"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. gruodžio 22 d., Nr. 24 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Airijos – „keltų tigro“ fenomenas

Elvyra Žeižienė

Unikalūs Moherų skardžiai,
stačios 200 metų virš vandenyno
iškilusios uolos sukrečia
tūkstančius turistų, meninių
filmų ir reklamų kūrėjus

Korko simbolis ir pasididžiavimas
– Šventojo Finbario katedra
Autorės nuotraukos

Prieš trisdešimt metų Europos Sąjungos nare tapusi Airija ne tik pakilo iš skurdo, suklestėjo, bet tapo uždarbiaujančių emigrantų traukos centru. Kasmet auganti šalies ekonomika vadinama „keltų tigro“ fenomenu. Neoficialiais duomenimis, čia gyvena ir dirba apie penkiasdešimt tūkstančių lietuvių. Airijos sostinėje Dubline veikia ne tik lietuviška parduotuvė, šį rugsėjį duris atvėrė pirmoji šeštadieninė lietuvių vaikų mokyklėlė. Lankantis šioje šalyje buvo įdomu suprasti, kaip per trumpą laiką kraštas pakilo iš skurdo į žvaigždes.

Ekonomika klesti

Dabartinė Airija - šiuolaikinių technologijų lyderė, itin sparčiai pažangos keliu žengianti Europos Sąjungos narė. 1973 metais į ES įstojusi Airija buvo atsilikusi ir skurstanti valstybė. Iki 1921 metų ji buvo Anglijos kolonija, išnaudojamas žemės ūkio kraštas. Sukilimo metu,1919 metais, tūkstančiai airių buvo sušaudyti ir pakarti. Milijonai airių turėjo palikti namus ir ieškoti duonos kąsnio JAV,Kanadoje, Australijoje. Pasaulyje gyvena per aštuonis milijonus airių, iš jų tevyneje – tik 3,7mln. Neseniai Lietuvoje buvo rodomas filmas,apie vienos vargingos airių šeimos gyvenimą „Andželos pelenai“. Pagrindinio herojaus Frenkio jaunystės svajonė – kuo greičiau išvysti „pažadėtosios žemės“ – Amerikos krantus.

Šiandien kas trečias Lietuvos moksleivis svajoja, baigęs mokslus, palikti gimtinę ir ieškoti laimės svetur. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, mūsų valstybės piliečiai į Airiją vyksta be jokių apribojimų. Iki gegužės pirmosios į šią šalį lietuviams patekti nebuvo lengva. Kertant jos sieną, oro uostuose yra dveji vartai: vieni skirti Europos Sąjungos nariams, pro kuriuos keleiviai juda lygiu srautu, tik atversdami piliečio pasą. Antri vartai – ne ES valstybių piliečiams. Juose atvykėliai įstringa ilgiau. Jei vykstama dirbti, būtina parodyti darbo leidimą. Jei – į svečius pas čia legaliai dirbančius gimines ar pažįstamus, jie turi pasitikti ir laiduoti už atvykstantįjį, kad jis turės kur gyventi ir nepažeis šios šalies įstatymų.

Dabar į šią salą plūsta tūkstančiai kitų šalių gyventojų ieškoti darbo ir geresnio gyvenimo. Neoficialiais duomenimis, čia yra atvykę ir apie penkiasdešimt tūkstančių lietuvių. Į Airiją jie vyksta tikėdamiesi geresnio uždarbio, labiau aprūpinto gyvenimo sau bei šeimos nariams. Didesnioji jų dalis dirba didelės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Aukštos kvalifikacijos specialistai, mokantys anglų kalbą, gauna darbą pagal specialybę. Nemažai lietuvių, atvykusių prieš trejetą ar ketvertą metų, jau bando kurti savo verslą. Mokesčių sistema tam čia itin palanki. Kaip žinoma, Airijoje mokesčiai mažiausi visoje ES. Vadovaujamasi principu: mažesnius mokesčius moka daugiau dirbančiųjų.

