Ar ES Konstitucija
kelia katalikams pavojų?

Ramūnas AUŠROTAS,

teisininkas

Kaip žinoma, Seimas svarstė ES Konstitucijos klausimą, ir Lietuva tapo pirmąja valstybe, ratifikavusia sutartį. Ta proga teko žiūrėti televizijos laidą „Visuomenės interesas“, kurioje, be kita ko, buvo iškeltas ir gėjų klausimas. Deja, jis, galima sakyti, buvo nuleistas juokais, nes teisininkams, politikams ir ekspertams labiau rūpėjo aptarti politines ir ekonomines sutarties pasekmes, negu jos galimas pasekmes socialiniams santykiams. Juk šia sutartimi kartu bus ratifikuota ir pagrindinių teisių chartija. Tad pabandžiau pasidomėti jos turiniu ir palyginau ją su Lietuvos Konstitucijos numatytu žmogaus teisių turiniu. Kilo keletas minčių, kuriomis noriu pasidalyti su jumis.

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas (10 str.). Kalbant apie abortų legalizavimą, dažniausiai nesutariama, ką vadinti žmogumi. ES Konstitucija vartoja terminą „kiekvienas“. Kiek man žinoma, vienas iš abortų šalininkų argumentų, kuriuos vartoja gindami abortus, - esą vaisius yra motinos kūno dalis, jis nėra savarankiškas kūnas (arba tam tikrą laiką tokiu būna), o žmogus turi teisę disponuoti savo kūnu. Įdomu, kam yra naudingas termino „žmogus“ pakeitimas terminu „kiekvienas“? Čia turbūt autonomijos klausimas. Ar galime vaisių vadinti savarankišku „vienetu“? Vargu. Bet ir pusės metų vaikas nėra pakankamai autonomiškas. Gal tai naudinga katalikams, juk lengviau įrodyti, kad vaisius yra „kiekvienas“, negu kad jis yra „žmogus“.

2. Lietuvos Konstitucija taip pat numato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu (38 str.). Tarsi viskas ir aišku: santuoka yra laikoma tik heterogamine vyro ir moters sąjunga. Ar tai kartu reiškia, kad šeima yra heterogaminė sąjunga? Formaliai Konstitucijoje nėra šeimos apibrėžimo. Iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso Trečios knygos esmės išplauktų, kad šeiminius santykius teisiškai galima sukurti tik santuokos arba partnerystės pagrindu (kuri laikoma vyro ir moters gyvenimu kartu neįregistravus santuokos). Kitaip tariant, santuoka ir šeima eina kartu. Tuo tarpu ES Konstitucija kaip tik ir atskiria šias dvi teises. 9 straipsnis numato teisę tuoktis ir teisę sukurti šeimą. Neaišku, ar šis atskyrimas yra tik dirbtinis ar esminis. Gal taip tik palengvintas barjeras galimybei įteisinti homogamines santuokas, juk prieštaraujančiųjų gėjų tuoktuvėms nepalyginti mažiau negu tų, kurie prieštarauja jų pretenzijai į šeimos statusą. „Tegu tuokiasi, jei nori, jų reikalas, tik vadinti šeima ir įsivaikinti vaikų neleisime“. Gal tai kaip tik taps laipteliu šeimos statuso link? Matyt, šis klausimas buvo toks opus, jog jį svarstant vienintelėms šioms dviem teisėms buvo padaryta išimtis, numatant, kad „teisė tuoktis ir teisė sukurti šeimą užtikrinama remiantis nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais naudojimąsi šiomis teisėmis“. Ką šis magiškas sakinys reiškia? Ar tai, kad mes patys Vilniuje nusistatysime, kas yra šeima ir kas gali sudaryti santuoką?

O gal nacionalinė teisė turi tik „užtikrinti“, kaip supranta šeimą ir santuoką ES teisė? Tai jau kompetencijos klausimas: kas turi galią priimti šiuos sprendimus. Bet apie tai šiek tiek vėliau. Tuo tarpu dabar, jei darysime prielaidą, kad tai reiškia ne tik teisę užtikrinti, bet ir suformuluoti/apibrėžti, kyla klausimas, kiek tai realu? Juk ES Konstitucijos 57 straipsnis aiškiai teigia, kad „Sąjungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę“. Ir nors Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys pagal galią teisės normų hierarchijoje eina tuojau pat po Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šis straipsnis aiškiai teigia, kas čia šeimininkas. Kaip džiugiai pastebėjo laidoje vienas teisininkas, mes referendumu už stojimą į ES jau pripažinome teisės viršenybę. Todėl ES teisės aktai, turintys įstatymo galią, yra ir bus viršesni už Lietuvos Respublikos Konstituciją. Šiuo atveju analizuojant visuminiam kontekste dar kartą patvirtinama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (ir kitų teisės aktų) užduotis būtų užtikrinti, kad ES suformuota teisė būtų įgyvendinta.

