Žmogžudysčių bumas –
šalutinis civilizacijos produktas
ir neišvengiama demokratijos kaina

Teisės instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Karolis Jovaišas Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Nors, palyginti su sovietmečiu, žmogžudysčių skaičius Lietuvoje yra padidėjęs du tris kartus, oficiali statistika neleidžia tvirtinti, kad mūsų šalis būtų išskirtinė tarp kitų posovietinių valstybių. Palyginti su kaimyninėmis Baltijos šalimis, pagal tyčinių nužudymų koeficientą Lietuva yra vidutinė, o nuo Rusijos šiuo požiūriu „atsiliekame“ maždaug du kartus.

Teisės instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Karolis Jovaišas, tarp kitų, pateikia ir labai paprastą atsakymą į klausimą, kodėl sovietmečio Lietuvoje žudikų buvo gerokai mažiau. Todėl, kad nusikalstamas totalitarinis režimas buvo sunaikinęs „konkuruojančias“ nusikalstamas struktūras.

Jeigu tikėtume penkmečiais skaičiuota sovietine statistika, tai 1966-1970 metais žmogžudystės Lietuvoje buvo retenybė, nes kasmet vidutiniškai buvo užregistruojama vos po 80 nužudymų. 1971-1975 metais jų skaičius padidėjo iki 106, per du vėlesnius penkmečius kilo atitinkamai iki 142 ir 158, o 1986-1989 metais pasiekė 157.

Atkūrus nepriklausomybę, žmogžudysčių skaičius didėjo daug sparčiau. 1990 metais užregistruotos 224, 1991 – 260, 1992 – 303, 1993 – 480 žmogžudysčių. 1994 metais, kai pradėjo siautėti garsioji „Vilniaus brigada“, pasiektas nužudymų pikas – 523.

Vėlesniais metais šita kraujo banga atslūgo, tačiau nužudymų skaičius vis tiek išliko stabiliai aukštas, artėjantis prie 400. Per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai žmogžudysčių užfiksuota 2002 metais – 313. Pernai jų buvo 372, o per vienuolika šių metų mėnesių – jau 314.

Ar stabiliai didelis žmogžudysčių skaičius yra būtinas demokratijos priedas?

Žmogžudysčių, kaip ir apskritai nusikalstamumo didėjimas, rodo tendenciją, kad XXI amžiuje visuomenės ir atskirų jos narių saugumas sumažėjo.

Jeigu kalbame apie nužudymus, reikėtų išskirti situacinius, vadinamuosius buitinius nužudymus ir iš anksto suplanuotas bei parengtas, tarp jų – ir „užsakytas“, žmogžudystes, kurias daugiausia (ne visas!) padaro organizuotos nusikalstamos grupuotės arba struktūros, susijusios su nusikalstamu verslu.

Sovietmečiu buitinės žmogžudystės sudarė „liūto“ dalį, apie 85 proc. Tai situaciniai nužudymai, tarpasmeninių santykių, ilgai besitęsiančių konfliktų padarinys. Auka ir žudikas – tarsi du vienos poros batai – moraliai ir socialiai degradavę, girtaujantys asmenys. Konfliktinėje situacijoje nesugebėdami adekvačiai reaguoti į priešingos pusės veiksmus, jie dažniausiai veikdavo vadinamąja neapibrėžta tyčia – siekdami smurtu išspręsti konfliktą savo naudai. Apie 95-97 proc. tokių nusikaltimų būdavo išaiškinama.

Posovietiniu laikotarpiu padėtis pasikeitė radikaliai ir, deja, ne į gerąją pusę. Iš anksto planuotų ir dažnai skrupulingai parengtų bei profesionaliai įvykdytų žmogžudysčių lyginamasis svoris dabar jau sudaro apie 50 proc., o tyčinių nužudymų išaiškinamumas, palyginti su sovietmečiu, sumažėjo apie 20 procentinių punktų.

Tad kodėl „budelių sindromas“ taip ryškiai paūmėjo?

