A.Toinbio pasaulio istorijos modelis

Ramūnas LABANAUSKAS

Lietuvoje britų istoriko ir valstybės veikėjo Arnoldo.J.Toinbio (J.Toynbee) (1889–1975) pasaulio istorijos modelis dar nėra plačiai žinomas. Tai nestebina – mūsų šalies bibliotekose mes nerasime visų jo svarbiausio veikalo „Istorijos studijos“ dvylikos tomų anglų kalba (tėra tik vertimas į ispanų kalbą). Tuo tarpu pasaulyje jo civilizacijų raidos modelis gerai žinomas ir seniai pripažintas vienu logiškiausių ir universaliausių XX amžiaus istoriosofinių koncepcijų. Tad ir šio straipsnio autoriui teko pasitenkinti rusų istorikų sudarytu šio veikalo daidžestu „Postiženije istorii“.Tenka apgailestauti, kad į jį neįtraukti tekstai iš dvyliktojo tomo, pasirodžiusio 1961metais (pirmasis tomas - 1934 metais, o autorius pradėjo savo svarbiausią gyvenimo veikalą rašyti 1922 metais). Šiame tome, atsižvelgdamas į į kolegų istorikų kritiką, A.Toinbis gerokai išplėtė savo empirinių duomenų bazę, pakoregavo vertinimus – žymiai didesnį vaidmenį pradėjo skirti didžiosioms religijoms ir Bažnyčioms.

Keletas biografinių detalių. A.Toinbis gavo puikų klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Neabejotinai prie to prisidėjo ir jo dėdė A.Toinbis, kuris buvo žymus istorikas ekonomistas. Dėl anksti išryškėjusių savo gabumų turėjo galimybę mokytis prestižiniame koledže. Po to studijavo Oksfordo universitete ir Britų archeologijos mokykloje Atėnuose. 1913 metais išspausdino pirmąjį savo mokslinį straipsnį. 1919–1924 metais – bizantiškosios ir naujosios graikų kalbos, literatūros ir istorijos profesorius, nuo 1925-ųjų - visuotinės istorijos profesorius Ekonomikos mokykloje.

Neišdildomą įspūdį A.Toinbiui paliko kelionės į Skandinaviją ir Pietų Europą (Graikiją, Italiją ir kitas šalis). Stebėjo graikų–turkų karą kaip laikraščio korespondentas. Visa tai jam tapo stimulu pasinerti į lyginamuosius civilizacijų tyrimus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą konsultavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų institucijas Vidurio Rytų klausimais, dalyvavo 1919 metais Versalio ir 1946-aisias Paryžiaus taikos konferencijose Britanijos delegacijų sudėtyje. 1925 -1956-aisiais A.Toinbis - Karališkojo užsienio reikalų instituto direktorius, 1943-1946 metais – vieno iš užsienio reikalų ministerijos departamentų direktorius. Po karo, pasitraukęs iš ilgamečio darbo užsienio reikalų ministerijoje, visą savo laiką paskyrė istorijos studijoms.

Straipsnyje pabandyta atskleisti A.Toinbio civilizacijų irimo modelio ypatybes, išryškinant universalios valstybės bei Bažnyčios vaidmenį jame, taip pat A.Toinbio istorinio proceso sampratą ir santykį su krikščioniškąja doktrina.

Civilizacijų irimo modelis: svarbiausi bruožai

Pasak A.Toinbio, civilizacijos raidoje galima išskirti kelias stadijas: genezės, augimo (jo aiškiai neįvardytos); trumpą harmonijos arba pusiausvyros; įlūžio ir pačią ilgiausią irimo stadiją, užsibaigiančią civilizacijos žlugimu. Apžvelgiant irimo stadiją, svarbiausi akcentai būtų šie: irimo pasekmės visuomenei, chronologinis irimo nuoseklumas, visuomeniniai jausmai bei elgesio tipai ir jų pasireiškimas universalios valstybės stadijoje, asmenybės vaidmuo yrančioje civilizacijoje, Visuotinės Bažnyčios vaidmuo, taip pat trečiosios kartos civilizacijos ypatybės.

