Užėjo už varčios ...

Protestuodamas prieš Ignalinos atominės elektrinės (AE) trečiojo bloko statybą, 1998 metų rudenį Sąjūdis ją apjuosė Gyvybės žiedu. Šiandien galime džiaugtis, kad ne tik nebuvo pastatytas trečiasis blokas, bet ir pirmasis uždaromas. Tačiau atsirado veikėja, kuriai, jei neatsirado trečiasis blokas, uždaromas pirmasis, iki 2009 metų bus uždarytas antrasis, prisireikė ketvirtojo, anot jos, modernaus, kažkokio prancūziško. Ta veikėja – atominė „ledi“ Kazimira Prunskienė. Kaip žmonės sako, užėjo už varčios ir – vėl iš pradžios. K. Prunskienės teiginių apie atominės energijos pigumą bei atominių jėgainių saugumą (ypač Lietuvoje) kitaip kaip paistalais nepavadinsi. Tačiau Lietuvoje paistalai gyvastingi, patrauklūs (Darbo partija, be kitokių nuopelnų, per paistalus į dabartinį Seimą pakliuvo).

Jei Ignalinos AE uždarymą įsipareigojo finansuoti Europos Sąjunga, naujos AE statybą turėtume vykdyti savo lėšomis. Svaičiojimas apie prancūzų paramą (už ką?) neturi jokio pagrindo, kaip neturi pagrindo teiginys, kad atominės kilmės elektros energija yra pigesnė už vėjo, vandens ar šiluminės kilmės energiją.

Sužinojusi apie ketinimus statyti trečiąjį Ignalinos AE bloką, 1988 metais iš Maskvos į Lietuvą buvo atvykusi mokslininkė geologė Irina Avenarijus. Ji anksčiau dirbo SSRS komisijoje, kuri vertindavo parinktų AE statybai vietų saugumą, geologinį vietovės stabilumą. Kai komisijai buvo pristatytas projektas statyti AE Ignalinoje, mokslininkė kategoriškai protestavo, nes per šią vietovę eina besitęsiantis iki Kolos pusiasalio tektoninis žemės lūžis, vietovė yra nestabili. Tačiau, Maskvos ideologams spaudžiant, komisija Ignaliną pripažino tinkama vieta AE statybai. I. Avenarijus tokių išvadų nepasirašė, todėl iš komisijos narių sąrašo buvo išbraukta, iš darbo atleista. Anuomet, Atgimimo pradžioje, apsilankiusi Lietuvoje I. Avenarijus sveikino mūsų visuomenės pilietinį aktyvumą, protestą dėl trečiojo AE bloko statybos. Nors Lietuvą pagal gamtines sąlygas vadiname Dievo užančiu, šiemetis žemės drebėjimas, viršijęs šešis balus pagal Richterį, patvirtino mokslininkės nuostatos pagrįstumą. Kas būtų nutikę, jei balų būtų buvę daugiau ir žemės drebėjimo epicentras – prie Ignalinos? Kas gali garantuoti, kad taip neatsitiks ateityje? Neturime pamiršti, kad atominio kuro atliekos, kad ir kur jos būtų laidojamos – Lietuvoje, Vokietijoje ar Rusijoje – tampa grėsme ateinančioms kartoms, užminuoja vietovę.

Prisiminus K.Prunskienės įsipareigojimus SSRS KGB („Šatrijos“ istorija), jos paskelbtą kainų šuolį, išprovokavusį „Jedinstvos“ bandymą šturmuoti Atkuriamąjį Seimą, jos sukurptą memorandumą paskelbtai nepriklausomybei, labai panašu, kad ši „ledi“ daro viską, kad tik Lietuvai būtų blogiau, kad tik įtiktų Rusijai. Yra ir kita priežastis: vengdama prarasti Lietuvos valstybei nelojalių rinkėjų balsus, kokių Lietuvoje pakanka, „ledi“ meilinasi kaimynui iš Rytų.

Premjeras turėtų parodyti žemės ūkio ministrei jos darbo vietą ir veiklos ribas, paskatinti kibti į valstietišką darbą, liautis iš paistalų virves vyti.

Algimantas ZOLUBAS

© 2004 "XXI amžius"