Pirmiausia todėl, kad totalitarizmo sąlygomis organizuotam nusikalstamumui paprasčiausiai nebuvo vietos „po saule“. Totalitariniai režimai patys yra nusikalstami, o nusikalstamas režimas nepakenčia konkurentų. Vokietijoje ir Italijoje fašistiniai, o Sovietų Sąjungoje – stalinistinis – režimai praktiškai buvo sunaikinę organizuotą nusikalstamumą. Vagys, recidyvistai ir žudikai prie Stalino netgi vengdavo rengti „schodkas“ (suėjimus), kad jiems nebūtų inkriminuojama antivalstybinė veikla pagal liūdnai pagarsėjusį stalininio Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį.

Be to, tais laikais veikė ir gerai išplėtota informatorių sistema, kuri leido kontroliuoti ne tik žmonių veiksmus, bet ir jų reiškiamus įsitikinimus. Tie režimai laikė žmones valstybės sraigteliu ir, inkriminuodami nusikaltimus, nesiskaitė su priemonėmis bei procedūromis.

Žlugus totalitariniam režimui, susilpnėjo ne tik socialinė kontrolė. Buvo vykdoma blogai apgalvota ir skubi, politiškai motyvuota policijos (buvusios milicijos) kadrų kaita. Atleisti ar savo noru pasitraukė profesionaliausi ir kvalifikuočiausi darbuotojai. Visuotinės euforijos fone buvo suardytas ir komunistinis „reliktas“ – dešimtmečiais kurta informatorių sistema. Ši sistema – tai mažiausia iš įmanomų blogybių, nes informatorių dėka visame pasaulyje išaiškinami nusikalstamų grupuočių nusikaltimai. O naujai ir efektyviai informatorių sistemai sukurti reikia daug laiko. Griauti ir statyti – visiškai priešingi dalykai.

Be to, demokratinės valstybės, siekdamos išaiškinti nusikaltimus, priverstos gerbti žmogaus teises ir laisves, numatyti daugelį baudžiamojo persekiojimo ir teisingumo vykdymo taisyklių ir procedūrų. Tai reiškia, kad valstybė, siekdama atskleisti nusikaltimą, turi apriboti savo jėgas bei galimybes ir kartu veikti pagal jos pačios priimtas žaidimo taisykles, kurios turi atitikti tarptautinius standartus. Tuo metu nusikaltėlių nesaisto jokios taisyklės ar procedūros. O padarę nusikaltimą, jie turi teisę į sudėtingą teisminio rungimosi procesą. Šie asmenys reikalauja įrodyti bet kokios kaltinančios informacijos pagrįstumą ir leistinumą, naudojasi liudytojų apsaugos sistemos trūkumais, siekia įbauginti juos, kad šie atsisakytų duoti parodymus teisme.

Antras dalykas – žmogžudysčių priežastys ir paskatos. Dar K. Marksas yra pasakęs, kad nėra to nusikaltimo, kurio nepadarytų kapitalistas, jeigu pelnas viršija 100 proc. Tačiau dabar yra pelnų, apie kuriuos K. Marksas net nenutuokė. Tokių nusikaltimų, kaip „prichvatizacija“, naftos, alkoholio, cigarečių kontrabanda, pinigų ir mokėjimo priemonių falsifikavimas, prekyba narkotikais, pelnas viršija tūkstančius ir netgi dešimtis tūkstančių procentų. Šios paskatos egzistuoja objektyviai, nesvarbu, kad ir kokį nusikalstamumo pažabojimą ir diktatūrą mafijai per rinkimų kampanijas žadėtų politikai.

Nusikalstamas pelnas lemia ir nusikalstamą interesą, nuolatinę konkurenciją, kovą dėl valdžios ir įtakos sferų pasidalijimo, paskirstymo ir perskirstymo. Rezultatas – nuolatinė visų prieš visus kova, jėgos ir prievartos kultas, konkurentų šalinimas.

Bet Skandinavijos šalyse nusikalstamumas keleriopai mažesnis. Gyventojų skaičiumi už Lietuvą beveik trigubai didesnėje Švedijoje per metus įvykdoma apie 150 žmogžudysčių – už mūsų šalies statistiką maždaug trigubai mažiau.

Skaičiuojant koeficientą 100 tūkst. gyventojų, nusikalstamumas Švedijoje netgi daugiau kartų mažesnis. Tačiau ši tendencija gali pasikeisti ne į gerąją pusę. Išsivysčiusiose šalyse daugėja migrantų – asmenų, kuriems sunku integruotis į naujos visuomenės gyvenimą. Kuo pasaulis judresnis, mobilesnis, tuo didesni ir integracijos sunkumai.