Civilizacijos irimo pradžią žymi Įlūžis, pasireiškiąs dviem pavidalais: horizontaliuoju ir vertikaliuoju Įlūžiais. Horizontalusis Įlūžis – tai civilizacijos subyrėjimas į atskiras lokalines valstybes, pasireiškiantis karais ar kitokiu tarpusavio priešiškumu. Žymiai fundamentalesnis vertikalusis (socialinis) Įlūžis. Tai yra, iki tol vieninga (tais pačiais idealais gyvenanti) visuomenė skyla į vidinį ir išorinį proletariatą (proletaras A.Toinbio koncepcijoje - tai žmogus, nesitenkinantis savo padėtimi) bei valdančiąją mažumą - tokia tampa kūrybinė mažuma, nesugebėjusi ar nenorėjusi atsakyti į paprastą istorijos Iššūkį. Nauja kūrybinė mažuma pradeda formuotis vidiniame proletariate, nors kūrybingumo pėdsakai išlieka ir valdančiojoje mažumoje.

Irstančioje civilizacijoje veikia In ir Jan ciklinis dėsnis, iki Įlūžio pasireiškiąs Iššūkio ir Atsako pavidalu, civilizacijai įlūžus - kaip Irimas ir Palingenezė (atgimimas – perėjimas į naują dvasinį planą, t.y. naujos civilizacijos gimimas). Civilizacija kiekvieną kartą susiduria vis su tuo pačiu Iššūkiu, į kurį vieną kartą nesugebėjo atsakyti. Nuolat vyksta vis nauji nesėkmingi bandymai įveikti išbandymą, kol galiausiai tokia visuomenė žlunga, prieš tai pagimdydama naują civilizaciją, o trečiosios kartos civilizacija - ir Visuotinę Bažnyčią. Irimo procese galima įžvelgti dar vieną ciklą – Kritimo ir Atsigavimo, tarsi vieną iš Irimo taktų. Civilizacija žlunga per 3,5 tokių taktų. Antrajame takte susiformuoja universali žlungančios civilizacijos valstybė, įgaunanti imperijos pavidalą. Tai paskutinis galingas bandymas gelbėti civilizaciją. Tuo tarpu trečiasis Atsigavimas (pagyvėjimas) jau žymiai silpnesnis. Žlungančios civilizacijos vidinis proletariatas dar pagimdo universalią religiją bei Bažnyčią (tiesa, pirmosios kartos civilizacijos nesėkmingai – tik tokios religijos užuomazgą), kuri ir tampa naujos civilizacijos užuomazga, bet taip pat ir tolesnio istorinio proceso, kaip nepertraukiamo kylančio judėjimo – dvasinio progreso – aukščiausiu tašku (taip apibūdinama krikščionybė, bet nedaug nuo jos atsilieka ir kitos aukščiausiosios religijos). Vakarų civilizacijai pasukus regreso keliu, lyderystę dvasiniame progrese perims krikščionybė ir kitos aukščiausiosios religijos. Taigi galima daryti prielaidą, jog greta trečiosios kartos civilizacijų gimdytojos vaidmens A.Toinbis didžiosioms religijoms (krikščionybei, mahajanos tipo budizmui, islamui ir induizmui) numato ir civilizacijų paveldėtojų vaidmenį.

