Lenkai - Kremliaus okupantai

Rusijos Valstybės Dūma šventiniame kalendoriuje padarė istorinių pakeitimų. Ir ne bet kokių. Vietoje bolševikinio perversmo - „didžiosios spalio socialistinės revoliucijos“ metinių bus švenčiamos lenkų okupantų išvarymo iš Kremliaus metinės.

Ta proga Maskvos laikraštis „Moskovskije novosti“ išspausdino žinomo lenkų publicisto ir politikos apžvalgininko Slavomiro Popovskio straipsnį „Susaninas atakuoja“. Straipsnis išties vertas dėmesio, nes jame pateiktos mintys ir faktai susiję ne tik su šia kalendorine data. Štai ką rašo S.Popovskis: „Mums, lenkams, šis Dūmos nutarimas juokingas, bet kartu ir liūdnas. Juokinga todėl, jog mes, lenkai, puikiai suprantame, kad, priimant tokį sprendimą, vadovautasi tiktai tuo, kad būtų rasta priežastis šventiniame kalendoriuje palikti „raudoną dieną“. Skirtumas tiktai tas, jog dabar laisva diena, prie kurios rusai jau įpratę, asocijuosis ne su Leninu ir bolševikais, o su Mininu Požarskiu ir lenkų okupantais.

Pastaruoju metu Rusijos spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, skirtų Lenkijos istorijai ir lenkų bei rusų santykiams. Skaičiau tuos straipsnius ir mane apėmė ne tik didelė nuostaba, bet ir siaubas. Pasakyti, kad tie straipsniai kupini absoliutaus melo ir šmeižto – nieko nepasakyti. Atrodė, kad skaitau Stalino laikų propagandines brošiūras, kuriose kiekvienas tikrasis ar menamas politinis priešininkas, kiekvienas lenkas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais kovėsi su vokiečiais lenkų daliniuose, kurių Stalinas nelaikė patikimais, buvo vadinamas išdaviku, šnipu ir fašistu.

Tvirtinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra banalios lenkofobijos išraiška, kuri, beje, niekur nedingo dabartinėje Rusijoje, būtų klaida. Daugelio tų antilenkiškų isteriškų publikacijų autoriai yra žmonės (ir leidiniai), kurie glaudžiai susiję su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir Gynybos ministerija. Be to, pagrindiniai tokios antilenkiškos „produkcijos“ vartotojai – tai tų jėgos struktūrų kadrai, kurie ir dabar sudaro dabartinės Rusijos Federacijos valdžios branduolį.

Atsitiktinumas? Jokiu būdu ne. Akivaizdu, kad tai yra dar viena politinė kampanija. Supaprastinta forma tai atrodo šitaip: po SSRS žlugimo Rusija atsidūrė analogiškoje situacijoje, kuri Rusijos istorikų nuo seno vadinama sumaišties laikais („smutnoje vremia“). O Vladimiras Putinas atsidūrė pirmojo Romanovų dinastijos caro vaidmenyje. Jam prireikė įvesti šalyje tvarką ir susigrąžinti buvusios imperijos žemes. Tam tikslui pasiekti reikia sutelkti visuomenę. O tą galima padaryti tiktai suradus bendrą priešą. Vokiečiai to priešo įvaizdžiui netinka. Vien todėl, kad nenorima gadinti V.Putino draugystės su kancleriu Gerhardu Šrioderiu. Su prancūzais ir prezidentu Žaku Širaku irgi geriau žaisti panašius draugystės žaidimus ir nepriminti Napoleono žygių į Rusiją. Su Anglija, išskyrus Krymo karą, irgi didelių istorinių problemų lyg ir nėra. O su amerikiečiais geriau neprasidėti. Bent jau iki tol, kol Rusija tvirtai neatsistojo ant kojų. Todėl pulti lenkus labai pravartu ir smagu. Maža to, kad XVII amžiuje lenkai buvo Kremliuje, bet ir vėliau nuolat kėlė maištus ir sukilimus prieš Rusiją, kiek išgalėdami priešinosi sovietiniam komunizmui ir galiausiai pasirinko NATO ir Europos Sąjungą. Bet labiausiai Kremlių supykdė tai, jog po Ukrainos prezidento rinkimų Lenkija ir dauguma jos piliečių masiškai palaikė opoziciją ir jos lyderį V.Juščenką, o ne Maskvos statytinį V.Janukovičių, kurį su pergale net du kartus pasveikino Rusijos prezidentas V.Putinas. Todėl Kremliaus strategai ir pasirinko savo puolimo objektu nesuvaldomą ir nepaklusnią Lenkiją, kuri dabar turi atsakyti už visas Maskvos nesėkmes“.

S.Popovskis absoliučiai teisus. Tiktai galima pridurti, kad, be Lenkijos, puolimo objektais taip pat tapo Baltijos valstybės. Jos užsipuolamos dargi daugiau nei XVII amžiaus lenkų „okupantai“. Didelei Lenkijai bus kur kas lengviau atsilaikyti prieš kol kas dar tik propagandinę Rusijos agresiją nei Baltijos šalims. Tuo labiau kad Maskva Varšuvoje neturi tiek daug vietinių bičiulių bei agentų ir jos valios vykdytojų, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Netgi pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, jau nekalbant apie Seimą.

P.K.

© 2004 "XXI amžius"