Nusikalstamo verslo globalizacija yra toks pat objektyvus reiškinys, kaip ir ekonomikos globalizacija. Laisvas prekių, kapitalo, žmonių judėjimas reiškia ir rinkos ekonomikai būdingų nusikaltimų bei nusikaltėlių judėjimą. Imigrantai „atneša“ ir vadinamąją nusikalstamą subkultūrą, dažnai atlieka narkotikų kurjerių vaidmenį, organizuoja šešėlinį nusikalstamą verslą. Todėl ramybė Skandinavijos šalių, kuriose dabar aukštas gyvenimo lygis, vyrauja pagarbos žmogui prioritetas– šita ramybė gali būti gana trapi.

Tačiau, netgi Skandinavija dabar jau nebėra tik ramybės oazė. Norvegijoje nužudymų koeficientas 100 tūkst. gyventojų yra vos 2–2,6, Danijoje – apie 4, o Suomijoje – jau nuo 9 iki 10, t.y. artimas Lietuvai. Mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų pastaraisiais metais tenka apie devynias – vienuolika žmogžudysčių.

Apskritai Europos valstybių vidurkis yra septyni nužudymai 100 tūkst. gyventojų. Latvijoje – 9-10, Estijoje – 12-13. Rusijoje šis koeficientas svyruoja nuo 21 iki 22, o absoliutus antirekordas priklauso Albanijai (1997 metais – 77 nužudymai 100 tūkst. gyventojų).

Taigi oficiali statistika neleidžia tvirtinti, kad Lietuva pagal nužudymų koeficientą yra tarp pasaulio lyderių. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse valstybėse, nusikalstamos struktūros persiorientuoja „dirbti“ naujomis sąlygomis, įsilieja į tarptautines nusikalstamas struktūras. Bet struktūriniu požiūriu šių grupuočių būsena dar yra ganėtinai amorfiška, o amorfiška būsena savo ruožtu yra susijusi su dideliu netikėtumo elementu, kuris pasireiškia prievarta ir smurtu.

Ar tai reiškia, kad išardžius Vilniaus, Kauno, Panevėžio nusikalstamas grupuotes būtinai susiformuos nauji nusikalstami dariniai, kurių veikla pasireikš netikėtais būdais?

Manau, kad 1994 metais pasiektas žmogžudysčių „pikas“ jau yra praeitas etapas. Aišku, tyrimų bazė nepakankamai reprezentatyvi ir prognozių neįmanoma moksliškai pagrįsti, bet neatmestina galimybė, kad šių nusikaltimų mažėjimo tendencija išliks.

Atsižvelgiant į istorinę patirtį galima tikėtis, kad ir Lietuvoje susiformuos nauji konfliktinių situacijų sprendimo būdai, šalies nusikaltėliai perims Vakarų nusikalstamojo pasaulio patirtį. Vakaruose tos struktūros dabar jau ne tokios amorfiškos, ten veikia mafijos „arbitražo“ institucijos, priimant sprendimus dominuoja ne emocijos, bet protas. Nusikaltėliai pasveria rizikos laipsnį – ar apsimoka žudyti, ar galima pašalinti konkurentus kitais būdais. Kolumbijos, Rusijos ar Albanijos mafija naudoja žiaurų ir beprasmišką smurtą, o JAV, Italijos mafija vengia metodų, kurie veda į tarpusavio susinaikinimą ir nekontroliuojamas skerdynes. Nusikalstamas pasaulis sukūrė sudėtingas struktūras ir problemas savo viduje sprendžia jau visai kitu lygiu.

Kita vertus, anksčiau minėtos tyčinių nužudymų priežastys niekur neišnyksta. Nusikalstamumas ir svarbus jo komponentas – tyčiniai nužudymai – yra neišvengiamas žmonijos palydovas. Jis išnyks tik kartu su žmonija.

Tačiau pagal statistiką Lietuvoje padaugėjo visų žmogžudysčių – ne tik iš anksto planuotų, bet ir vadinamųjų buitinių, ir sunkiai paaiškinamų.

