Interesų zonoje

Petras KATINAS

Šiomis dienomis Maskvos dienraštyje „Izvestija“ pasirodė didžiulis straipsnis gana intriguojančiu pavadinimu: „Rusija praranda ekonominę perspektyvą Pabaltijyje“. Straipsnio autorius A.Parkanskis rašo, kad „antirusiškos nuotaikos Baltijos šalyse reguliariai papildomos naujais garsiais kaltinimais, reikalavimais ir t.t. Tai Lietuvoje ponas Adamkus pareiškia, kad Rusija turi atlyginti Baltijos šalims „okupacinę žalą“, tai Estijoje ponas Laaras reikalauja atsiprašyti už Ribentropo-Molotovo paktą“. Toliau A.Parkanskis, analizuodamas politinius ir ekonominius Baltijos valstybių ir Rusijos santykius, pažymi Lietuvos ir Latvijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir apgailestauja, kad Estija yra beveik visiškai energetiškai nepriklausoma, nes pati turi degiųjų skalūnų. Be to, primenama, jog Baltijos valstybės net 20 proc. savo bendrojo vidaus produkto uždirba dėl Rusijos prekių tranzito per jų teritoriją. Taip pat apgailestaujama, kad Rusijos ekonominė įtaka Baltijos šalyse pastebimai mažėja. Pasak „Izvestijų“, praeis visai nedaug laiko, ir tarptautinė Baltijos šalių ūkinė veikla galutinai būsianti tik su Vakarais. Pažymima, jog Lietuvoje jau 2000 metais pagal tiesiogines kapitalo investicijas Rusija užėmė tiktai keturioliktą vietą. Tiesa, džiaugiamasi, kad, prieš Lietuvai tampant ES nare, Rusija pagal investicijas susigriebė ir dabar užima septintąją vietą. „Rusija praranda ekonomines perspektyvas Baltijos valstybėse ir ne tik jose“. Cituojami „Hansabanko“ vadovo I.Neivelto esą pasakyti žodžiai, kad trys Baltijos valstybės yra Europos užkampis, tačiau jos geografiškai yra kelyje iš Rusijos į Europą. Pripažįstama, jog ekonomiškai Baltijos jūros regionas yra vienas perspektyviausių pasaulyje. Todėl A.Parkanskis siūlo Kremliui nedelsiant sustiprinti savo ekonominę įtaką Baltijos šalyse. „Rusų pirklys, bankininkas, pramonininkas – didžiulė jėga. Tad jų veikla gali atnešti Rusijai didžiulę naudą. Juk Baltijos šalys buvo ir lieka ypatingų Rusijos interesų zona. Ypač po to, kai jos tapo Europos Sąjungos narėmis“, – užbaigia „Izvestija“.

Štai ir išlindo yla iš maišo. Sprendžiant iš Rusijos diplomatų aktyvumo Europarlamente ir kitose ES institucijose, Baltijos valstybės tapo jų nuolatinio puolimo objektu. Pirmiausia pučiant nebūtus dalykus apie rusakalbių „persekiojimą“ Latvijoje ir Estijoje. Ir reikia pasakyti, kad Maskvai gana dažnai pavyksta įtikinti ES politikus ir įpiršti savo nuomonę dėl rusakalbių skriaudimo. Netgi amerikiečių ekspertė žmogaus teisių klausimais Jungtinėse Tautose Rut Veidgvud rusų padėtį Latvijoje prilygino su kažkada JAV buvusia negrų diskriminacija. Tačiau apie kokią diskriminaciją galima kalbėti, jeigu, pavyzdžiui, daugiau kaip 65 proc. Ventspilio naftos terminalo darbuotojų yra rusai, o „Latrostrans“ kompanijoje rusai sudaro per 90 proc.? Istorijos klastotės ir „teisėtų“ Rusijos interesų gynimo Baltijos valstybėse reikalavimai rodo, kad dabar visas Maskvos dėmesys sutelkiamas į prorusiškų lobistų veiklą Europarlamente ir kitose ES institucijose.

