Ar išsaugosime tautos savastį?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Esame sena unikali baltų tauta, išlikusi gyva po daugelio istorinių kataklizmų, turinti nepakartojamą savastį, kuri teikė dvasios stiprybės prievarta nudangintiems lietuviams į Sibiro platybes ir savo valia, ieškant skalsesnio duonos kąsnio ar gelbstint gyvybę nuo okupantų perplaukusiems Atlantą ir ten įsikūrusiems, taip pat likusiems gyventi savojoje žemėje laisvės ir prievartinės ideologijos sąlygomis.

Vyresniosios kartos žmonės gerai prisimena pirmuosius XX a. pradžios dešimtmečius, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę suklestėjo carizmo priespaudos naikinta etninė kultūra, kuri yra per ilgus šimtmečius susiklostęs lietuvių gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, papročiai, šventės, auklėjimo ir mokymo sistema, etinės ir estetinės vertybės, kalba, tautosaka ir kt. Negalima pamiršti tuo metu atgijusių ar naujai įsitvirtinusių religinių tradicijų: maldingos kelionės pėsčiomis į stebuklais pagarsėjusias vietas, kaimo žmonių procesijos prie artimiausių kryžių, bendros gegužinės pamaldos, pradėta minėti Motinos dieną ir t.t. Taigi mūsų senolių atmintyje gyvi to meto vaizdai, kai mokyklose per pertraukas buvo šokama ir dainuojama, bažnytkaimių jaunimas, vadovaujamas vietos vargonininkų, būrėsi į chorus, kaimuose atsigavo klojimo teatrai, kiekviena šventė būdavo apipinama papročiais ir tradicijomis, sodybose, pakelėse buvo statomi kryžiai ir koplytėlės.

Paskutinioji okupacija, kaip ir iki tol buvusios, kapojo gyvybines tautos šaknis. Buvo ardomos tradicinės kaimo gyvensenos formos, griaunamos senosios sodybos, kertami sodybų medžiai, naikinami pakelių kryžiai ir koplytstulpiai – keičiamas įprastas kraštovaizdis. Formuota masinė kolektyvizacija iškraipė žmonių tarpusavio santykius, papročius, buvo draudžiamos senosios kalendorinės, o tuo labiau religinės šventės, išlaikiusios unikalius senųjų papročių bruožus, buvo dirbtinai diegiamos „naujos“ gyvenimo tradicijos.

Prieš keturiolika metų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pakilo tautos savasties išpažinimo banga. 1990 metais įvykusiame Kultūros kongrese etnologas Norbertas Vėlius (1937-1996) ragino: „Kad mes vėl taptume visaverčiais laisvais žmonėmis, pirmiausia turime nugalėti vergą savyje, turime sugrąžinti į širdis ir protus pagarbą savo kalbai, istorijai, papročiams, visam senajam gyvenimo būdui; mums reikia vėl atidaryti pasakų skrynelę, įsiklausyti į lietuviškų kanklių ir trimitų garsus, suprasti patarlėse ir priežodžiuose slypinčią gyvenimo išmintį, suvokti audimo raštų paslaptis, įminti Rūpintojėlio ir Sopulingosios Dievo Motinos mįsles“.

Iš pradžių atrodė, jog ima kartotis tai, kas vyko Lietuvoje pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Mokyklose suaktyvėjo kraštotyros būrelių veikla, imta užrašinėti vietos tautosaką, kūrėsi nauji etnografiniai ansambliai, dažniau skambėjo liaudies dainos. Deja, tai buvo trumpas tautos savasties pliūpsnis. Greitai didelei jaunimo daliai pasidarė priimtinos nelietuviškai skambančios dainos, pernelyg susižavėta kūno malonumais, pornografija, sekso prisotintomis pramogomis, net kolektyvine prostitucija, brutalios jėgos kultu... Kaip teigia filosofas Krescencijus Stoškus, „blogiausia ne tai, kad masinė kontrkultūra suranda mūsų tautoje atitinkamus pomėgius ir polinkius turinčių nesubrendusių žmonių, bet kad, skatindama seksualinį palaidumą, neatsakingumą, brutalumą, agresyvumą, cinizmą, žiaurumą, ji tęsia totalitarinės valstybės pradėtą žmogaus dvasios ir tautos griovimo darbą ir kad nuo politinio entuziazmo apsvaigusi progresyviausia visuomenės dalis to dar nepastebi, o gal ir nesupranta. Bet labiausiai pripažinti periodiniai leidiniai, garsindami, reklamuodami arba net neutraliai aprašinėdami kontrkultūros reiškinius, atitinkančius Romos imperijos žlugimo laikų dvasią, nepastebi savo chamizmo“. Negalima sakyti, kad valdžios vyrai visai nesirūpina tautos savasties išsaugojimu. Visiems akivaizdžiaia sektinas Japonijos pavyzdys. Aukštą technikos lygį pasiekusi valstybė sugebėjo išsaugoti savo protėvių kultūrą. Lietuvoje buvo daug tikėtasi iš 1999 metais LR Seimo priimto Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo, kuriame pabrėžiama, kad „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“ ir kad „tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą“. 2000 metais įkurta Seimui pavaldi Etninės kultūros globos taryba, veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tačiau...