Jeigu nesivaikytume sensacijų, buitinio nusikalstamumo priežastys visiems žinomos. Tai ir anksčiau minėti konfliktai šeimose, moralinė ir socialinė degradacija. Kita vertus, perėjimas iš socialistinės į kapitalistinę sistemą – tai revoliucija. Tiesa, ne kruvina, bet ne ką mažiau už kruvinąją skausminga ir žalojanti nesugebėjusių prisitaikyti likimus.

Po sovietinės sistemos, kai viskuo ir visais, tegul pagal universalų kurpalį, buvo pasirūpinta, liko daug nusivylusių, vietos gyvenime neradusių ir pragyvenimo šaltinio neturinčių žmonių. Jeigu tokie asmenys ir gauna socialinę pašalpą, kai kurie iš jų parazituoja nieko nedarydami: gyvena iš pašalpos, gimdo vaikus ir konfliktuoja dėl to, kaip geriau pragerti tą pašalpą. Taigi tokių nužudymų priežastys glūdi pačiame žmoguje, kuris visus ir viskuo kaltina, o pats nieko nedaro ir nenori daryti.

Kita vertus, dažnai žmogus nė pats nežino, dėl ko jis padarė žiaurų nusikaltimą: jis net nesapnavo tų varomųjų priežasčių, kurios paskatino padaryti nusikaltimą. Jokie operatyviniai darbuotojai negali kontroliuoti ir numatyti smurtinių nusikaltimų, kuriuos padaro nepilnamečiai, nestabilios psichikos žmonės.

Atsitiktinumas būdingas ne tik situaciniams nužudymams. Nusikaltėliai, net ir planuodami žmogžudystes, kartais neplanuotai, kaip nereikalingus liudytojus, likviduoja netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje atsidūrusius asmenis. Dėl tokių motyvų prieš ketverius metus buvo nužudyta Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė, nors rengtasi buvo pašalinti tik operatyvinį darbuotoją – Pasvalio policijos pareigūną Sergejų Piskunovą. Ta pati situacija ir su paskutine rezonansine žmogžudyste, kai atsitiktinai atėjusi į patėvio namus Vilniuje, kartu su juo buvo nušauta dvylikametė mergaitė.

Po visų rezonansinių žmogžudysčių pasirodo svarstymų, ar Lietuvoje nebūtų saugiau gyventi grąžinus prieš šešerius metus panaikintą mirties bausmę, nors statistika ir sociologiniai tyrimai rodo, kad smurtiniams nusikaltimams mirties bausmės panaikinimas neturėjo jokios įtakos.

Jeigu kalbame apie mirties bausmės efektyvumą, didelė ir neleistina klaida būtų ignoruoti totalitarinių režimų „paveldą“. Šie režimai su geležine logika įrodė, kad griežta bausmė labai efektyvi su viena esmine sąlyga: jeigu ji neišvengiama.

Kaip galima svarstyti, ar efektyvi mirties bausmė, ar ne, jeigu neišaiškinami asmenys, padarę tuos nusikaltimus, už kuriuos jiems būtų taikoma ši bausmė. Tokie samprotavimai, ignoruojant būtiną bausmės taikymo sąlygą, yra tušti ir beprasmiški.

Svarbu ir tai, kad gerai žinomas kriminologų teiginys, pagal kurį nužudymams būdingas mažiausias latentiškumas, yra teisingas tik iš dalies. Tais atvejais, kai žmonės dingsta be žinios, dalis jų tampa žudikų aukomis. Jomis tampa ir tam tikra dalis oficialiai registruotų savižudžių, kurių nužudymas yra maskuojamas savižudybe.

Nužudymų būklę atspindintys kriminalinės statistikos duomenys ir tikroji padėtis skiriasi. Paklaida gali svyruoti maždaug 10–15 proc.

Jei turėtume absoliučiai tikslius duomenis, ir nužudymų, ir neištirtų nužudymų skaičiai būtų dar didesni. Bet taip yra, jeigu ne visame pasaulyje, tai bent jau posovietinėse valstybėse. Kalbant apie žmogžudysčių bumą, Lietuva nėra joks išskirtinis fenomenas, kuriam būtų galima surašyti viso pasaulio nuodėmes.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Dora Petkauskaitė

© 2004 "XXI amžius"