Kas valdys po Putino?

Valdžios perdavimo ypatybės Rusijoje

Valdas Kilpys

Valdžios perdavimo „mechanizmas“ kiekvienoje šalyje turi savo ypatybių. Šalies visuomeninė santvarka, tradicijos, elektorato mentalitetas yra lemiantys veiksniai valdžios kaitos procese. Šio proceso vyksmas gali varijuoti gana plačiai: tarkim, esant grynajai monarchijai niekam nė į galvą neateina mintis apie rinkimus ir priešingai – jei valstybė tvarkoma laikantis demokratinių nuostatų, rinkimai tampa esminiu valdžios perdavimo mechanizmu.

Laikantis šio klasikinio perskyrimo, Rusija atsiduria labai neaiškioje padėtyje. Viena vertus, deklaruojama demokratinių vertybių prerogatyva, tačiau realiai šioje šalyje nebuvo nė vieno „valdovo“, savo posto netekusio demokratinių procedūrų vykdymo dėka. Galima net teigti, kad šioje šalyje dar nuo carų laikų egzistuoja paprotys, kad gyvas valdovas savo noru iš posto nesitraukia. Tai padaryti jį priverčia tik ypatingos aplinkybės arba mirtis. Toks pasitraukimo būdas taikytinas net dabartiniams laikams. Komunistų partijos generalinio sekretoriaus numatymo būdas buvo gana paprastas – tereikėdavo pasižiūrėti, kas sėdi šį postą užimančiojo dešinėje ir kokia tvarka išvardijami Centro komiteto nariai, ir viskas tapdavo aišku. Rinkimai buvo gražus priedas prie to, kas seniai nuspręsta.

Gorbačiovas savo noru valdžios taip pat neatidavė. Tiesiog politinė situacija susiklostė taip, kad kito kelio nebebuvo. Sovietų Sąjunga žlugo, o Rusijos vadovo postą Jelcinas nebuvo nusiteikęs niekam atiduoti. Teko trauktis.

Jelcino pasitraukimas taip pat nebuvo savanoriškas. Jį pasitraukti privertė bene neperkalbamiausias „priešas“ – sveikata. Nors pasitraukimas ir buvo pristatomas kaip savanoriškas poelgis, tačiau šis valdžios atsisakymas nebuvo toks paprastas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jelcinas vėl reanimavo rusiškąją „įpėdinių skyrimo“ tradiciją savo sekėju nurodydamas Putiną.

Artėjant antrajai Putino prezidentavimo kadencijos pabaigai šis lyderis turi dvi pasirinkimo galimybes: arba veikti pagal Lukašenkos scenarijų, arba jau dabar pradėti ieškoti savo „įpėdinio“. Vis dėlto labiau tikėtinas antrasis - valdžios perdavimo įpėdiniui - variantas, todėl verta jį aptarti plačiau.

Įpėdinystės įteisinimas

V.Putinas jau yra užsiminęs, kad nesirengia likti trečiajai kadencijai. Kadangi šie jo žodžiai nuskambėjo oficialiu lygiu, tai būtina paanalizuoti, ką gi tai iš tikrųjų reiškia politiniame Rusijos gyvenime.

Iš esmės buvo deklaruoti du dalykai. Pirmiausia pats faktas, jog jis atsisako savo posto trečiai kadencijai ir (dėmesio!) pabrėžta, kad tokio lygio pareigūnas privalo pasiūlyti į savo vietą tinkamą kandidatą. Kitaip tariant, siūlymo faktas Putinui nesukelia jokių „pašalinių reakcijų“. Jam tai yra visiškai normalu ir priimtina.

Taigi visuomenei netiesiogiai pasakyta, jog:

a) įpėdinystės buvimas Rusijoje nelaikomas blogiu, o veikiau oficialiu valdžios perdavimo mechanizmu;

b) rinkėjai nebeturi sprendžiamosios galios. Jiems palikta tik naujojo kandidato legalizavimo funkcija.

Aiškiai matyti, kad dabartinis Rusijos prezidentas bando atkurti senąją šios šalies valdžios perdavimo tradiciją. Įdomu, kad ši tendencija stiprėja su kiekvienu šios šalies vadovu. Geriausiai tai išryškėja juos surikiavus chronologine tvarka.