Įlūžusios visuomenės struktūrinės dalys

Jos, kaip minėta, trys: valdančioji mažuma, vidinis ir išorinis proletariatas. Po įlūžio keičiasi visuomeniniai santykiai: savanorišką nekūrybingosios visuomenės dalies sekimą (mimezę) kūrybingąja mažuma pakeičia susvetimėjimas ir priešiškumas. Visuomenė skyla – susiformuoja proletariatas. Keičiasi vaidmenys: dabar proletariatas, savo gelmėse gimdydamas naują kūrybingąją mažumą daro įtaką valdantiesiems, kurie palaipsnį kūrybingumo praradimą stengiasi kompensuoti jėga, prievarta. Kiekviena iš trijų suskilusios visuomenės dalių formuoja savo institutus: valdančioji mažuma - universalią valstybę (paskutinis ryškesnis jos kūrybingumo pasireiškimas), vidinis proletariatas – universalią religiją (Bažnyčią), o išorinis proletariatas – ginkluotus barbarų būrius. Visi šie institutai gerai atspindi vertybes, kuriomis vadovaujasi kiekviena iš skilusios visuomenės dalių: valdančiajam elitui charakteringas siekis prievarta išlaikyti valdžią, proletariate išryškėja dvi linijos – gerumo (daugiau būdinga vidiniam) ir prievartos (išoriniam proletariatui – pastarasis atlieka neišvengiamai būtiną išorinio civilizacijos griovėjo vaidmenį). Taigi prievarta (karingumas) reiškiasi tiek iš valdančiosios mažumos, tiek iš išorinio proletariato pusės (tačiau ją išprovokuoja pati mažuma), o vidinis proletariatas atstovauja tą tolesnio progreso linkme vedančią liniją – gerumą. Vidinis proletariatas - tai deklasacijos, susvetimėjimo gimtajai socialinei terpei, padarinys, dažniausiai dėl karų. Išorinis proletariato atsiradimas žymi pasikeitusius civilizacijos ir jos įtakoje esančios primityvios visuomenės (ar jos dalies) santykius, kai buvusį savanorišką sekimą civilizacijos kultūra pakeičia priešiškumas ir noras išsaugoti kultūrinį savitumą. Iki tol buvusį harmoningą poveikį primityvioms visuomenėms keičia vienpusis, tačiau skvarbesnis ekonominis ir politinis (karinis) poveikis. Valdančioji mažuma jėga stengiasi paskleisti savo valdžią ten, kur prieš tai veikė kultūros jėga. Proletariatas atitinkamai stengiasi sunaikinti valdančiąją mažumą, kuri jam tapo svetima – proletarizacijos eigoje tai ir įvyksta, nes valdantieji, nors ir turėdami savo rankose jėgą, nepajėgia atsispirti proletariato kultūrinei įtakai.

Galima išskirti keturis valdančiųjų tipus (pasyvius ir aktyvius): švaistūno, budelio, racionaliai tvarkančio tai, kas užgrobta, užkariautojo, užgrobiančio tai, ką švaistūnas naikina, o budelis saugo ir ketvirtąjį – valdininko altruisto, lengvai įžiūrimą universalios valstybės stadijoje. Pastarasis tipas, žinoma, gerokai patrauklesnis už pirmuosius ir gerokai gausesnis, tačiau, nepaisant to, valdančiosios mažumos dominuojančiu bruožu išlieka uždarumas ir sustabarėjimas.

Reakcija į civilizacijos įlūžį ir elgesio tipai

Fundamentalus lūžis pirmiausia įvyksta žmogaus dvasioje, sieloje. Galimos dvi jo jausminės reakcijos: dorovinio nuopuolio neišvengiamumo pojūtis – iš čia nusivylimas ir pasyvumas bei nekontroliuojamos gyvenimo tėkmės pojūtis, vedantis į aktyvumą. Taigi pasyvi arba aktyvi laikysena. Galimi du elgesio tipai: pasyvus - atsiribojimas ir du aktyvūs – archaizmas, futurizmas. Vienintelis, vedantis tolesnio dvasinio progreso keliu, – Perkeitimas, – jungia ir pasyvumą, ir aktyvumą.

Archaizmas – tai sąmoninga politika, sekant protėviais, o ne amžininkais, paneigiant nuoseklią tradicijų raidą. Pasireiškia įvairiose sferose: politinių, socialinių institutų, religijos restauravimu, seniai mirusios kalbos, ideologijų, pasaulėžiūrų atgaivinimu. Tai gynybinė reakcija, turinti tikslą užpildyti socialinį lūžį. Jos dingstis – siaubas dėl įprastinės gyvensenos, vertybių žlugimo. Tai ir žingsnis nuo dinamizmo prie statinės būklės. Archaizmas būdingas valdančiajai mažumai, taip pat išoriniam proletariatui. Archaizmas siekia suderinti praeitį ir dabartį, bet tai neįmanoma, todėl, įsitikinus jo bergždumu, perauga į Atsiribojimą. Šiuo keliu žengia kūrybingesni valdančiosios mažumos atstovai, suvokę gyvenimo beprasmiškumą ir savo nepajėgumą keisti jo. Filosofija, propaguojanti palaimingą mąstymą ir primygtinai raginanti nekreipti dėmesio į visuomenę – tokios mažumos kūrinys, kaip kad religija - proletariato. Iki logiško galo tokias idėjas privedė budizmas (hinajana): gyvenimas yra kančia, todėl norint jos išvengti geriau nuslopinti savyje norą gyventi. Stoicizmo svarbiausias motyvas taip pat vedė į tai: jokios užuojautos, gailesčio, meilės.

