Kai eini už gėrio pasaulį,
viskas pasidaro paprasta
Vytautas LANDSBERGIS
Vokietijos Ašafenburgo miesto muzikos mokykloje
Europos Parlamento nariui profesoriui Vytautui Landsbergiui iškilmingai
įteiktas 2004 metų Ašafenburgo miesto apdovanojimas Už drąsą.
Nuspręsdama apdovanojimą skirti Lietuvos politikui, komisija pabrėžė,
jog V. Landsbergis prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Tam reikėjo didelio asmeninio ryžto. V.Landsbergio apdovanojimas
esą yra ir daugelio Lietuvos žmonių, drąsiai dalyvavusių Nepriklausomybės
atkūrimo procese, įvertinimas. Profesorių su garbingu apdovanojimu
pasveikino Lietuvos ambasados Vokietijoje Bonos skyriaus ir lietuvių
bendruomenės Vokietijoje atstovai. Laureatas susirinkusiesiems fortepijonu
atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių. Bavarijos žemėje
esančio Ašafenburgo miesto apdovanojimas Už drąsą įsteigtas Tėvui
Bernardui, kuris 1631 metais, Trisdešimtmečio karo sumaištyje, miestiečių
prašomas savo asmeniniu pasiaukojimu apsaugojo Ašafenburgo miestą
nuo nuniokojimo, atminti. Jis skiriamas regioninėje ir tarptautinėje
kategorijose.
Spausdiname V.Landsbergio kalbą, pasakytą Ašafenburge
lapkričio 27 dieną, gavus apdovanojimą Už drąsą.
Nežinau, kas sugalvojo šį garbingą apdovanojimą.
Bet mane tai privertė galvoti ir apie drąsos sąvoką, ir kodėl aš
apskritai čia turiu būti. Kilo daug ir gana esminių abejonių. Dabar
aš jomis pasidalysiu.
Žinau, kad bijau aukščio. Stovėti ant stogo krašto,
jeigu namas didelis, arba kalnuose, kai prieš tave atsiveria šimtų
metrų erdvė žemyn, tiesiog negaliu. Mano koja pati žengia atgal,
ir aš jos negaliu įveikti. Kita vertus, kai pagalvoji, - tai kas
kita, negu baimė užsimušti; ne tas pats, kas yra mirties baimė.
Kai Lietuva ėjo pavojingu keliu į laisvę, žinojau,
kad yra jėgų, kurios manęs nekenčia ir gali pasiųsti profesionalus,
kad tos problemos neliktų. Bet dėl to nebuvo baisu pakankamai
ilgai gyventa, tik dar norėjosi atlikti daugiau. Panašiai ir dabar:
žiūri tartum iš šalies, dar vis nori ką nors padaryti.
Kai buvau dar berniukas, po karo sovietų užimtoj
Lietuvoj vėlyvą naktį rodydavo kino teatruose vadinamuosius trofėjinius
filmus. Mes, mokiniai, eidavome žiūrėti naktimis, nepaisydami mūsų
motinų baimės. Vienas tų filmų vadinosi Ledi Hamilton. Buvau dar
visai jaunas, todėl nieko neatsimenu apie ledi Hamilton, bet atsimenu
apie admirolą Nelsoną. Ypač sceną prieš mūšį, kur Trafalgaro sąsiauryje
stovi vienas prieš kitą du karo laivynai, o kažkuriame britų laive
karininkas žiūri į tolimą admirolo laivo stiebą ir verčia savo jūreiviams
ir kariams, ką rodo admirolo vėliavėlės: Britanija tiki kiekvienas
vyras atliks savo pareigą. Taigi atlikti pareigą, ir viskas.
Dar kiek anksčiau, karo ir nacių okupacijos metais,
mano vyresnysis brolis dalyvavo antinacinėje pogrindžio organizacijoje,
rengėsi kovoti už Lietuvą, leido šapirografu spausdinamą laikraštį
jaunimui. Kartą jam buvo pavesta nunešti karišką šautuvą iš mūsų
namų miesto centre kažkur į priemiestį. Nors brolis buvo tik penkiolikos
metų, tačiau smarkiai paaugęs ir atrodė kaip jaunas vyrukas. Jis
turėjo tokį žalsvą švarką, panašų į medžiotojo. Tada brolis apsivilko
tą švarką, užsimetė šautuvą ant peties ir nuėjo vidury dienos per
miestą, kur reikėjo. Ir niekas jo , ačiū Dievui, nesustabdė.