Černenka-Gorbačiovas. Sovietiniam laikotarpiui būdingas naujojo lyderio paskyrimas visiškai nepriklausomas nuo rinkėjų. Oficialiai sprendžiamoji galia priklausė partijos Centro komitetui. Siaura partinio elito grupė „nuspręsdavo“, kas yra tinkamiausias eiti aukščiausias pareigas. Rinkimai – gryna fikcija.

Gorbačiovas-Jelcinas. Susiklosčiusių istorinių aplinkybių dėka naujas lyderis pats „užėmė“ naują postą ir tapo Rusijos prezidentu. Visuotinis rinkėjų palaikymas legitimavo konkrečią kandidatūrą, taigi šį lyderių pasikeitimą būtų galima pavadinti demokratijos apogėjumi Rusijoje.

Jelcinas-Putinas. Naujo lyderio paieška buvo vykdoma karštligiškai. Ministrų pirmininkų kaita rodė tam tikrą skubotumą ir naujų kandidatų “bandymą”. Jelcino suteiktas užnugaris Putinui leido pasinaudoti visais oficialiais resursais ir tapti naujuoju prezidentu. Jo vykdoma „kandidatų atranka“ buvo pakankamai skaidri ir neslepiama nuo visuomenės. Rinkėjai pradedami pratinti prie paveldimumo idėjos.

Putinas-incognito. Tapęs prezidentu Putinas ėmėsi visų priemonių, kad nebūtų laikomas „Jelcino įpėdiniu“. Aiškiai matomas noras „sukurti naują dinastiją“.

Naujo kandidato paieška vykdoma slaptai, ir Putinas tampa praktiškai vieninteliu žmogumi, nuo kurio priklausys, kas gi bus kitas Rusijos prezidentas. Esant valstybinių struktūrų palaikymui rinkėjų lojalumas garantuotas. Tam taip pat padeda ir nepriklausomos žiniasklaidos minimumas.

Taigi peržvelgus Rusijos lyderių kaitą, aiškiai matomos „įpėdinystės tradicijos“ stiprėjimo tendencijos. Savo apogėjų jos turėtų pasiekti pasibaigus Putino antrajai kadencijai. Tada realiai bus išbandytas naujas lyderių kaitos mechanizmas, kuris jo pasiteisinimo atveju ir toliau bus tobulinamas.

Specifinė tokio lyderio skyrimo ypatybė yra ta, kad jis yra net nedemokratiškesnis negu kad buvo sovietiniais laikais. Anuo metu naujo lyderio išrinkimas būdavo „grupės draugų“ CK pavidale sprendimo galioje, o dabar jis faktiškai priklauso nuo vieno asmens, kuris savo sprendimo gali ir nemotyvuoti. Juk tikimybė, kad kas nors turės kitokią nuomonę, yra labai maža.

Ar taip galima elgtis?

Šis klausimas vis labiau kankins Vakarų šalių lyderius, kai jie bandys formuluoti savo poziciją Rusijos atžvilgiu. Jų deklaruojamos demokratinės vertybės ir, tarkim, mūsų aptariama lyderių kaitos specifika Rusijoje nelabai dera tarpusavyje, tad galvą tikrai teks pasukti.

Lietuvai šiuo atveju yra gerokai paprasčiau dėl dviejų priežasčių – mes realiai žinome šios šalies ypatumus, tad mūsų žvilgsnis jos atžvilgiu gerokai blaivesnis (ypač tada, kai politikai, be interesų, dar turi ir sveiko patriotizmo). Ir kita priežastis siejasi su buvusiu Lietuvos statusu. Kadangi mes buvome okupuoti, tai turime daugiau teisių formuluoti griežtesnį požiūrį į Rusijoje vykstančius procesus.

Žinant, kad Vakarų Europa vis labiau priklausoma nuo rusiškos naftos ir dujų, labai abejotina, kad kam nors kiltų klausimų net tuo atveju, jei Putinas vis dėlto nuspręstų prezidentauti ir trečią kadenciją. Tokiu atveju Vakarams tiesiog protingiau būtų patylėti.

Tačiau klausimas apie demokratijos ir „įpėdinio paskyrimo“ santykį yra aktualus. Juk jei Vakarų Europa 2008 metais entuziastingai sveikins naują Rusijos prezidentą, tai visiškai nereikš, kad ir mes turime trykšti džiaugsmu. Ypač tuo atveju, jei vis dar bus bandoma laikytis demokratinių vertybių.