Futurizmas – lygiai toks pat sąmoningas veikimas, atsisakant apskritai bet kokio sekimo, savos civilizacijos tradicijų – tiek esamų, tiek ir buvusių praeityje. Futurizmas daugiau būdingas vidiniam proletariatui. Psichologiškai jis sunkiau pagrindžiamas, be to, ir sunkiau įmanomas. Jis lengvai perauga (transcenduoja) į Perkeitimą, kai futurizmo politikos sekėjai įsitikina, jog futuristinės utopijos šiame pasaulyje įgyvendinti nepavyks – tada lieka laimės siekti anapus, Dievo Karalystėje. Johanano ben Zakajos alternatyvus nesipriešinimo kelias galėtų būti Sirijos vidinio proletariato dalies – žydų – elgesio metamorfozės, kaip reakcijos į nevaisingą zelotizmą – siekį prievartiniu būdu atkurti žydų valstybę, pasibaigusį žydų ištrėmimu iš Palestinos, pavyzdžiu.

Asmenybių gyvenime tie du elgesio tipai reiškiasi kaip atsiskyrimas ir asketizmas - pasyvioji pora (Antikos filosofas ir krikščionių asketas) arba truantizmas ir kankinystė - aktyvioji pora (Anglijoje – T.Volis ir T.Moras). Abi jos skiriasi tik atsidavimo žmonėms buvimu ar ne (A.Toinbio terminologija - Sugrįžimo momentu).

Jausminė reakcija į universalios valstybės atsiradimą ir pasekmės

Universali valstybė (imperija) – bandymas atstatyti civilizacijos kultūrinę ir vertybinę vienybę bei socialinę pusiausvyrą, tačiau ne dvasinėmis, kūrybinėmis priemonėmis, o prievarta. Vis dėlto dauguma tokios valstybės gyventojų priima labai palankiai jos atsiradimą – ji teikia tvarkos, ramybės, pastovumo pojūtį, todėl ir jausminė reakcija bei iš jos iškylantis visuomenės elgesys skiriasi nuo ankstesnės, tuoj po įlūžio vykusios sumaišties.

Pirmasis skirtumas – vienybės jausmas. Visų pirma kultūrinės, tiesa, pasireiškiančios daugiau išoriškai, valdančiosios mažumos diegiamos iš viršaus ir greta armijos turinčios būti imperijos vienybės ir amžinumo ženklu. Tokia kultūrinė vienybė greičiau vadintina standartizacija, kaip priešingybė augimo stadijoje pasireiškiančiai diferenciacijai. Iš viršaus primetami kultūriniai standartai tiek vidinio, tiek ir išorinio proletariato dažniausiai nepriimami, jiems noriai susiurbiant svetimų civilizacijų kultūros elementus per svetimos kilmės to paties proletariato atstovus, pvz., vergus (Sirijos civilizacijos proletariato produktas – krikščionybė). Tačiau regima imperatoriaus valdžia duoda impulsą pavyzdžio forma universaliai religijai kūrti – kaip kad vienas valdovas nugali daugelį karaliukų, taip ir vienas Dievas (dažniausiai dinastijos garbinamas, nors tokiu atveju neaiškios Jahvės pergalės priežastys, nes Jahvė nebuvo Achemenidų Dievas) nugali kitus gentinius dievukus.

Kitas dominuojantis jausmas – susimaišymas (promiskuitetas), matomas įvairiose sferose. Tai ir religijos sinkretizmas (graikų dievų įtraukimas į romėnų dievų panteoną), kalbų maišymasis, kai atskiri socialiniai sluoksniai vartoja skirtingas kalbas – kaip įrodymas tam panaudojamas ir Šventosios Dvasios nužengimo „mitas“. Taip pat filosofijos ir religijos sinkretizmas, pasak autoriaus, reiškiąs filosofijos nuskurdimą bei religijos praturtėjimą. Pvz., krikščionybė, pati būdama judaizmo, zoroastrizmo mišinys, sugebėjo save išreikšti helenistinės filosofijos kalba. Tai taip pat ir proletarizacijos, galiausiai atvedančios į valdančiosios mažumos išnykimą, pavyzdys. Romos elito germanizavimasis ir išnykimas – bene ryškiausiai liudija vaidmenų pasikeitimą irimo stadijoje: dabar proletariatas primeta savo kultūrines vertybes mažumai. Proletarizacija reiškiasi vulgarizacijos (kultūrinė vidinio proletariato įtaka valdančiajam elitui ar net jo fizinis atskiedimas – pvz., po 1793 metų prasidėjęs reguliarių armijų kūrimas) ir barbarizacijos forma (barbaras, iš pradžių tenkinęsis samdinio statusu, tampa užkariautoju, į jo rankas pereina karinės, vėliau ir civilinės valdžios svertai, lygiagrečiai vykstant barbarų papročių perėmimui).