Žmonės čia gyvena moderniuose namuose, gatvėmis rieda vien nauji automobiliai, uždirbama pakankamai, klesti stambus bei smulkus verslas. Nors pragyvenimas čia gana brangus. Brangu nuomotis butą, nepigūs maisto produktai, alkoholiniai gėrimai, rūkalai, žymiai brangesni automobiliai ir jų draudimas.

Į ES Airija įstojo turėdama daugiausia bedarbių. Spaudoje ji buvo vadinama skurdžiausia iš visų neturtingųjų, o netrukus tie patys ekonominėmis temomis rašantys leidiniai, spausdindami straipsnius apie šios šalies ekonomiką, pavadino ją Europos žvaigžde. Sparčiai auganti ekonomika vadinama „keltų tigro“ fenomenu. Šiandien bendras vidaus produktas, šaliai įstojus į ES, išaugo iki 285 procentų, viršija analogišką Didžiosios Britanijos rodiklį. Dėl milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, pramonę, švietimą, žmonių perkvalifikavimą, per dešimtmetį pavyko perpus sumažinti nedarbą. Į šalį tebeplaukia užsienio investicijos.

Visiems patinka stabilumas

Kuo sudomina nei naudingų iškasenų, nei energetinių resursų neturinti valstybė? Tikriausiai tuo, kad tai politiškai saugi šalis. Su savo istoriniu priešu – Anglija seniai susitaikė. Nors per ilgus okupacijos šimtmečius airiai prarado savo kalbą. Senąja keltų kalba šneka nedaugelis. Airija turi dvi valstybines kalbas - anglų ir airių. Pastarąją stengiamasi gaivinti: mokyklose ji yra kaip pasirenkamas dalykas, televizija ir radijas turi atskirus kanalus airių kalba. Valstybės tarnautojai, policininkai privalo mokėti airių kalbą.

Čia taip nesirieja ir politinės partijos, kurios sugebėjo susitarti, kad ekonominės politikos klausimais laikysis vieno požiūrio. Ginčas Šiaurės Airijoje tarp airių katalikų mažumos ir protestantų daugumos sprendžiamas taikiai, demokratiškomis derybomis. Ta kova dėl atsiskyrimo faktiškai jau liovėsi.

Politika airių nedomina. Jie vangiai balsuoja rinkimuose ir referendumuose, todėl dažnai referendume laimi aktyvesnės mažumai atstovaujančios jėgos. Airiams labiau patinka laiką leisti aludėse, plepėti apie futbolą ar žirgų lenktynes nei politikuoti. Triukšmingesnės tik mažosios kraštutinių pažiūrų partijos, tokios kaip Socialistų partija ir nacionalsocialistinės krypties besilaikanti „Sinn fein“ („Mes patys“), kuri šį pavasarį vykusiose europarlamentarų bei savivaldybių atstovų rinkimuose buvo itin aktyvi. Valdžią dalijasi dvi konservatorių partijos – „Fiana Fail“ („Likimo kariai“) ir „Fine Gael“ („Šaunieji gėlai“), o kairiųjų valdžioje beveik nėra.

Teko lankytis Airijoje šios rinkimų kampanijos metu. Įdomu tai, jog kandidatai drauge su savo pagalbininkų komanda stengiasi pėsčiomis apeiti kuo daugiau gyventojų ir kalbėtis asmeniškai. Automagistralėse kone ant kiekvieno stulpo buvo iškabinti didžiuliai kandidatų portretai, kurių buvo gausu didmiesčių labiausiai lankomose vietose.

Tenka pastebėti, kad Airija ir Portugalija įstojo į Europos Sąjungą turėdamos vienodai atsilikusį ūkį ir gavo panašų paramos kiekį, tačiau Airijos ekonomika sparčiai vystėsi, o Portugalijos ūkis stagnuoja ir toliau. Galbūt todėl, kad Airijos valdžioje visada buvo vien konservatorių partijos, o Portugalijoje dėl valdžios visada varžėsi Socialistų ir Socialdemokratų partijos. Galbūt tam turi įtakos ir airių būdas. Jie niekur neskuba ir visur suspėja.