Demokratija, kaip disciplinuojanti politinė sistema, gali būti apibūdinta keliomis savybėmis. Viena jų reglamentuoja ir naujų lyderių rinkimo būdą. Asmuo, kuris valstybėje užima aukščiausią postą, turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai renkamas visų tos šalies piliečių. Jei šį sprendimą padaro grupelė išrinktųjų arba net vienas asmuo, tai galima teigti, jog toje šalyje yra autoritarinis režimas.

Kita neatsiejama demokratijos dalis – tam tikrų procedūrinių reikalavimų laikymasis. Ypač daug jų keliama rinkimų procedūrai tinkamai atlikti. (ESBO pateikti priekaištai referendumui Baltarusijoje ir prezidento rinkimams Ukrainoje yra būtent procedūrų nesilaikymo pasekmė.) Tačiau netgi neanalizuojant pačių rinkimų atlikimo tvarkos, kalbant apie naujo lyderio rinkimus egzistuoja esminis reikalavimas – kiekvienas turi teisę skleisti savo politines pažiūras rinkėjams. Kitaip tariant, niekam neuždrausta pretenduoti į prezidento postą. (Jei kandidatas atitinka formalius reikalavimus.)

Tačiau, iš kitos pusės, pats Putinas turi teisę pareikšti savo pasitikėjimą vienu ar kitu kandidatu. Juk niekam nekelia nuostabos tas faktas, kad, tarkim, JAV ar Didžiosios Britanijos lyderiai palaiko savo partiečius. Tačiau yra universalus reikalavimas visiems kandidatams – jie turi turėti vienodas sąlygas skleisti savo politines nuostatas. Kokios jos yra Rusijoje, kur realiai nepriklausomos žiniasklaidos praktiškai nebeliko, manau, aiškinti neverta.

Žiniasklaidos priklausomybė Kremliui yra tiesiogiai susijusi su jau minėto V.Putinui parankaus kandidato „palaikymo“ įtaka rinkėjų apsisprendimui. Įsivaizduokime, kokį sprendimą padarys paprastas rinkėjas, per visus televizijos kanalus išgirdęs dabartinio prezidento palaikomąją kalbą. Šiuo aspektu Putinas turi praktiškai neribotą valdžią, ir jo palaikymas, nesant jokių alternatyvių nuomonių, ir yra lemiamas.

Verta trumpai aptarti ir pačių rusų požiūrį į savo šalies vadovą. Suprantama, dabar Rusijoje esanti situacija nebūtų įmanoma kitoje šalyje, t.y. Rusijoje egzistuoja tam tikras specifinis ir simptomiškas požiūris savo lyderių (ir bendrai valdžios) atžvilgiu. Pagrindinis jo akcentas - paternalizmas. Dar nuo caro valdymo laikų į valdžią Rusijoje žvelgiama panašiai kaip vaikas žiūri į savo tėvus. Tai pagarbos, nuolankumo, pasitikėjimo ir tikėjimo mišinys. Esant tokiai situacijai, šios šalies valdžia gali sau leisti gerokai daugiau negu tai įsivaizduojama tiek senas demokratines tradicijas turinčiose šalyse, tiek Lietuvoje.

Būtent dėl to apie alternatyvą Putinui nekalbama.

Paskutiniai Rusijos sociologinės tarnybos “Levada Centr” duomenys rodo, kad 30 proc. šios šalies gyventojų vis dar pasitiki Putinu, tuo tarpu 40 proc. pasirinko atsakymą, teigiantį, jog šiam lyderiui jie nemato realių alternatyvų. Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad, dabartinei situacijai radikaliai nepasikeitus, Putinas turės apie 70 proc. gyventojų palaikymą.

Daug pasakantis skaičius yra minėti 40 proc. Jį galima komentuoti dvejopai: pirma, tai gali būti pateikta kaip neginčijamo Putino autoriteto ir gyventojų palaikymo įrodymas (jam nėra lygių lyderių); antra, šis skaičius parodo dabartinės situacijos iškreiptumą (alternatyvūs lyderiai neturi galimybės pasirodyti viešumoje).

Riba tarp demokratiško palaikymo ir alternatyvų neturinčio įsakmaus nurodymo, už ką balsuoti, yra gana slidi. Todėl kaltinimai Rusijai dėl nedemokratiškų prezidento rinkimų 2008 metais tikrai nebus pateikti. Vakarų europiečiams iki šiol neaiškus pats faktas, kad Putino „palaikymas“ naujam kandidatui yra identiškas visos valdžios įsakymui balsuoti būtent už jį.