Elgesio tipai tie patys: archaizmas, futurizmas, atsiribojimas ir perkeitimas. Archaizmas institucijose (korporatyvinės viduramžių miestų santvarkos atkūrimas fašistinėje Italijoje, Likurgo konstitucijos – Spartoje), idėjų srityje (kraujo ir žemės, teutonizmo kultas), mene (XIX amžiaus Vakarų eklektinė architektūra), kalboje ir literatūroje (pastangos atgaivinti seniai mirusią kalbą, Atikos dialekto aukštinimas), religijoje (ceremonialo ar, pvz., viduramžių krikščionybės nostalgija).

Futurizmas universalios valstybės stadijoje - tai svetimų civilizacijų vertybių perėmimas: revoliucija manierose (maskvėnas užsideda peruką), institucijose (bet kokių iki tol buvusių socialinių ribų ištrynimas – pvz., po Prancūzijos revoliucijos standartinių administracinių vienetų – departamentų – sukūrimas), drastiškas atsiribojimas nuo ankstesnės kultūros (knygų deginimas Kinijoje ar alfabeto pakeitimas Turkijoje, ikonoklastų sąjūdis Bizantijoje) ir pan.

Tiek futurizmas, tiek ir archaizmas - tai bandymas ieškoti išsigelbėjimo praeityje ar ateityje, nepakylant į naują dvasinį lygmenį.

Greitai įsitikinama žmogiškų pastangų bergždumu, tačiau elgesys skirtingas: valdančiojo elito atstovai renkasi pasyvų kelią – pasitraukimą iš visuomenės (atsiribojimą), o proletariato lyderiai – aktyvų jos perkeitimą, – t.y. atsigręžimą į Dievą. Simbolinis žingsnis nuo Dzeuso karalystės į Dievo Karalystę, – perėjimą iš vieno dvasinio plano į kitą, aukštesnį. Tai dvitaktis judesys – Išėjimas ir Sugrįžimas į šį pasaulį su nauju dvasiniu žinojimu tam, kad perkeistų jį. Tuo tarpu Atsiribojimas – tik Išėjimas, naują žinojimą egoistiškai bandant pasilaikyti sau (išmintingas tas, kuris neišgyvena dėl kitų, neįsileidžia į savo širdį meilės ir gailesčio, o atsiduoda dieviškų dalykų apmąstymui – toks helenistinės filosofijos idealas).

Teologinis-mitologinis fonas

Apčiuopiamą, regimą, istoriškai suvokiamą civilizacijos raidos modelį A.Toinbis bando įžvelgti teologinio-mitologinio ar filosofinio pobūdžio tekstuose. Juose vaizduojama antgamtinių, priešiškų viena kitai esybių kova, jo nuomone, atspindi realią civilizacijos raidą. Tai tarsi nematomas, antrasis šio realaus vyksmo fonas, teologinis jo civilizacijos raidos modelio pagrindimas, kurį, tiesa, labai sunku susieti su šiaip jau aiškiai gamtinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir psichologinėmis šio proceso priežastimis. Viskas atsiremia į jo Dievo sampratą, o ji miglota – nors jis vos ne kiekvieną savo teiginį bando paremti Šventojo Rašto citata, tačiau, akivaizdu, jog krikščioniškojo Dievo jis neišskiria iš helenistinių ar kitokių mitų, todėl Dievas jam nėra realybė, kuriai determinuota žmonijos istorija. Jei ši prielaida teisinga, tai tas jo teologinis-mitologinis civilizacijos raidos modelio pagrindimas ir lieka tik realaus istorinio vyksmo atspindžiu žmogaus sąmonėje.