Airių būdas

Airiai yra išnykusių keltų palikuonys. Airiai yra paprasti, gyvo temperamento, mėgstantys bendrauti. Jiems būdingas romantizmas ir idealizmas, mėgsta humorą ir neoficialų bendravimą. Jiei gana draugiškai priima svetimtaučius darbo kolektyvuose, yra paslaugūs, sveikinasi su nepažįstamais praeiviais gatvėse. Ypač žaviai pasisveikina vyrai, galvos krestelėjimu parodydami lyg nustebimą, lyg susižavėjimą. Taip pat jie labai mėgsta švilpauti, tarsi pamėgdžiodami nuo vandenyno atūžiančio vėjo muziką bei paukščių treles.

Nors ir mėgstantys bendrauti, airiai labai vertina savo asmeniškumą. Namai yra jų tvirtovė. Jie gali daugelį metų susitikinėti aludėje, bet nepriimta, kad kas pasikviestų draugus į savo namus net ir gimtadienio švęsti.

Visas pasaulis žino airių aludes (pabus), kur žmonės renkasi gerti alaus ir smagiai praleisti laiką. Airijoje du trečdalius suvartojamo alkoholio sudaro alus. Ypač dievinamas tamsusis „Guinness“ alus. Kaip pasakojo vietiniai, seniau pintą (0,568 litro ) duodavo išgerti ir gimdyvei, kad atsigautų po gimdymo. Yra sakoma: mano dievulėlis, mano „Guinness“. Kartais juokaujama, jog airiai ir miršta, ir gimsta pabuose. Per vakarą jiems nieko nereiškia išmaukti dešimt pintų tokio alaus, nuo kurio,kaip jie tvirtina, neserga pagiriomis. Pastebėjau, kad ten ateinama ir su žindomais kūdikiais. Čia pat nėščioji, vaikštanti vos ne paskutines dienas, su smagių draugių kompanija, greta alutį gurkšnoja ir vos paeinantis senukas. Dažniausiai čia grojamos ir dainuojamos airių liaudies dainos. Aludėse praeina pusę airių gyvenimo: jose ne tik bendraujama, bet čia gali susirasti darbdavį, pasirašyti kontraktą, susipažinti su labai įdomiais žmonėmis.

Airių pabai primena senovines svetaines, apstatytas minkštasuoliais, pasieniais senovinėse spintose puikuojasi antikvariniai rakandai bei knygos. Deja, čia jos mažai kam rūpi. Beje, ketvirtadalis airių yra beraščiai, nemoka nei skaityti, nei rašyti.

Iki šių metų kovo 29-osios aludės, kavinės skendėdavo tabako dūmuose. Nuo minėtosios dienos įsigalėjo rūkymo draudimas kavinėse, sveikatos apsaugos įstaigose, taksi ir kitose tam neskirtose vietose – tai Airijos sveikatos apsaugos ministerijos žingsnis, užkertantis kelią vis daugėjantiems vėžiniams susirgimams bei žalingų įpročių plitimui šioje mažoje valstybėje. Aludžių savininkai keikia šį vyriausybės sprendimą, nes pelnas sumažėjo dvigubai. Rūkaliai taip pat burnoja dėl šio draudimo, tačiau jo laikosi griežtai. Už šio draudimo nesilaikymą pažeidėjas išmetamas iš baro, o savininkui gresia bauda iki trijų tūkstančių eurų, kas sudarytų apie dešimt tūkstančių litų. Baro savininkas pasilieka sau teisę neįsileisti nepageidaujamo kliento. O mažame miestelyje – tai jau didelė bausmė.