Tolesni raidos scenarijai

Faktas, kad Putinas nepretenduos į Rusijos prezidento postą trečiai kadencijai, yra labai tikėtinas. Bene pagrindinė priežastis – šis žmogus bent išoriškai visada stengiasi išlaikyti demokratijos iliuziją tarptautinėje arenoje. Tai jam tikrai sekasi, nepaisant didžiulio neigiamų atsiliepimų srauto, kilusio po nedviprasmiškų Rusijos administracijos "žygių" palaikant prorusiškąjį kandidatą į Ukrainos prezidentus. Jei ir ateityje bus daromi tokie neapgalvoti žingsniai perdėtai pasitikint savo jėgomis, Vakarų tolerancija Putino atžvilgiu gali kiek ir sumažėti. Tačiau šis faktorius realios įtakos Rusijos rinkėjams neturi. Tai labiau tarptautinei politikai priskirtinas faktas. O tarptautiniai reikalai rinkėjus šioje šalyje domina ir veikia tik tada, kai kalbama apie "Rusijos interesų gynimą". Imperinių nuotaikų netiesioginis akcentavimas sudaro sąlygas Putinui stiprinti savo pozicijas. Tačiau yra vienas didžiulis "bet"...

Putinas postą paliks pačiame savo jėgų žydėjime. Būtų visiškai keista ir nesuvokiama, jei Rusijos lyderis imtų ir atsisakytų savo įgaliojimų taip paprastai ir naiviai. Taip jis sulaužytų nuo amžių šioje šalyje gyvuojančią tradiciją - valstybės vadovas iš Kremliaus išnešamas kojomis į priekį arba tiesiog nuverčiamas nuo sosto kitais neordinariniais būdais. Tačiau tradicijos nėra taip paprastai laužomos, todėl verta pasvarstyti, kokie gi įmanomi raidos scenarijai.

Štai buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Gorbačiovas gana sėkmingai „persikvalifikavo“. Dabar jis yra bent kelių fondų pirmininkas bei daugelio universitetų Garbės daktaras. Jis tapo pasaulio piliečiu ir iš to gauna nemažus dividendus. Tačiau Putinui šis kelias yra aiškiai netinkamas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis nėra sau užsitikrinęs Vakarų “meilės” bei globalių istorinių įvykių dalyvio statuso. Be to, akademinė veikla tiesiog netinka buvusiam KGB karininkui. Putinui aiškiai reikalingas kitoks statusas, kuris ir toliau leis daryti įtaką Rusijoje vykstantiems procesams (kitu atveju jis tiesiog nebebūtų Putinas).

Dabartiniam Rusijos prezidentui bene tinkamiausias būtų „šešėlinio prezidento“ vaidmuo. Tai beveik „pilkasis kardinolas“, tik su tam tikromis išimtimis ir didesniu legalumo lygiu. Tokia padėtis kiekvienam lyderiui suteikia daug reikalingų dalykų. Jis vis dar valdo situaciją, nes žino visas “politinės virtuvės” paslaptis, o tai yra gerokai svarbiau negu oficialių prezidento funkcijų vykdymas.

Šis tikslas Putinui yra gana lengvai pasiekiamas, nes iki šiol Rusijoje vykdoma viešųjų ryšių politika jau padarė savo darbą. Putinas, kaip paprastas mirtingasis, jau nebeįsivaizduojamas. Jo įvaizdis yra toks "tirštas", kad atskirti, kur baigiasi Putinas-žmogus ir prasideda Putinas-prezidentas, tapo praktiškai nebeįmanoma.

Šis žmogus bus prezidentu iki gyvenimo galo su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. (Nereikėtų to painioti su demokratinėse visuomenėse liekančiu prezidento vardu ir pagarba po kadencijos pabaigos. Rusiškuoju atveju liktų ir valdymo galios.)

Pagrindinė kliūtis, galinti sutrukdyti pasiekti norimą tikslą, siejasi su naujuoju kandidatu. Kas gali būti tikras, kad, jam tapus Rusijos prezidentu, jis neužsimanys atsisakyti savo pirmtako, t.y. Putino, įtakos? To garantuoti tikrai niekas negali, nes, be rusiškos „įpėdinystės“ tradicijos, galioja dar viena, gerokai universalesnė – jei jau tapai valdovu, tai norisi juo tapti „iš tikrųjų“.

© 2004 "XXI amžius"