Musulmonai ateina!

Sugrįžęs iš Briuselio Turkijos ministras pirmininkas Redžepas Tajipas Erdoganas sveikina jį sutikusius šalininkus EPA-ELTA nuotrauka

Visa Europos spauda mirgėte mirga nuo komentarų apie paskutinį 25 Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, įvykusį praėjusią savaitę. Pagrindinis klausimas šiame susitikime - nepaprastai sunkios derybos dėl derybų pradžios su Turkija, atkakliai siekiančia tapti ES nare. Šios derybos buvo pavadintos istorinėmis visai neatsitiktinai. Juk, sėkmingų jų baigties atveju, musulmoniška valstybė taptų ne tik didžiausia pagal gyventojų skaičių ES valstybe, bet, svarbiausia, musulmoniška šalimi, galinčia visiškai pakeisti tradicinės krikščioniškosios Europos sampratą ir jos kultūrines bei istorines vertybes. Tai suvokia daugelis ES valstybių politikų, todėl ir buvo siūloma, kad Turkijai būtų suteikta neribotam laikui tiktai vadinamoji privilegijuota partnerystė. Su tuo kategoriškai nesutiko ne tik nepaprastą aktyvumą demonstruojantis Turkijos ministras pirmininkas Tajipas Erdoganas, bet ir naujasis Europos Komisijos pirmininkas Chose Manuelis Barozas. Jis tiktai iškėlė sąlygą, jog, prieš prasidedant 2005 metų numatytoms deryboms dėl Turkijos narystės ES, Ankara pripažintų ES narį Kiprą, kuris dabar padalytas į dvi dalis: graikiškąją ir turkiškąją. Beje, tą turkiškąjį Kiprą, t.y. jo dalį, pripažįsta tik vienintelė Turkija, dislokavusi ten per 30 tūkst. savo karių. ES ir Turkijos pagrindinė sąjungininkė JAV kaip vienintelę pripažįsta tik Kipro graikų vyriausybę. Turkijos premjeras T.Erdoganas lyg ir pasižadėjo iki derybų pradžios pripažinti Kiprą, t.y. jo teritorinį vientisumą. Tačiau iš Briuselio jau grįžęs į tėvynę ir ten entuziastingai sutiktas kaip nacionalinis didvyris, Turkijos premjeras dėl Kipro pripažinimo ir šios Viduramžio jūros salos suvienijimo kalbėjo gana aptakiai ir neaiškiai. Be Kipro, ES turi Turkijai ir kitų priekaištų. Konkrečiai, dėl žmogaus teisių, teismų nepriklausomybės, niekaip neišsprendžiamos vietinių kurdų problemos. Todėl neatsitiktinai Europos Tarybos pirmininkas Ch.M.Barozas užsiminė, kad 2005 metų spalį prasidėsiančių derybų rezultatai dar skendi migloje, ir kuo baigsis tos derybos, niekas nežino.

Didžiausias Turkijos priėmimo į ES šalininkas yra dabartinis Didžiosios Britanijos premjeras T.Bleiras, daręs Briuselyje didelį spaudimą kolegoms. Tačiau to pernelyg didelio spaudimo ir nereikėjo. Vokietijos ir Prancūzijos bei dabar ES pirmininkaujančios Olandijos net nereikėjo per daug įtikinėti. Šiose valstybėse gyvena daugybė turkų, ir jų vyriausybės priverstos su tuo skaitytis. Juk daugelis turkų imigrantų jau yra šių šalių piliečiai, o svarbiausia – rinkėjai. Todėl jų balsai gana svarbūs. Stengiamasi nematyti, kad turkų bendruomenės visiškai nenori integruotis į vietinę visuomenę, gyvena pagal savo musulmoniškus papročius bei tradicijas, o mečetės Europos miestuose dygsta tarsi grybai po lietaus.

Todėl neatsitiktinai daugelis politikų, visuomenės veikėjų, intelektualų bei krikščioniškų tradicijų puoselėtojų, kuriuos dabartinėje Europoje galima vadinti tų tradicijų gelbėtojais, pagrįstai nerimauja, ar europiečiai darys įtaką Osmanų imperijos, siaubusios Europos krikščionišką civilizaciją, palikuonims, ar atvirkščiai. Ypač nerimauja dėl musulmoniškos Turkijos narystės ES katalikiškos Lenkijos žiniasklaida. Netgi kairiosios pakraipos laikraščiai gana atsargiai vertina galimą Turkijos narystę. ES vadovai puikiai žino tą baimę, todėl ramina savo šalių piliečius, jog, geriausiu atveju, visateise ES nare Turkija tapsianti tiktai ne anksčiau kaip po dešimties metų. Tačiau kas žino, kaip klostysis įvykiai. Aišku, dabartinis Turkijos premjeras T.Erdoganas, protingas politikas ir atkakliai siekiantis Turkijos narystės ES, puikiai žino, kokius pagrindinius kozirius galima panaudoti šiame žaidime. Pirmiausia tai, kad Turkija yra svarbi NATO narė. O kilus konfliktui tarp Briuselio ir Ankaros, neišvengiamai kiltų grėsmė ir transatlantinei sąjungai. Matant vėl atkuriamą Rusijos karinę galybę, jos aktyvų karinį bendradarbiavimą su Kinija, sparčiai auginančią savo karinius raumenis, Turkijos pasitraukimas iš NATO būtų labai skaudus smūgis ne tik Europos, bet ir Artimųjų Rytų padėčiai. Ankara tai puikiai žino. Negalima atmesti ir Vašingtono įtakos siekiant priimti Turkiją į ES. Nepaisant „senosios Europos“ antiamerikietiškų išsišokimų, JAV tebeturi didelius svertus paveikti ES politiką.

Nemažai politikos specialistų ir ekspertų baiminasi ne tiek dėl to, jog milijonai turkų užplūs ES valstybių darbo rinką ir diegs musulmonišką kultūrą. Bijomasi, kad Turkijos pavyzdžiu, reikalaudami narystės ES, gali pasekti Alžyras, Marokas, Tunisas, dargi Egiptas. Taigi Turkijai suteikti avansai Briuselyje kelia pakankamai daug galvosūkių.

Petras KATINAS

© 2004 "XXI amžius"