Laikas Airijoje nuo Grinvičo laiko skiriasi keliomis valandomis – airiai nėra labai punktualūs. Vėluoja autobusai, renginiai, posėdžiai. Airiai patiria mažiausią stresą darbe iš visų europiečių. Dirba jie neskubėdami, ir viską suspėja. Be paprastų poilsio dienų, keturis ir daugiau kartų per metus būna paskelbiamos poilsio dienos – vadinamosios „Bank holliday“ (banko suteikiamos mokamos atostogos). Savo neskubėjimą ir „nesiplėšymą‘‘ airiai dažnai pateisina ilgaamže anglų priespauda, „per kurią jie atprato dirbti“. Todėl lietuviai čia vertinami už darbštumą ir sugebėjimą visuomet laiku išeiti į darbą.

Tiek sostinės Dublino, tiek antro pagal dydį Korko mieste darbininkų rajonuose klesti nusikalstamumas, narkomanija, nepilnamečių nėštumas, smurtas šeimoje. Narkomanijos problema atsirado padaugėjus imigrantų iš Afrikos. Kai kurie lietuviai čia jau suspėjo pagarsėti vagystėmis, žudynėmis ir kitokiais nešvariais darbeliais. Nors prieš dešimt metų Airijoje bandžiusią įsitvirtinti rusų mafiją vietiniai sutramdė. . . nupjaustydami ausis. Ar netrūks airiams kantrybė stebint beįsismarkuojančius mūsų tautiečius?

Čia seniau atvykę lietuviai yra gerbiami už darbštumą, sumanumą, gerą išsilavinimą. Airiai stebėjosi, kaip mes, tiek metų tempę rusų jungą, išlaikėme savo kalbą, papročius, tradicijas, tikėjimą.

Airiai yra labai religingi. Devyniasdešimt penki procentai – katalikai. Stebėjausi, kad, važiuodami pro bažnyčią, persižegnoja ir jaunas statybininkas, vairuojantis sunkvežimį, ir prabangiame mersedese sėdintis solidus verslininkas bei dviratį apsižergęs pašto tarnautojas. Beje, tarp dirbančių žmonių, čia didžiausias procentas vyrų visoje ES.

Airiai garsėja ne tik kaip alaus gėrikai, bet ir kaip saldumynų bei dribsnių valgytojai. Pagal suvalgomų saldumynų kiekį vienam asmeniui jie užima šeštą vietą pasaulyje. Kiekvienas vidutiniškai sukramsnoja per dvylika kilogramų saldėsių. Jie taip pat dievina skrudintas bulvytes, daugybę kitų bulvinių patiekalų. Todėl sutikti liesą airį beveik neteko.

Moterys dėl antsvorio per daug nekompleksuoja. Ir žiemą, ir vasarą vaikšto aptemtais, pilvo nedengiančiais drabužiais. Vartoja ypač daug kosmetikos ir rudinančio kremo. Saulės vasarą nepakanka, dažnai lyja, todėl taip moterys stengiasi paslėpti blyškią odą.

Žiniasklaida kuria gerą įvaizdį

Airiai turi vieną nuostabų bruožą, kurio taip stinga mums, lietuviams. Jie nesityčioja nei iš savo valstybės vadovų, nei nemenkina savo valstybės įvaizdžio. Taip pat ir žiniasklaida stengiasi daugiau parodyti tai, kas šalyje gera ir gražu, iškeldami tik esmines krašto problemas. Jie nenori matyti smurto nei žiaurių scenų tiek per televiziją, tiek ir laikraščiuose. Televizijos žiniose, pasakojant apie šiurpias avarijas bei įvykius, stengiamasi nefilmuoti ir nerodyti nei kraujo, nei kraują stingdančių vaizdų. Ypač gerbiamos vaikų ir paauglių teisės.

Airijoje leidžiami šeši rytiniai laikraščiai. Seniausias, 145 metus einantis, „The Irish Times“ (Airių laikas) leidžiamas beveik 114 tūkst. egzempliorių tiražu. Populiariausias šimtą metų leidžiamas „The Irish Independent“ (Airijos nepriklausomybė) išeina per 165 tūkst. egz. tiražu. Tai sostinės laikraščiai. Korke einantis „The Irish Examiner“ šiemet nemažai dėmėsio skyrė lietuviams, gyvenantiems, dirbantiems bei studijuojantiems Airijoje, jų mintims, požiūriui į teigiamus pokyčius Lietuvoje.