Tai buvo rizika ir iššūkis likimui. Berniukai,
kartais ir vyrai, kurie vis tiek yra berniukai, turi tokios drąsos.
Ji tikriausiai vyriška drąsa, nes moterų drąsa kitokia. Jų drąsa
aiškumas ir tvirtumas. Tokia buvo mano motina.
Pavojaus dienomis ir naktimis prieš trylika metų,
kai laukėme sovietų puolimo, aš buvau fronte parlamento rūmuose.
Mano ginklai buvo telefonas ir rašymo priemonės. Bet aš buvau ne
vienas, mane supo daug vienminčių. Žmona Gražina liko viena namuose.
Aplink buvo ne vien patriotinis entuziazmas, bet ir daug neapykantos.
Nors aš norėjau, kad žmona išvyktų iš miesto, ji atsisakė, nes norėjo
būti čia pat. Žudynių naktį, kai prasidėjo šaudymai, galėjome vienas
kitam paskambinti ir atsisveikinti. Štai kodėl sakau, kad moterų
drąsa kitokia.
Galbūt Lietuva, kuri labai vyriškai kovojo prieš
sovietų okupantus 1945-1954 metais, vėliau, po 35 metų, buvo labiau
panaši į moterį, nes mūsų laikysena 1989-1991 metais buvo kitokia:
mes nieko nepuolame, bet nesitraukiame.
Kai sovietai 1991-ųjų pradžioje paleido prieš
nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą visą savo karinę galybę, su
štabais ir žemėlapiais, kuriuose žymėjo karines operacijas prieš
Lietuvos televiziją ir parlamentą, vienas žurnalistas manęs paklausė:
Ar jūs nebijote?
Atsakiau kažkaip savaime: Jie gali mus užmušti,
bet jie negali nieko daugiau. Tikriausiai taip galvojo ir tie XVII
amžiaus Ašafenburgo kapucinai, kurie išėjo vieni prieš švedų kariuomenę
su taikos žodžiu karaliui Gustavui Adolfui ir išgelbėjo miestą.
Tokia tada buvo mano išvada apie padėtį, kaip
ją matau, ir kažin ar ji atitinka žodį drąsa, nes ir pasakyti
tai galėjau ne savo vieno vardu. Aplink mane daugelis taip jautė.
Šiandien Ukraina mums rodo pavyzdį ir primena
tokį patį širdies apsisprendimą. Laisvės dvasia ten ima viršų, ir
žmonės nebijo, kad kokia nors kvaila kariuomenė ateis jų žudyti.
Laisvės dvasia tiesiog svaigina, tai kokia čia gali būti baimė!
Laisvės dvasia skrieja virš žmonių, ir norime tikėti, kad tai
Apvaizda.
Viktoras Juščenka žinojo, kur eina, ir buvo nuodijamas,
vos per plauką išvengė mirties. Jo veidas liko sužalotas, tą galite
matyti televizorių ekranuose. Nuodytojai manė, kad moterys už tokį
kandidatą nebalsuos, jeigu jis ir liktų gyvas. Oponentai atsivežė
į Kijevą net rinkiminius šūkius: Juščenka ligonis!
O mergaitė, kurią rodė televizija, kalbėjo: Čia
ne dėl prezidento vietos varžomasi, čia du pasauliai gėrio pasaulis
ir blogio pasaulis.
Štai ką verta suvokti. Kai atskiri ir žinai, kad
eini už gėrio pasaulį, viskas pasidaro paprasta. Drąsos ir baimės
sąvokos nebetinka. Tiesiog darai, kas reikalinga.
Aš esu nuoširdžiai dėkingas už garbingą apdovanojimą
ir už progą pamatyti gražų Ašafenburgo miestą bei sutikti tiek daug
nuoširdžių, gerų žmonių.
© 2004 "XXI amžius"
|