Bet „dirbama“ ir pokomunistinių valstybių viduje. Visų pirma Lietuvoje ir Lenkijoje. Kol Ukrainoje triumfuoja „oranžinė revoliucija“, o kitoje pokomunistinėje Europos valstybėje Rumunijoje pirmą kartą prezidentu buvo išrinktas ne kairiųjų jėgų atstovas, Lietuvoje vyksta atvirkštiniai procesai. Neokomunistai ir oligarchinio klano atstovai pasidalijo naujosios Vyriausybės portfelius, o Seimo komitetų pirmininkais tapo neturintys jokios patirties daugiausia Darbo partijos atstovai. Kaip akibrokštą galima vertinti valdančiosios kairiosios oligarchinės daugumos sprendimą labai svarbaus Seimo Europos komiteto pirmininku paskirti oligarcho V.Uspaskicho artimą bičiulį, dabar, nežinia kokiais sumetimais, Kazimiros Prunskienės Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų šulu tapusį Alfredą Pekeliūną. Už kokius nuopelnus? Kuo gi nusipelnė šis bendradarbiavimu su KGB įtariamas veikėjas? Visai nesvarbu, kad Valstybės saugumo departamentas neva nustatė, kad turima informacija neteikia pagrindo tvirtinti, jog A.Pekeliūnas buvo KGB bendradarbis. Nė vienoje pokomunistinėje Rytų ir Vidurio Europos valstybėje tokie asmenys jau vien dėl tokių įtarimų neskiriami tvarkyti Europos reikalų. Tuo labiau kad šis Krekenavos agrofirmos ir buvęs sovietinio „Agropromo“ veikėjas nemoka nei anglų, nei prancūzų kalbų. Tad kaip jis bendraus su kolegomis Briuselyje, gal rusiškai? Beje, savo simpatijų Maskvai A.Pekeliūnas net neslepia. Kaip ir jo partinė viršininkė, dabar visomis išgalėmis besistengianti padaryti Lietuvą „branduoline valstybe“. Tai yra, nepaisant nieko, išsaugoti Ignalinos atominę elektrinę. Kaip žinoma tai labai atitinka ir Rusijos norus. K.Prunskienė ir Premjeras jau pareiškė, kad statys naują reaktorių Ignalinoje. Esą tuos darbus pasirengusi atlikti kažkokia prancūzų firma. Bet ir to maža. Dar nepradėjęs eiti savo pareigų ūkio ministras V.Uspaskichas paskelbė jau sudaręs kažkokį paslaptingą planą (kuriam pritaria ir Premjeras), kaip valstybė gali išpirkti kontrolinį didžiausios Lietuvos įmonės „Mažeikių nafta“ akcijų paketą. Rusų oligarchas giriasi tą planą sugalvojęs pats, nors vargu ar kas nors gali tuo patikėti. „Mažeikių nafta“ – pernelyg stambus kąsnis, kad jo neužsimanytų Rusijos „Lukoil“ ar „Gazprom“. Tas „slaptasis planas“, be abejo, parengtas šių Rusijos energetikos monstrų kanceliarijoje.

Juk ne be reikalo V.Uspaskichas turi nuolatinį leidimą lankytis centrinėje „Gazprom“ būstinėje kada tik panorėjęs. Taigi V.Uspaskichas ir tie, kurie už jo stovi, tokio pelningo grobio jokiais būdais atsisakyti negali. Tuo labiau kad Kremliaus smaugiama naftos kompanija „Jukos“ vargu ar atsilaikys prieš tokį neregėtą spaudimą, kurio kitaip, kaip valstybiniu reketu ir plėšikavimu vidury baltos dienos, nepavadinsi. Juk vien tik per devynis šių metų mėnesius „Mažeikių nafta“ gavo 448 milijonus litų pelno, o metų pabaigoje grynasis pelnas gali pasiekti 600 mln. litų. V.Uspaskichas paskelbė Seimo nariams, kad jo pateiktas planas dėl „Mažeikių naftos“ yra „valstybės paslaptis“, todėl jis ir negalįs jo atskleisti. Pasirodo, valstybės paslaptis jau tvarko ūkio ministras.