Nuo gegužės 1-osios atsivertėme naują savo istorijos puslapį – tapome Europos Sąjungos nariais. Iki tol Lietuvoje svečiavęsi tos organizacijos lyderiai pabrėždavo: Europa laukia mūsų, lietuvių, su savo kultūra, su giliu krikščionybės supratimu – tuo mes praturtinsime Europos Sąjungą. Ne be reikalo taip kalbėdavo. Popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Europa“, paskelbtame 2003 m. birželio 28 d., pastebi: „...daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų“.

Esama ir daugiau oficialiai pareikštų įžvalgų,su kokiais iššūkiais Lietuva susidurs pačioje artimiausioje ateityje. Kovo mėnesį susikūrė neformalus Lietuvių tautinės kultūros forumas, surengęs visuomenei konferenciją, globojamą Lietuvos mokslo tarybos. Pranešimus skaitė katalikų kunigas, mokslininkai, politikai, mažiau žinomi intelektualai. Perskaityta per dvidešimt pranešimų. Į problemą pažvelgta įvairiapusiai.

Kun. Edmundas Naujokaitis, priklausantis Šv. Pijaus X kunigų brolijai, pastebėjo: „Šiandien norom nenorom įsiliejame į ES suformuotą erdę, o joje aktualiausia yra ne tautiškumo problema, bet radikalus konfliktas tarp religinių ir ideologinių įsitikinimų. Etninė savimonė yra vertybė, bet nebegali būti ta aukščiausia vertybė, kuri vien garantuotų tautos vieningumą ir išlikimą. Socializmo ir liberalizmo ideologijos, daugumai europiečių diktuojančios vertybinę skalę, veda mūsų žemyno tautas fizinio išnykimo link. Europa, į kurią žengiame, serga kažkokia savižudiška manija. Kuo gilesnės demografinės problemos, tuo aršiau propaguojamas abortas, kontracepcija ir visų rūšių iškrypimai. Esminiai klausimai, su kuriais susidurs Lietuvos politikai Europos Parlamente ir kitose institucijose, bus ne lietuvių kalbos ar etninės kultūros apsauga, o negimusių kūdikių žudymas, eutanazija, vienos lyties asmenų „santuoka“, šeimos apibrėžimas, seksualinis švietimas ir galų gale santykis su Katalikų Bažnyčia, kuri vienintelė dar išdrįsta tarti kritišką žodį šiais klausimais“.

Tai bene vienintelis toks pastebėjimas konferencijoje. Pasak Romualdo Ozolo, grėsmė, kad lietuvių tautinė kultūra gali greitai pražūti globalizacijos antplūdyje ir svetimų kultūrų įtakose, yra akivaizdi ir daug svarbesnė už politines pažiūras bei nesutarimus. „Dabar kaip niekad svarbu pasiekti, kad lietuvių tautinės kultūros reikalai taptų Lietuvos vadovybės nacionalinės politikos prioritetu“, – sakė šis pranešėjas.

Konferencijos rengimo komiteto pirmininkas Molėtų krašto muziejaus skyriaus vedėjas Jonas Vaiškūnas buvo dar labiau radikalus. „Įstojimas į Europos Sąjungą – geopolitinių aplinkybių padiktuota neišvengiamybė, todėl, apsisprendę ją priimti, turime įsipareigoti ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vadovybę imtis skubių ir adekvačių priemonių Lietuvos tautinei kultūrai, tautinei ir pilietinei savimonei savo valstybėje stiprinti. Privalome susitelkę pareikalauti, kad Lietuvos valdžia šias lietuvių tautos vertybes pradėtų puoselėti ne tik gražiomis deklaracijomis, bet ir darbais“.

Algirdo Endriukaičio nuomone, „globalizacijos ir Europos Sąjungos erdvėje sunku išlaikyti savo kultūrą ir savastį. ES erdvė nėra palanki Lietuvos kultūros būsenai“.

Vienas kitas pranešėjas ragino kiekvieną mūsų puoselėti savo tautinę kultūrą, tautinę savimonę, kuri visada ir visur neleistų užsimiršti: „Esi lietuvis, todėl nevalia išsižadėti to, kas buvo brangu mūsų protėviams“. Konferencijos dalyviai, susirūpinę tautinės kultūros ateitimi, priėmė pareiškimą, kuriame reikalauja apginti ir sustiprinti tautinę valstybę, laisvą tautos valią, sudaryti tinkamas sąlygas jos savimonei, saviraiškai ir tęstinumui. Taip pat priimti net penki nutarimai: dėl lietuvių kalbos, dėl tautinės savasties ugdymo, dėl Lietuvos istorinių-etnografinių sričių ir t.t.

Baigti norėtųsi tuo, kuo baigė savo pranešimą kun. E.Naujokaitis. Jis palinkėjo Lietuvai „būti šiauriniu tautinių ir katalikiškų vertybių bastionu Europoje – tik suvokusi šį savo pašaukimą, lietuvių tauta galėtų įlieti šviežio kraujo į susenusią Europą ir prisidėti prie žemyno dvasinio ir fizinio atgimimo“.

Dar laukia atsakymas į antraštėje iškeltą klausimą – ar išsaugosime tautos savastį, kurią supratome kaip etninį ir religinį paveldą? Visi susitelkę turėtume duoti teigiamą atsakymą. Jau turime gerų pavyzdžių, kaip pavyko apsiginti nuo mūsų tautai svetimų intervencijų (švietėjiškas lytinis švietimas mokyklose, paslaugos jaunimui ir kt.). Išlaikyti tai, ką turime, tikriausiai bus lengviau.

© 2004 "XXI amžius"