Airijos televizija, veikianti nuo 1961 metų, turi keturias valstybines ir vieną nepriklausomą, prieš aštuonerius metus įkurtą TV3 kanalą. Populiariusia yra RTE televizija, turinti du kanalus. Per vieną jų kiekvieną sekmadienį transliuojamos šv. Mišios, rodoma daug pažintintinių laidų apie krašto istoriją, geografiją, meną, kultūrą ir tradicijas. Nieko panašaus į tokį šlamštą kaip pas mus: visokie barai, teismai, akvariumai ir „gelbėtojai“, užsiimantys skolų išmušinėjimu ir lovos reikalų gvildenimu bei alkoholio ir rūkymo reklama. Grįžusi į Lietuvą, nesupratau, ar čia sapnas, ar tikrovė? Kad ir kurį kanalą įsijungsi, vien patyčios, purvas, paskalos, kriminalai. Nejaugi taip nieko gražaus Lietuvoje nevyksta?

Airijoje irgi problemų netrūksta. Jų manymu, dėl išaugusios juodaodžių emigracijos šalyje išplito narkotikai bei kiti žalingi įpročiai. Taip pat daugelis airių nuo seno kenčia dėl alkoholizmo. Šalyje, atsivėrus vartams atvykti skurdesnių šalių emigrantams, padaugėjo socialinių problemų, išaugo nusikalstamumas. Tačiau šios problemos gvildenamos profesionaliai, nepučiant nei isterijos burbulo, nei kuriant nevykėlių šalies „šlovę“.

Daug žmonių skaito katalikiškus laikraščius, tokius kaip „The Irish Catholic“ (Airijos katalikas) ir Didžiosios Britanijos bei Airijos bestseleriu tapusį spalvotą katalikų laikraštį „The Universe“ (Visata), kuris leidžiamas beveik pusantro šimto metų. Airijos Katalikų Bažnyčia čia taip pat buvo draskoma dėl į pedofilijos skandalus įsivėlusių vyskupų ir kunigų. Spaudoje tai buvo gvildenama profesionaliai, delikačiai, nemetant šešėlio visam dvasininkų luomui.

Katalikų spaudai tenka atitinkamas valstybės dėmesys. Pas mus viskas yra atvirkščiai. Ar nereikėtų dėl to susirūpinti ir valstybei, ir Bažnyčiai? Greit į bažnyčias nebebus kam eiti, ar bepajėgs vieni kunigai ir vyskupai prisišaukti tikinčiuosius, kuriuos nuvilioja reklama, prekybos centrai bei apsukrios sektos.

Kaip pasakė Airijoje sutiktas išmintingas kaimo parapijos klebonas Denis O‘Kalagenas, nieko nėra blogiau katalikui, kaip nutolti nuo tikėjimo tiesos. Juk dabar tiek įvairių pagundų tyko mūsų nesubrendusių vaikų ir jaunimo, kuriam iš po kojų išmušamas moralinis pagrindas. Kunigas labai apsidžiaugė iš straipsnio autorės gavęs pluoštelį „XXI amžiaus“ laikraščio dovanų, domėjosi, ar valstybė ir Bažnyčia remia šį, kaip jam atrodo, puikų laikraštį. Gėdijausi garbiam kunigui pasakyti tiesą, kad vienintelis Lietuvos katalikų laikraštis šiandien vos kvėpuoja ir yra palaikomas tik kelių susipratusių dvasininkų bei šviesuomenės atstovų ir išsilaiko tik išeivių dėka.

Europos kultūros sostinė

Nors airiai dažnai pajuokauja, jog jų kultūra – pabai ir „Guinessas“, tačiau tai tik pokštas. Airiai turi turtingas istorijos, keltiško liaudies meno ir kultūros tradicijas. Keturi airiai rašytojai yra Nobelio premijos laureatai: poetas Viljamsas Batleris Jytsas (1865-1939), dramaturgai Džordžas Bernardas Šou (1856-1950) ir Samuelis Beketas (1906-1989), poetas Seamusas Heaney (1865-1939). Pasaulyje garsūs airių rašytojai Džeimsas Džonsas, dramaturgas Oskaras Vaildas, rašytojas Oliveris Goldsmitas ir satyrikas Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionių“ autorius.