Aišku, V.Uspaskichas, kiekvienoje savo kalboje akcentuojantis esąs didelis valstybininkas, šį savo „slaptąjį planą“ vadina siekimu sumažinti Rusijos vyriausybės įtaką. Atkreipkite dėmesį: Rusijos vyriausybės, o ne „Gazprom“ ar „Lukoil“. Apie tai – nė žodžio. Negi rimtai galvojama, kad minėtieji Rusijos energetikos milžinai veikia be Maskvos vyriausybės vadovavimo? Tokios pasakėlės skirtos nebent naiviam elektoratui, atidavusiam savo balsus už „darbiečius“.

Taigi tie Rusijos interesai ir jų realizavimas kol kas ne kariniais, o politiniais ir ekonominiais būdais akivaizdžiausiai matomi. Kartu tie interesai demonstruojami labai grubia ir didžiavalstybinio šovinizmo forma. Ne tik reikalaujant nuolat dėkoti už „išvadavimą“, bet ir labai savotiškai traktuojant neseną Rusijos, Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių istoriją. Štai neseniai Rusijos ambasadorius Latvijoje Viktoras Kaliužnas dar kartą akcentavo, kad Rusija niekaip negali atsiprašyti Latvijos ir kitų Baltijos valstybių už okupaciją, kurios neva net nebuvo... Pasirodo, 1940 metais Lietuva, Latvija ir Estija savanoriškai įstojo ne į Rusiją, o į Sovietų Sąjungą, o Rusija kaip valstybė atsiradusi tik po SSRS subyrėjimo. Ir dar primenama, jog 1917 metais bolševikinį perversmą organizavo visiškai ne rusai, o svetimtaučiai. Remdamasis seniai žinomais duomenimis, bet dabar labai tinkančiais nacionalbolševikinėms idėjoms paremti, V.Kaliužnas sako, kad po bolševikų revoliucijos iš 44 Revoliucijos karo tarybos narių 38 buvo žydai, keturi – latviai ir tiktai vienas – rusas. Čekistams vadovavo lenkas Feliksas Dzeržinskis, o visai Sovietų Sąjungai – gruzinas Josifas Stalinas. Aišku, tie skaičiai, kuriuos pateikė V.Kaliužnas, teisingi. Tačiau dabar, kai Maskvos gatvėmis apsikarstę ordinais ir medaliais marširuoja „kovų veteranai“, kurių daugelis gavo tuos ordinus už okupuotų Baltijos, kitų Rytų Europos šalių žmonių žudynes ir masinius trėmimus, keikia Baltijos valstybių „fašistus“, tai daro jau ne žydai, o tikrieji rusai.

Iš tiesų Maskva pasiekė nemažų laimėjimų diskredituojant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes Europarlamente. Netgi tokie solidūs Vakarų laikraščiai kaip „The Guardian“, „Neue Zuricher Zeitung“, „Le Figaro“ reiškia nepasitenkinimą europarlamentarais, kurie esą nuolat užsipuola SSRS teisių perėmėją Rusiją, pernelyg akcentuoja praeitį. Dar daugiau. Tvirtinama, jog naujosios ES valstybės tikisi išmelžti kuo daugiau pinigų iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos. Kai kurie Prancūzijos, Vokietijos ypač antiamerikietiškos orientacijos politikai netgi piktinasi, kad pirmosiose vadinamųjų rusofobų gretose Europarlamente žengia Lietuvos atstovas prof. V.Landsbergis, „kurstantis“ naujųjų ES valstybių parlamentarus. Šie visomis išgalėmis spaudžia „senosios Europos“ parlamentarus priimti abejotinus sprendimus, kurie pirmiausia „kenkia“ Rusijos interesams Europos Sąjungoje.

© 2004 "XXI amžius"