mūsų požiūriu, tos degradacijos priežastis
yra daugybė nesusipratimų ir Lietuvos nenoras pripažinti esamas
realijas. Lietuvių nuomone, demokratijos procesų sustabdymas Rusijoje
skatina griežtą Rusijos užsienio politiką. Tačiau Rusijos požiūriu
viskas vyksta kaip tik atvirkščiai. Po Baltijos valstybių įstojimo
į ES, o ypač į NATO, jų lyderių elgesys Rusijos ir jos problemų
atžvilgiu tapo kur kas mažiau draugiškas, jeigu ne dar blogiau.
Ypač sugriežtėjo Baltijos lyderių pareiškimų tonas, kai Lietuvos,
Latvijos ir Estijos oro erdvę ėmė saugoti NATO lėktuvai. (...) Lietuva
dabar piktinasi Rusijos griežtu požiūriu į Kaliningrado tranzito
klausimą, kaltina ją siekiu pažeisti suverenitetą ir paversti Lietuvą
pereinamuoju kiemu. Gerai, bet ar stengiasi Lietuva nors kiek
suprasti Rusijos skaudamas vietas, jos problemas? Paprastų rusų
žmonių problemas, iš kurių Lietuva nori atimti 30 milijardų dolerių
kompensaciją už padarytą žalą. Nesupranta kaliningradiečių problemų,
kurie turi gauti lietuvių valdininko leidimą, jeigu nori laisvai
važinėti po savo šalį, kad galėtų, pavyzdžiui, aplankyti savo sergančią
motiną. Pakanka įsivaizduoti lietuvį, gyvenantį Vilniuje, kuris,
norėdamas aplankyti savo motiną, gyvenančią Klaipėdoje, privalo
prašyti Rusijos leidimo. Argi tai ne pakankamai aiškus priminimas,
kad Vilnius ir Klaipėda - ne visai Lietuva?
V.Olžičiaus straipsnyje, be minėtų pagraudenimų,
yra ir gana objektyvių pastebėjimų. Kad ir tokių, jog patys rusai
SSRS laikais visada pavydėjo lietuviams geresnio gyvenimo, aukštesnės
kultūros. Pavydi jo ir dabar, nes ir vidutinių lietuvių atlyginimų
net palyginti negalima su Rusijos gyventojų daugumos atlyginimais.
Dabar ne tik V.Olžičius, bet ir oficialūs Maskvos
asmenys, tarp jų ir užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, visą
dėmesį nukreipė į paskutiniųjų prieškario ir pokario metų istorijos
traktavimą. Pagrindinis tokių traktuočių teiginys yra tai, kad jokios
okupacijos nebuvo nei 1940 metų birželį, nei po karo. Esą taip jau
susiklostė istorinės aplinkybės, nes tuo metu galiojo karo įstatymai.
Nepamirštama nuolat priminti, jog Lietuva neturėtų nei Vilniaus,
nei Klaipėdos, jeigu ne Maskvos gera valia ir išvadavimas.
Jau dabar Maskva ir propagandinis jos aparatas
rengiasi Antrojo pasaulinio karo pabaigos paminėjimo 60-mečio iškilmėms,
kurios vyks Maskvoje kitų metų gegužės 9 dieną. Šis klausimas iškeltas
netgi Jungtinėse Tautose, į pagalbą pasitelkiant aukščiausio rango
Maskvos ir užsienio diplomatus. Tiesa, anot aukštų Rusijos URM valdininkų
ir jau minėto K.Kosačiovo, Kremliui labai nepatinka šio jubiliejaus
traktuotė Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Todėl įsikibus laikomasi
didžiosios sovietinės liaudies pergalės teiginio. Iš esmės tai
yra siekis dar kartą pademonstruoti pasauliui, jog Rusija turi teisę
bent jau ekonomiškai tvarkytis Stalino užgrobtoje Europos dalyje.
Pirmiausia, žinoma, buvusiose sovietinėse respublikose. Todėl
ir suprantamos Kremliaus pastangos žūtbūt priversti Baltijos valstybių
prezidentus dalyvauti didžiosios pergalės 60-mečio minėjimo iškilmėse
Maskvoje. Vienas aukštas Kremliaus pareigūnas iš anksto įspėjo,
kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų nedalyvavimas šiame
renginyje būtų traktuojamas kaip nedraugiškas aktas su visomis
iš to kylančiomis pasekmėmis. Taip pat nepamirštama papriekaištauti,
kad Lietuva neleidžia (!) Briuseliui eiti į kompromisus su Rusija
Maskvos susierzinimą galima suprasti. Kremliaus vadai, o ypač vyriausiasis
vadas V.Putinas niekaip nesupranta, kaip čia yra, kad Ž.Širakas,
G.Šrioderis ir S.Berluskonis šoka pagal rusišką balalaiką, o štai
kažkokie nykštukai V.Adamkus, V.Vykė-Freiberga ir A.Riuitelis nenori
prisijungti prie šio Kremliaus šokių ratelio.
Akivaizdu viena: Rusijos geopolitinė agresija
prieš Rytų ir Vidurio Europos valstybes, o ypač prieš Baltijos šalis
prasidėjo su nauja jėga. To nematyti gali nebent tik A.Brazauskas
ir prorusiška Seimo dauguma. Maskva neatsisako savo planų pakišti
Lietuvai savo antrąjį sekretorių. Bandė J.Borisovą, dabar pakišo
V.Uspaskichą. Kremliaus požiūrį į tarptautinę teisę ir demokratiją
praėjusį ketvirtadienį dar kartą pademonstravo prezidentas V.Putinas.
Išsišaukė į Kremlių iš demonstracijų apimto Kijevo Ukrainos prezidentą
L.Kučmą ir tiesiai pareiškė, kad Ukraina tai vos ne Rusija: visi
kalba rusiškai, mąsto taip pat rusiškai, ir kadangi Ukrainoje gyvena
17 mln. rusų, todėl Maskva turi teisę elgtis kaip tinkama Ukrainos
atžvilgiu. Taigi į Lietuvos ir Lenkijos prezidentų bei ES pareigūnų
tarpininkavimo misiją ragino nekreipti dėmesio. Kad ir kokio lygio
būtų tarptautinė organizacija, niekas negali primesti mums savo
valios, - sakė V.Putinas.
Nėra abejonės, jog artimiausiu metu susilauksime
naujos šmeižtų ir kaltinimų bangos iš Kremliaus. Mat Jungtinių Tautų
Generalinėje Asamblėjoje priimant Rusijos pateiktą deklaraciją dėl
Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio paminėjimo kitų metų gegužės
8-9 dienomis Lietuva balsuojant susilaikė. Vienintelė iš visų. Pasak
mūsų ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų Gedimino Šerkšnio, Antrojo
pasaulinio karo pabaigos paminėjimas ir jo aukų pagerbimas neįmanomas
nepagerbiant ir sovietinės okupacijos bei represijų aukų. Vos paskelbus
tokį ambasadoriaus pareiškimą, iš Maskvos vėl pasipylė visa serija
grubių burnojimų prieš Lietuvą.
© 2004 "XXI amžius"
|