Pirkti ar klastoti?
Paprastai ir visada Lietuva per rinkimus nuperkama.
Nėra su ja didesnių rūpesčių artimam užsieniui. Turi savo propagandos
mašiną. Valstybė ne per didelė. Keli tūkstantukai asocialių rinkėjų,
dar kiek nesusivokiančių kaimiečių ar šiaip vargo slegiamų žmonių.
Kad vargo netrūktų, taip pat pasirūpina artimųjų penktoji kolona.
Buvę ir nauji KGB agentai, o dar nuolat skriaudžiamos tautinės
mažumos ir yra rezultatas. Todėl nereikia klastojimų. Pasaulis
nesipiktina propaganda nė papirkimais ir priekaištų nepateikia,
tik džiaugiasi Lietuvoje klestinčia demokratija. Kad ji iškreipta
papirkinėjimais, svetimos propagandos prievarta šitai pasauliui
dar neatrodo svarbu, nei kad būtų žmonių ar valstybės teisių pažeidimas.
Mat manoma, kad propaganda galima netikėti, paperkamam nepasiduoti
šie veiksmai visiškai neatima laisvės ir ji tik savanoriškai atiduodama.
Atiduodantieji laisvę yra patys kalti , nes nenugalimos prievartos
tokiais atvejais nėra.
Galima manyti, kad tai nėra visai netiesa, ir
žmonės privalo grūdintis bei apgaulei nepasiduoti. Rinkimų rezultatų
klastojimas yra daug blogesnė ir sunkiau įveikiama prievarta. Prieš
ją tik protestas taip pat prievartos forma, kokio ir teko imtis
Ukrainos žmonėms. Nėra jiems kitos išeities, nes įpročiai įsigalės,
kartą pasisekus, ir ateityje visi rinkimai pasidarys fiktyvūs: kad
ir už ką kas balsuotų, valdžia pasitvarkys, kaip jai tinkama. Demokratinis
pasaulis yra teisus, kad remia Ukrainos žmonių kovą. Negalima grįžti
į sovietiją ir fikcija paversti rinkimų, į kokius galima nė neiti.
Bet ką daryti Rusijai, vis tiek norinčiai turėti
savo valdžią Ukrainoje? Papirkti per didelė, o gal ir iš kitos
pusės yra kam pirkti taip pat ne beturčiai. Propaganda gal apleista,
gal netikusi. Iš daugybės žmonių per daug pasirodė esančių savarankiškų,
o ne užguitų kaip Baltarusijoje. Jokio batiuškos kaip A.Lukašenka
Ukrainai neatsirado, nes laisvi ir savarankiški pasirodė esantys
žmonės. Gal dėl to, kad išsilavinę, gal tokia prigimtis. Todėl ir
Stalinui tiek daug ukrainiečių teko badu išmarinti, kad tą šalį
galėtų valdyti. Ir vis dėlto neliko Ukraina be ukrainiečių, ypač
kad, sovietų nelaimei, didelė jos dalis buvo Lenkijos okupuota,
o ten nebuvo tokios griežtos kovos prieš tautą ir didelio masto
jos naikinimo. Kai sovietai paėmė tą dalį, ji su ukrainiečiais,
negi skelbsi vėl naują badą? Ne tas laikas: teko su jais susigyventi,
didesnį naikinimą sutelkus Lietuvon.
Taip susiklostė, ir dabar vienintelis patarimas
būtų Rusijai nustoti norėti to, kas nedera: nei pirkti, nei klastoti,
bet gyventi šalia demokratiškos Ukrainos ir pačiai jos pavyzdžiu
darytis demokratiškai. Lietuvai laisvai ir savarankiškai, kad
tokie darytųsi jos žmonės. Sąlygos tarsi yra, nes jų valia neklastojama,
bet valios dar jiems reikia įgyti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|