3. Visgi kam priklauso teisė spręsti šeimos statuso klausimą? Jei Briuseliui, tada Vilnius turės tik užtikrinti, jog Briuselyje suformuluota ir priimta samprata būtų taikoma ir čia, Lietuvoje. ES Konstitucija numato, kad ES „turi tik tuos įgaliojimus, kuriuos pagal šią Sutartį jai suteikė valstybės narės“. Jokių prigimtinių ar liekamųjų įgaliojimų ji neturi. Išskiriama trijų rūšių ES kompetencija: išimtinė, papildoma ir bendroji. Išimtinė reiškia, kad tai išimtinai ES reguliavimo objektas. Bendroji kompetencija yra ta, „kuri suteikta Sąjungai ir kurios ribose valstybės narės gali veikti tol, kol to dar nedaro Sąjunga ir tokiu mastu, kokiu to dar nedaro Sąjunga“. Papildanti Sąjungos kompetencija yra ta, kuri suteikta Sąjungai valstybių narių veiksmams papildyti ar paremti siekiant įgyvendinti vieną iš Sąjungos tikslų. Kuriai iš šių kompetencijos rūšių priskiriama teisė nustatyti kad ir šeimos statusą?

Tiesiogine prasme reguliuoti šeimos statusą ES lyg ir nepriklauso. Tai tarsi sustiprintų poziciją, kad šalis pati gali teisiškai apibrėžti ir nustatyti šeimos statusą. Tačiau ES gali daryti tam įtaką netiesiogiai, pavyzdžiui, per tas sferas, kurios priklauso jos kompetencijai, tarkim, socialinės apsaugos sferoje, priklausančioje bendrajai kompetencijai, nustatydama socialines pašalpas ar išmokas šeimoms ji gali pripažinti ir gėjų teisę jas gauti, kas de facto yra jų statuso pripažinimas. Jei tai atrodo per daug neįtikima, reikia neužmiršti, jog ES turi teisę savo nuožiūra spręsti apie kompetencijos ribų išplėtimą. 72 straipsnis numato, kad „Jei pasirodytų, kad Sąjungai reikia imtis veiksmų vienam iš jos tikslų pasiekti, o ši Konstitucija nesuteikia tam reikiamos kompetencijos, Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi Konstitucijos pasiūlymu, imasi deramų priemonių. (…) Tokiu atveju būtinas daugumos Europos Parlamento narių pritarimas ir vieningas Tarybos pritarimas“. Ir manau, kad jį ateityje bus nesunku gauti, kaip aiškiai parodė Europos Parlamento požiūris į krikščioniškas vertybes.

Žinant, kad dauguma šių struktūrų sudaro proliberaliai nusiteikę asmenys, galimybė susitarti labai reali, taip išvengiant tarptautinės sutarties ratifikavimo maratono.

4. Tačiau galutinai į šiuos klausimus atsakys tikriausiai Europos teisingumo teismas (ETT), kuris turi galią aiškinti ES teisę. O išaiškinimas priklausys nuo to, kaip greitai atsiras precedentas – kokia nors nelaiminga dviejų jaunų (ar nelabai) vyrukų „šeima“, kuriai bus neleista įteisinti jų santykių registruojant santuoką ir įgyvendinti svajonę kartu auginti „vaikus“. Ir jei atsitiks taip, kad ETT bus tolerantiškas, gerbiantis žmogaus teises bei progresyvus, liks tik laiko klausimas, kol mūsų Aukščiausiasis ar Konstitucinis teismai paseks jų pavyzdžiu. Toliau viskas kaip pasakoje: „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“. Juk mūsų Konstitucija numato, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tad katalikams liks nuolankiai nulenkti galvą, nes: „Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“.

Tad lieka padaryti išvadą: tam tikrą teisę už mus spręsti mes jau atidavėme. ES Konstitucija tik patvirtins jau įvykusį faktą. Tačiau dar nėra aišku, kokia apimtimi. Tai parodys laikas. Ir kai kurių žmonių sąžinė bei veiksmai.

© 2004 "XXI amžius"