Dėl numatomo pritarimo Rusijos klystkeliams

Lietuvoje plėtojasi diskusija dėl valstybės vadovo dalyvavimo ar nedalyvavimo kitos valstybės vadovo politiniame šou. Rusija, deja, vis dar nepajėgi kritiškai pažvelgti į savo sovietinę praeitį su visais nusikaltimais prieš žmones ir tautas. Ankstesni daliniai mėginimai – ar tai būtų N. Chruščiovo, ar M. Gorbačiovo laikų, - atrodo, šiandien traktuojami kaip klaidos; tad Leninas ir leniniečių darbai, dešimtys milijonų nekaltų aukų dar negreit bus palaidoti.

Gegužės 9-osios tarptautinio Maskvos parado tikslas – itin giliai įkirsti jau kuris laikas praktikuojamą, Vakarų vyriausybių bemaž aprobuotą, dvejopų standartų politiką. Juk neįtikėtina, kad į valstybę, kuri oficialiai neigia holokaustą, skubėtų ir glėbesčiuotųsi ne tik žydai, bet ir apskritai demokratai, jautrūs politikai. Tačiau Rusijos vadovų žodžiai leidžiami pro pirštus, net ir tiesioginiai įžeidimai.

Tarp Lietuvos intelektualų jau pasigirdo pagrįstų perspėjimų, kad šių dienų (bei praeities) Rusija nori artėjančią gegužės 9-ąją gauti ir Stalino-Hitlerio sąmokslo, ir visų grobikiškų SSRS karų pateisinimą. Lenkijos ir Suomijos užpuolimas, Baltijos šalių užgrobimas ir niokojimas – viskas buvę ne taip blogai, o karą pradėję tik vokiečiai. (Sovietai įsitraukė po dviejų savaičių ir pusantrų metų rėmė nacių siautėjimą Vakarų Europoje.) Ir visi, suvažiavę pas buvusius Vidurio Europos užkariautojus, mandagiai linkčioja. Vaizdelis nerimtas, bet perspėjimas rimtas, kaip ir šimto Europos parlamentarų laiške.

Ar mes Lietuvoje norim ko nors iš Rusijos? Žinoma, nebūtinai malonių, o tiesiog padorumo. Tai būtų jos pačios naudai ir viso pasaulio naudai. Tik nereikia lįsti į kilpą, kai prašoma pripažinti istorijos faktus, tarsi be to jie nebūtų faktai. Tai pageidavimai, daugelį metų nuskambėdavę iš Latvijos, o dabar jau ir Lietuvoje, kad Rusijos valdžia kažką pripažintų, atsiprašytų.

Nejau rimtai tikimės, atsikviesim kokį politikos veikėją kerziniais batais prie Sausio 13-osios gynėjų ir Medininkų pareigūnų kapų ir paprašysim: pripažink, kad jie iš tikrųjų nužudyti? Batai tik pasijuoktų iš tokių prašinėtojų, nė neprimenančių, kad turime 1991-1992 metų aukščiausio lygmens bent jau aneksijos skriaudų pripažinimą. Bet pirmiausia turime geriau susivokti, kas ką sąlygoja.

Atgaila mat kyla iš vidaus, iš dorovinių dalykų, jeigu jų yra, o ne dėl kokių susitarimų: tu man – aš tau.

Dabar iš mūsų tikrai kaip ir juokiasi: prasimanėt kažkokias nebūtas kančias ir netektis, bet juk patys netrukus nusilenksit ir pripažinsit, kad mes – Rusija – buvom teisūs!

Lietuva šiuo metu rengiama kaip tik tokiam pažeminimui. Bet jai pačiai to visai nereikia.

Kas kita būtų puoselėti viltį, jog Rusija rytoj nebenorės būti, kokia ilgai buvo, ir pati susipras. Taip reikštųsi mūsų draugiškas paskatinimas, o ne tuščias prašymas elgtis geriau.

Vytautas Landsbergis,
Europos Parlamento narys,
buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas,
Derybų su SSRS delegacijos vadovas

© 2004 "XXI amžius"