2005 metais antrasis pagal dydį Airijos miestas ir uostas Korkas taps Europos valstybių kultūros sostine. Lankantis šiame mieste, apie tai priminė sparčiai remontuojamas šio miesto senamiestis. Prie upės Ly įsikūręs viduramžių miestas šiandien garsėja ne tik senovinio ir šiuolaikinio meno galerijomis, unikalios arhchitektūros bažnyčiomis, bet ir tuo, kad čia yra bene vienintelis Europoje sviesto muziejus. Jame atsispindi sviesto gamyba ir prekyba nuo 1700 metų, kai Korkas išgarsėjo sviesto gamyba ir prekyba. Iš čia jis medinėse statinaitėse buvo gabenamas į Braziliją, Vakarų Indiją ir kitur.

Korkas garsus ir savo Operos rūmais, Šendono liaudies šokių centru, Menų teatru, Kravfordo municipaline meno galerija. Taip pat jis žinomas kaip įvairių festivalių miestas. Nuo balandžio prasideda Chorų festivalis, kuris jau rengiamas penkiasdešimt metų. Vidurvasarį Korkas tampa meno, folkloro, literatūros ir teatro festivalių sostine. Šventojo Finbario katedra, pati svarbiausias šio miesto šventovė, 1870 metais pastatyta miesto steigėjo garbei. Šeštajame amžiuje šventasis Finbaris buvo įsteigęs šioje vietoje vienuolyną, kuris ir tapo miesto pradžia. Ypač gražų festivalį Korkas surengė šiemet, gegužės mėnesį, naujų į Europos Sąjungą įstojusių valstybių garbei. Kiekvienas Airijos miestas buvo pasiskirstęs, kurią valstybę pagerbs. Korkas pagerbė Slovėniją, Lietuvos dienos vyko Kinsalo mieste, prie pat vandenyno. Tuomet gatvėse vyko koncertai, mugės, įvairios parodos. Nors oras šioje šalyje nepalankus renginiams po atviru dangumi, nes dažnai lyja, yra vėjuota, tačiau piečiausiame salos krante, kurį skalauja Golfo srovė, įsikūrusiame Korko mieste orai keičiasi akimirksniu. Tad nuo rudeninės depresijos korkiečiai ginasi tarptautiniu kino festivaliu bei daugybę žmonių sutraukiančiu „Ginneso džiazo“ festivaliu. Ir šiaip kiekvieną savaitgalį mieste pilna gatvės muzikantų, koncertuojančių grupių bei triukų meistrų. Airiai labai mėgsta dainuoti, o išlenkę alaus, ir pašokti.

Korko grafystėje gyvena ir dirba labai daug lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų posovietinių šalių emigrantų. Jie dažniausiai susitinka rusų parduotuvėje „Slavianskyj gus“ (Slavų žąsinas). Čia suplaukia daug informacijos dėl darbo, būsto paieškų, tuo tikslu leidžiamas laikraštukas rusų kalba. Čia gali įsigyti ne tik lietuviškų lašinukų, skilandžio, bet ir kūčiukų bei „Alitos“ šampano Naujųjų metų sutikimui. Nepamiršiu, kada, aplankiusi čia gyvenantį sūnų, jo paklausiau, kokių norėtų gauti kalėdinių dovanų. Jis labai rimtai pasakė, jog svajoja apie letuviškų lašinių paltį. . . Tąkart jam padovanojau kalėdiniu kaspinuku perrištą paltį. Tai buvo pati netikėčiausia dovana, kurią man teko dovanoti Kalėdoms.

Čia, toli nuo gimtųjų namų, lietuviai patiria įvairiausių nuotykių. Tačiau apie tai – jau kitame kelionių reportaže.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija