Ar gali neišnykti masiškai
emigruojantys lietuviai?
Lietuvos kaimuose gyvena beveik trečdalis Lietuvos
žmonių. Žemės ūkyje dirba apie 18 proc. šalies dirbančiųjų. Industrinėse
pasaulio šalyse žemės ūkyje dirba nuo 2 iki 10 proc. dirbančiųjų.
Tai rodo, kad artimiausiu metu didelė dalis žemdirbių neturės ko
veikti Lietuvos kaimuose, jie tiesiog bus nereikalingi. Nereikalingi
taps ir jų šeimų nariai. Sumažėjus žemdirbių skaičiui, kaimuose
reikės mažiau ir kitų darbuotojų mokytojų, gydytojų, paslaugų
sferos dirbančiųjų bei kt. Pagal įvairius paskaičiavimus, nereikalingi
taps 25-50 tūkstančių Lietuvos žmonių. Ką jiems reikės daryti? Šiuo
metu visi mato tik vieną išeitį: Airija, Didžioji Britanija, Ispanija
ir kitos šalys. Ar tikrai mes esame tokie turtingi, kad galime abejingai
stebėti, kaip tiek daug žmonių išvyksta iš Lietuvos?
Viena aišku lietuviai nenori visą gyvenimą vargti
skurde. Ir jie yra teisūs: skurdas naikina žmones. Turtingosios
industrinės šalys yra suinteresuotos gerų darbininkų atvykimu. Nereikia
jų auginti, mokyti jie atvyksta jau galintys dirbti ir yra pasirengę
dirbti blogesnėmis sąlygomis nei vietiniai, nors darbą atlieka ne
blogiau, o ir geriau nei vietiniai. Iš tokios situacijos priimančios
šalys turi didelę naudą. Lietuviai turi darbą, gali pragyventi,
nors pagal tų šalių standartus užima žemutinių socialinių sluoksnių
padėtį. Mūsų žmonėms tai yra geriau nei Lietuvoje skurdas, iš kurio
išsivaduoti kol kas jokių vilčių. Ar yra kitokių pasirinkimo galimybių?
Lietuviams reikia apsispręsti, ar pasyviai stebėti
tautos nykimą ir skurdo vejamų iš tėvynės lietuvių išvykimą bei
išsisklaidymą plačiajame pasaulyje, deja, skurdinant Lietuvą, ar
ieškoti kitų išeičių, naudingesnių Lietuvai.
Kol Lietuva bus skurdi šalis, negalinti garantuoti
normalaus savo žmonių gyvenimo, tūkstančiai lietuvių bus priversti
palikti tėvynę ir ieškoti laimės svetur. Senais laikais į tolimas
šalis vyko ispanai, portugalai, prancūzai, anglai ir kiti. Tie žmonės
taip pat vyko ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau skirtumas tas, kad
jie keliavo ne vien darbo ieškoti, bet ir kurti savo bei tų kraštų,
į kuriuos vyko, civilizacijos. Jie neprarasdavo savo kultūros, savo
kalbos, o kurdavo naują gyvenimą pagal savo tautos papročius kitoje
vietoje. Šiuo metu pasaulyje yra kraštų, kurie, turėdami gausius
gamtos turtus, yra labai retai apgyvendinti, o turėdami nedaug gyventojų
negali įsisavinti šalies teritorijos. Kodėl gi lietuviai negalėtų
pabandyti išspręsti keletą problemų iš karto?
Įsikūrę nedaug gyventojų turinčioje šalyje lietuviai
būtų viena iš tos šalies tautinių grupių ir sudarytų nemažą šalies
gyventojų dalį, todėl galėtų gyventi nenutausdami. Prasiplėstų lietuvių
gyvenama teritorija, padidėtų resursai, kuriais galėtume disponuoti.
Pradiniam lietuvių įsikūrimui reikalingos tam tikros lėšos, nes
šiais laikais žmonės negyvena žeminėse miškuose. Atvykę žmonės turi
turėti būstą, realias galimybes gauti normaliai mokamą darbą, naudotis
civilizacijos pasiekimais. Iš kitos pusės, įsikūrę lietuviai palengvintų
Lietuvos įmonių produkcijos realizavimą naujose rinkose, tuo pačiu
paspartintų Lietuvos ūkio augimą ir sulėtintų emigracijos procesus.
Galimą lietuvių kolonizaciją galėtų finansuoti
verslo struktūros, kurios ne tik atgautų investuotas lėšas, bet
ir uždirbtų. Prie šio projekto galėtų (ir privalėtų) prisidėti Lietuvos
valstybė, taip pat šiam reikalui būtų galima panaudoti Europos Sąjungos
struktūrinių ir specialiųjų fondų lėšas. Šiam projektui finansuoti
nebūtų naudojami Europos Sąjungos fondai, skirti Lietuvai.
Ričardas K.
© 2004 "XXI amžius"
|