Vis dėlto pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta šiame mitologiniame lygmenyje. A.Toinbio manymu, scenarijus visada tas pats - nuolat kartojasi dviejų superesybių kova: tai gali būti Dievo ar velnio, Jahvės ir Gyvatės, Dievo ir Mefistofelio, Dzeuso ar Prometėjo, Artemidės ir Afroditės ar kitų mitologinių būtybių kova. Norint sistemą išjudinti iš sustingimo, reikalingas išorės veiksnys – tokiu veiksniu ir tampa velnio (ar kitos būtybės) Iššūkis, pasiūlymas Dievui, kurio jis negali atsisakyti. Velnias savo įsiveržimu išjudina sistemą iš stabilios In būsenos (sugriauna dieviškąją harmoniją) į aktyviąją Jan, tačiau Dievas savo kūrybiniu veiksmu ir vėl atstato tą harmoniją (In būseną), bet jau aukštesniu lygiu. Ir taip nuolat kartojasi velnio Iššūkis ir Dievo Atsakas - šiame žmogaus sąmonės vaizdinių (ar transcendentiniame?) lygmenyje taip tarsi atkartojami Istorijos Iššūkiai ir kūrybinės mažumos nuolatiniai Atsakai į juos.

Kas gi vyksta kūrybinei mažumai atsisakius (ar nesugebėjus) duoti Atsaką į Iššūkį, tai yra įvykus civilizacijos įlūžiui? Dievas yra priverstas pats įsikišti, kad būtų atstatyta harmonija, nes žmogus to nebepajėgus padaryti (civilizacija gyvuoja tik nepertraukiamame judėjime – vieną kartą sustojus, pozityvaus judėjimo atgaivinti nebeįmanoma, vėl reikalingas įsikišimas iš išorės, kaip ir pirmosios civilizacijos genezėje). Neaišku, kiek tas įsikišimas A.Toinbiui realus – galbūt tai greičiau kažkokiu būdu visos žmonijos dvasinėmis galiomis sugebanti pasinaudoti superasmenybė (antžmogis).

Asmenybės vaidmuo irstančioje civilizacijoje

Veiksmo šaltiniu visuomet yra ne visuomenė, o individuali siela. Proletariato ar valdančiosios mažumos veiksmus taip pat vairuoja atskiri individai – asmenybės. Irimo stadijoje jų vaidmuo apsiriboja civilizacijos gelbėjimu siekiant užlyginti socialinį įlūžį. A.Toinbis suranda penkis gelbėtojų tipus: tuos, kurie atvirai deklaruoja, jog kieta ranka išgelbės visuomenę, archaistus, futuristus, filosofus su karaliaus kauke bei Dievą, įsikūnijusį žmoguje. Visais pirmais keturiais atvejais gelbėtojas galiausiai priverstas imtis kalavijo – t.y. prievartos, kai susiduria su visuomenės pasipriešinimu. Be to, visais tais atvejais siekiama išlaikyti mažumą valdžioje. Archaistas, susilaukęs valdančiųjų nepasitikėjimo, dažnai išmetamas iš valdančiojo elito - tada jam telieka kreiptis į proletariatą ir pasiūlyti savo paslaugas (romėnas Sertorijus, vadovavęs iberų sukilėliams). Barbarų sukilėlių vadai gali vadovautis ir archaizmu, ir futurizmu. Filosofas su karaliaus kauke apskritai nenatūralus dalykas, nes filosofo prigimtis reikalauja atsiribojimo, nebent filosofų patarimais besivadovaujantys valdovai, bet ir jiems dažnai telieka viena priemonė - kalavijas. Tad lieka Dievas, įsikūnijęs žmoguje. Dievų, pretenduojančių į gelbėtojo vaidmenį, nemaža: graikų dievas Dionisas, induizmo dievų avataros, įvairūs pusdieviai, kaip Heraklis ar Achilas, tokios sudievintos istorinės asmenybės kaip Pitagoras, Platonas, Asklepijus ar Augustas. Tame pačiame kontekste autorius aptaria ir krikščionių Dievo Sūnaus – Jėzaus Kristaus – Įsikūnijimą, kuris nuo kitų dievų skiriasi tik tuo, jog savo kančia bei mirtimi iš tiesų pasiaukojo žmonijai, atverdamas jai naują suvokimą ir tuo ją išgelbėdamas. Tačiau Jo dieviškumą A.Toinbis laiko mitu. Tokiu atveju neaišku, kaip jis galėjo aukotis už visą žmoniją, o jei ir galėjo - kaip vieno žmogaus mirtis praktiškai ją galėjo išgelbėti.

Pabaiga kitame „Horizontų“ numeryje

© 2004 "XXI amžius"