Antiglobalistiniai globalistų samdiniai
Vilius BRAŽĖNAS
Lapkričio viduryje žiniasklaidoje pasirodė žinios
apie vyriausybėje abejonių sukėlusį Vilniuje 2005 metais rengiamą
Pasaulio studentų kongresą. Esą kongreso organizatorė Tarptautinė
studentų sąjunga dalyvaujanti antiglobalistų riaušėse. Mūsų šalies
valdžios pareigūnai įtarią, jog tą Tarptautinę studentų sąjungą
finansuoja valstybės, kurios yra priešingos Lietuvos įsijungimui
į tokias struktūras, kaip ES ir NATO.
Manau, kad tokia siaura pažiūra į rengėjus yra
tik iš dalies teisinga. Kad riaušininkai yra finansuojami, visai
aišku vien pagalvojus, kiek tokie renginiai turi kainuoti. Juose
suburiami tūkstančiai skrajojančių riaušininkų visur, kur tik kada
posėdžiauja kokia nors piniguočių grupė. Norint tiksliau atspėti,
kas visa tai finansuoja, reikia ieškoti atsakymo į seną kriminologų
klausimą: kieno naudai padarytas nusikaltimas.
Šiuo atveju atsakymas būtų toks: dviejų globalizmo
pagrindinių židinių naudai Rytų, maskvietiškam kominterno tipo
globalizmui, ir Vakarų, Volstryto kilmės globalizmui. Riaušės ir
raudonos vėliavos demonstracijose skelbia, kad (Maskvos) marksistai
kovoja už liaudį prieš piniguočius (Vakarų) globalistus. Antra vertus,
riaušės, padegimai, nuosavybės niokojimas ir raudonos vėliavos kai
kam aiškiai įrodo, kad globalizmas yra gėris: juk jam priešinasi
raudonieji ir chuliganai. Tad ginkime Vakarų globalizmą ir pulkime
į jo glėbį, gelbėkimės nuo Rytų ir chaoso. Vadinasi, iš riaušių
laimi ir Vakarų globalistai, pasaulinės valdžios diktatūros, naujos
utopijos kūrėjai. Taigi riaušininkai finansų gali gauti iš vienos
kurios ar net iš dviejų globalizmo kišenių. Tarkim, antiglobalistus
finansuoja globalistai ir greičiausiai Vakarų. Rasti demonstrantus
su raudonomis vėliavomis ir riaušininkus pakanka tik švilptelėti.
Jų visada atsargoje turi komunistai. Tik prisiminkime raudonuosius
demonstrantus, atsirasdavusius beveik visose Europos sostinėse,
kai tik JAV politika ar nauja ginkluotė grasindavo Sovietų Sąjungai.
Tad Vakarų socialistinių kapitalistų finansinė
parama kairiesiems nieko nauja. Jau tuoj po Pirmojo pasaulinio
karo, globalistams nepavykus JAV įtraukti į kuriamą Tautų Lygą,
tarptautinio J.P.Morgano banko agentai sumanė JAV kairiųjų ir net
komunistų kontrolę steigiant bei remiant jų spaudą. Tai dokumentais
patvirtina pats globalistų priedangos grupuotės Council on Foreign
Relations (CFR) narys garsus istorikas Kerolas Kviglis. Jų veiklos
užkulisius jis atskleidė 1348 puslapių knygoje Tragedija ir viltis.
Tarp Volstryto remtų kairiųjų leidinių jis mini New York Times,
Washington Post, Observer, The Saturday Review. Be to, finansavo
ar į redakcijas įterpė finansuojamus savus žmones vien komunistų
leidiniuose Dayly Worker Ir The New Masses.
Įdomu, kaip kritiškai Volstryto piniguočius vertino
jų pačių istorikas minėtoje knygoje: Tai buvo grupė žmonių, kurių
turtai ir įtaka smarkiai viršijo jų patirtį ir susivokimą padėties
supratimą. Jie sukūrė sąlygas simpatizuojantiesiems komunistams
ir jų satelitų įtakai 1930-aisiais Jungtinėse Valstijose. Taip
pat knygos autorius K.Kviglis įspėja: Reikėtų įsidėmėti, kad galia,
kuria tie energingi kairiasparniai naudojosi, niekad nebuvo jų pačių
ar komunistų galia, o buvo galia tarptautinės finansinės klikos.
Kai tas sukėlė Amerikos žmonių įtarimus ir pyktį, tai įvyko 1950
metais, paprasčiausiai buvo atsikratyta simpatizuojančiųjų raudoniesiems.
Be abejo, tokie reiškiniai vyksta ir šiandieniniame
pasaulyje.
Globalistai finansavo bolševikų revoliuciją ir
visaip rėmė Sovietų Sąjungą, pratęsdami jos neišvengiamą žlugimą.
O raudonųjų vėliavų riaušininkai yra tik prieš Vakarų globalistus,
kurie trukdytų Rytų globalistams įsitaisyti kuriamos pasaulinės
galios piramidės viršūnėje.
Nepamirština, kad Vakarų dešinieji irgi yra prieš
globalizmą iš principo. Prieš bet kokios kilmės globalizmą, kuris
neišvengiamai būtų antikrikščioniškas, antitautinis ir antivalstybinis,
panaikinąs asmeninę laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau dešinieji
prieš globalizmą kovoja ne gatvėse, o politinėje, dvasinėje, intelektualinėje
arenose. Tad ypač politikoje reikalai retai yra tokie, kaip iš pažiūros
atrodo.
© 2004 "XXI amžius"
|